Skiriu Lietuvos kariuomenės dienai
Savaitgalyje nesisteminės interneto svetainės skelbė trijų signatarų nuomones dėl Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimo apie Rusiją. Aiškiausia ir paprasčiausia pavadinčiau Nikolajaus Medvedevo nuomonę jo interviu respublika.lt „Ši situacija naudinga bet kam tik ne Lietuvai“ – pats pavadinimas pasako esmę, bet ne emocijas. Emocijas sukėlė alkas.lt paskelbtas Algirdo Patacko „Bravo“ Prezidentei D. Grybauskaitei.
Savo nuomonės, pasakytos šiuo klausimu interviu ekspertai.eu „Karas duotų greitesnį rezultatą“ nekeisiu. Nėra tam pagrindo. Valstybės vadovas, visų pirma, yra atsakingas už šalį, kuri jam ar jai patikėjo savo likimą. Nikolajaus mintys pasako esmę. Dėl Algirdo minties noriu padiskutuoti. Jei tai asmeninė ir impulsyvi A. Patacko emocija (taip jam nutinka), tai vis tiek neatleidžia jo nuo atsakomybės už šį viešą jo žodį. Prisiminiau Signatarų klubo valdybos viešą kreipimąsi į kolegas po to, kai Kazys Saja iškilmingame Sausio 13-osios dešimtmečio Seimo posėdyje labai emocingai gynė Vytautą Landsbergį po Lietuvos radijo pokalbio su Kazimira Prunskiene ir Audriumi Butkevičiumi. Pirmininkavo Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, kuris K. Sajai patikėjo paskutiniąją posėdžio kalbą. Ne tiek emocijos, bet tas visuotinis atmosferos neskanumas ir šiurpi tyla po emocingos K. Sajos kalbos lėmė tai, kad tuometinė signatarų klubo valdyba septynis vakarus padieniui diskutavome, kol vienbalsiai parengėme ir spaudos konferencijoje paskelbėme viešą kreipimąsi į kolegas signatarus bei Seimo valdybą. Trumpa šio kreipimosi esmė – kolegos, vis tik esate vieši asmenys ir prieš sakydami kažką viešai pirmiau ramiai pagalvokite. Klubo valdyba kreipėsi ir į Seimo valdybą. Prašėme paskelbti ne tik išvadas, bet ir visą dviejų Aukščiausiosios Tarybos paskirtų valstybinių komisijų medžiagą apie 1991 m. sausio 8 d. ir 13 d. įvykius. Mūsų nuomone, praėjus 10 metų, valstybė pakankamai stipri, kad ši medžiaga būtų paskelbta viešai. O paskelbus ją, diskutuokime visi, kas norime, į valias, nes spekuliacijoms tais įvykiais liktų mažai vietos.
Savo atsakomybę dėl mūsų viešos nuomonės mes, signatarai, turime suprasti, ne tik dėl to, kad mus koneveikia visi, kas netingi, bet, visų pirma, dėl to, kad mūsų nuomonė daug kam yra svarbi. Sąjūdis ir mes buvome prie Nepriklausomybės atkūrimo ištakų. Todėl neturime teisės spekuliuoti tuo ar neatsakingai viešai pareikšti be ką ar pirmą šovusią mintį.
Skaitau A. Patacko „Bravo“ ir nesu tikras, ar tai Algirdo emocija, ar apmąstytas pareiškimas? Nekartosiu to, ką sakiau savo interviu „Karas duotų greitesnį rezultatą“, nevardinsiu aibės Prezidentės D. Grybauskaitės veikų, už kurias ji vienareikšmiškai atsakinga dėl mūsų valstybės tolimesnio likimo. Tai žinome visi, kurie suprantame atsakomybę už šalies likimą. Todėl rimtas ir atsakingas klausimas – ar rašyti Algirdo „Bravo“ kabutėse, ar ne?
Negerai, Algirdai, kad šią išvadą, matyt, be kabučių, skelbi, vertindamas per asmeninę savo santykio su buvusia represine sistema patirtį. Ne kartą mačiau tikras emocijas ir, pavadinčiau, valstybinį supratimą tų, kurie asmeniškai patyrė tremčių ir kančių likimą. Negaliu nesijaudinti ir negaliu nejausti asmeninės atsakomybės, kad padaryti viską, kad tai nepasikartotų, matydamas, visų pirma, moteris, o ir vyrus, kurie po jų patirto pragaro tremtyje ar kalėjime nereikalauja jokio asmeninio keršto. Jų veiduose – išdidi ramybė ir santūrumas. Tai nereiškia, kad tie, kurie gali, o Tautos paskirti ir privalo, galime nieko nedaryti. Bet primityvus kerštas atsiliepia tuo pačiu. Lenkiu galvą prieš tuos, kurie oriai žiūri iš daug aukščiau nei į juos žiūrėjo represijų vykdytojai. Todėl, visų pirma, turi būti teisinis ir politinis įvertinimas, bet ne minios kerštas. Todėl drįsiu dar kartą ir be jokios baimės dėl minios reakcijos, Algirdai, pasakyti, jog negalima lyginti Kijevo Maidano su Baltijos keliu ir Sausio 13-ąja. Pats gi puikiai žinai, kad mes nieko nedarėme už pinigus, kad mes darėme viską, kad būtų išvengta ginkluoto konflikto ir kruvinų įvykių. Negalima tiesiogiai ir tiesmukai lyginti šių įvykių. Tačiau išmoktą pamoką, Algirdai, Tu ir aš, visi signatarai privalome perteikti naujai kartai. Ir svarbiausia nemeluoti. Visų pirma, sau. Suklysti – žmogiška, taip gali nutikti. Todėl ir turime kalbėtis atvirai ir tarpusavyje, ir su žmonėmis. Sąjūdis laimėjo, ir mūsų Nepriklausomybę pasiekėme bei apgynėme tik dėl to, kad nemelavome. Bent dauguma mūsų ir nemokėjome to daryti.
Todėl vertindamas Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės veiklą, nepyk, Algirdai, bet turiu teisę ir privalau ją vertinti ir pagal darbus, ir pagal tiesos sakymą. Nenuoširdumas ir melas, lydintis ją nuo pradžios iki šiol (ne tik dėl biografijos, nors būtent šio melo prasmės jos labiausiai ir nesuprantu), bet ir kasdienėje Prezidentės veikloje, ne tik leidžia man abejoti jos pareiškimų nuoširdumu ir tikrumu, bet ir įpareigoja vertinti jos veiksmus labai atsargiai. To ir pasigedau, Algirdai, Tavo paviršutiniškame „Bravo‘ mūsų Prezidentei.
Tu apeliuoji, Algirdai, į Vaclavą Havelą. Pabandykime tai padaryti drauge.
Dar ne Prezidentas (beje, ne tik disidentas, bet ir milijonieriaus sūnus) V. Havelas 1984 m. straipsnyje „Politika ir sąžinė“ rašė:
Sistema, ideologija ir aparatas atėmė iš žmogaus – tiek valdančiojo, tiek ir pavaldinio – sąžinę, natūralų mąstymą ir natūralią kalbą, o drauge ir konkretų jo žmogiškumą. Valstybės primena mašinas, žmonės tampa statistiniais rinkėjais, gamintojais, pirkėjais, pacientais, turistais arba kareiviais. Gėris ir blogis – šios natūraliojo pasaulio kategorijos, vadinasi, praeities atgyvenos – politikoje praranda realią prasmę. Vieninteliu metodu tampa tikslas, o vieninteliu matu – objektyviai patikrinama ir matematiškai apskaičiuojama sėkmė. Valdžia aprioriškai yra nekalta, kadangi auga ne iš to pasaulio, kuriame žodis „kaltė“ dar turi prasmę. Tačiau tobuliausią pavidalą tokia beasmenė valdžia įgauna totalitarinėse sistemose… kaip tik Europa – Vakarų Europa suteikė, o dažnai tiesiog įteigė pasauliui visa, kuo šiandien ta valdžia remiasi: pradedant nuo Naujųjų laikų mokslu, racionalizmu, scientizmu, pramonės revoliucija, ir apskritai revoliucija, kaip abstrakcijos fanatizmu, ir baigiant natūraliojo pasaulio internavimu vonios kambaryje, pirkinio kultu, atomine bomba ar marksizmu. O dabar Europa, demokratinė Vakarų Europa, pati apstulbusi stovi prieš tokio dviprasmiško eksporto pasekmes.
V. Havelas šokiruojančiai apibendrino ir pasakė nuogą tiesą:
Neatsikračiau įspūdžio, kad Vakarų kultūrai labiau nei SS 20 raketos gresia pati Vakarų kultūra.O kai vienas kairuolis prancūzų studentas su nuoširdžiu užsidegimu pasakė, kad Gulagas buvęs duoklė socializmo idealams, o Solženicinas tėra asmeniškai įskaudintas žmogus, mane apėmė gili nostalgija. Ar Europa jau iš tiesų nebegali nieko pasimokyti iš savo pačios istorijos? Ar šis mielas vaikinas iš tiesų nesupranta, kad pats įtaigiausias „visuomenės gerovės“ projektas paliudys savo nežmoniškumą tą akimirką, kai pareikalaus bent vienos nesavanoriškos mirties, ir ar nesupras to anksčiau, nei jį patį nugalabys kokioje nors katorgoje netoli Tulūzos?
Jau Prezidentas V. Havelas, manau, paprastai paaiškino ir šio ginčo („Bravo Prezidentei D. Grybauskaitei“) esmę:
„…vienas mano draugas, Standa Mitolas, 20 metų persekiotas ir negalėjęs dirbti, dabar gauna tūkstančio kronų pensiją, nes toks buvęs jo uždarbio vidurkis. O tas, kuris jį persekiojo ir neleido normaliai dirbti, dabar gauna penkių tūkstančių kronų pensiją, turi vilą ir daugybę kito gero. Žmonės pastebi tokius atvejus ir kalba, kad tik „viršūnėlės“ pasikeitė,.. tačiau realios, materialios, kasdienės skriaudos ir neteisybės nepašalintos. Todėl žmonės piktinasi. Juos veda ne keršto troškimas, kaip kad negausius politinius ekstremistus, o teisingumo siekimas, noras ištaisyti moralines ir materialines neteisybes… Tiesiog reikia baigti pradėtą viešųjų reikalų pertvarką,… jei mane pasiekia signalai apie kokias nors keršto arba fanatizmo apraiškas, labai griežtai stoju prieš. (Vaclav Havel. Kas žmogaus galioje. Vilnius, „Vaga“, 1995 m.).
Ar atsimeni, Algirdai, kad Prezidentas V. Havelas buvo vienas pirmųjų, po Kovo 11-osios pasiūlęs Prahoje vietą Tarybų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos deryboms dėl mūsų atkurtos valstybės pripažinimo? Algirdai, 1991 m. sausyje Tu visą laiką buvai šalia Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio. Ar pameni, kad Čekoslovakija galėjo būti pirmoji, iškart po Sausio 13-osios pripažinusi mūsų Nepriklausomybę? Priminsiu, kad sutrukdė tam specialiąją biografiją praeityje turėjęs tuometis Čekoslovakijos užsienio reikalų ministras J. Dienstbieras, Čekoslovakijos parlamentui lemiamą valandą pasakęs akivaizdų melą apie Lietuvos siekius? Ar ne panaši realybė privertė Austriją per 24 val. Sausio 13-osios galvažudžių grupės vadą Michailą Golovatovą grąžinti Rusijai, o neišduoti Lietuvai?
Kodėl turiu tikėti Prezidente, kuri nereaguoja į š.m. lapkričio 3 d. Generalinės prokuratūros nutarimą Sausio 13-osios byloje dėl jos nutraukimo devyniuose epizoduose ir, visų pirma, dėl Vilniaus aukštosios partinės mokyklos padarymo perversmininkų štabu, naudojant ginkluotą TSRS jėgą? Ji negali būti šiuo klausimu nešališka, nes liko ten, ir tęsė karjerą kitoje barikadų pusėje. Kodėl turiu manyti, kad jos veiksmai Rusijos atžvilgiu nėra sąmoningai provokuojantys ir nukreipti prieš Lietuvą? Ir net nesvarbu, ar Prezidentė tai daro sąmoningai ar nesąmoningai. Ji atsakinga, nes yra šalies vadovė. Ji, visų pirma, atsakinga už mūsų valstybę ir piliečius.
Sakysi, siūlau nusigręžti nuo vargšės Ukrainos? Ne, Algirdai ir Prezidente! Siūlau ne koliotis prezidentiniame lygyje, o atsigręžti į Ukrainą. Kai D. Grybauskaitė ką nors garsiai ir ypač karingai pareiškia dėl Ukrainos įvykių, mano akyse vis dar neišdilo jos liūdnas vaikiškai atviras veidas 2013 m. lapkrityje, kai Ukrainos Prezidentas Viktoras Janukovyčius, atsisakęs pasirašyti akivaizdžiai nelygiateisišką sutartį su Europos Sąjunga, taip skaudžiai nuvylė ją – sugadino TOKĮ jos PIARĄ! Su pavykusiu piaru ji tikrai galėjo pretenduoti į rimtesnes, jos supratimu, pareigas nei Lietuvos Prezidentė.
Ką, Algirdai, Prezidentė D. Grybauskaitė padarė Ukrainos taikai, o ne karui? Gruzijos karo metu Prezidentas Valdas Adamkus, nežiūrint į labai garbų jo amžių, penkiese su kitais Prezidentais rizikavo, skraidė ir leidosi Rusijos kariuomenės apšaudomuose Gruzijos aerouostuose liūdnos atminties Lenkijos Prezidento lėktuvu TU-154. PREZIDENTAS V. ADAMKUS, kiek tai priklausė nuo jo ar, Dievaži, nuo ko, SAVO VEIKSMAIS, SAVO ASMENINE, BET NE VALSTYBĖS RIZIKA – SIEKĖ TAIKOS GRUZIJOJE! Jis nekurstė karo! Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasuko jai asmeniškai lengviausiu ir pigiausiu, o Lietuvai, už kurią, visų pirma, ji atsakinga, rizikingiausiu keliu. Ne karo eskalavimo reikia Ukrainai ir Lietuvai, o taikos. Mokykitės, p. Prezidente, ir iš a.a. Prezidento V. Havelo, kaip reikia kalbėtis ir su užsienio oponentais. Ne tik bendraminčiais.
Girdžiu klausimą ir matau pašaipą – ką Zigmas gali pamokyti mūsų Prezidentę!? Interviu ekspertai.eu „Karas duotų greitesnį rezultatą“ aptarėme Šveicarijos neutraliteto pavyzdį, minėjau, kad neutralitetas negali būti švarus. Pateiksiu mūsų laikų lietuvišką–rusišką pavyzdį, kurį, Algirdai, Tu žinai. Ne savo asmeninį, kad nesuteikčiau oponentams pigaus argumento. Pateiksiu kito kolegos signataro labai konkretų nuveiktą tikrą darbą, kuris tikrai nebūtų buvęs padarytas, jei jo vietoje būtų buvusi mūsų „karingoji“ Prezidentė. Mūsų istorijos vadovėliuose tai parašyta labai paprastai – 1993 m. rugsėjo 1 d. iš Lietuvos išvyko paskutinieji Tarybinės armijos kariai. Net V. Landsbergis neišdrįso priskirti šio nuopelno sau. Tik a.a. A. Brazauskas pabandė paskutiniaisiais metais pasigirti tuo. Pasakysiu tiesmukai. Bet taip ir reikia, jei tikrai norime suvokti šios diskusijos esmę – jei ne mūsų krašto apsaugos departamento vadovo, vėliau – ministro Audriaus Butkevičiaus veikla ir susitarimai su būsimu Rusijos gynybos ministru a.a. Pavelu Gračiovu, pravardžiuotu „Paša – Mersedes“, Lietuva nebūtų taip greitai ir efektyviai pasiekusi Tarybinės armijos išvedimo. Vokietija, dar prieš tai susitarusi dėl to paties su pačiu TSRS Prezidentu Michailu Gorbačiovu, Tarybinės armijos išvedimo pabaigos laukė dar ne vienerius metus. Šį pagiriamąjį žodį viešai sakau Audriui Butkevičiui, kurį dažnas linksniuoja įvairiais linksniais. Turiu teisę tai sakyti, nes tuo metu buvau bene vienintelis jį ir viešai kritikavęs dėl to, dėl ko jį reikėjo kritikuoti.
Algirdai, vėl gi pagalvokime drauge, kodėl turėčiau pasitikėti prezidente D. Grybauskaite, kuri „nemato“ daug ko, kas vyksta Lietuvoje. Ar Tu, Algirdai, taip pat didžiuojiesi į užsienį išvaryta Lietuva, kuri čia likusiems tėvams ir seneliams pašto perlaidomis ir kitais būdais siunčia antrą Sodros biudžetą?
Todėl steriliai „disidentiška ir patriotiška“ Prezidentės D. Grybauskaitės retorika manęs neįtikina. Priešingai – verčia suklusti. Nepyk, Algirdai, aš negaliu lyginti Dalią Grybauskaitę su Vaclavu Havelu. Niekuo.
alkas.lt