Absurdo teatras Lietuvą sparčiai stumia į aklavietę.
Net sapne neįsivaizdavau, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarai, Sausio 13-osios gynėjai būtume užčiaupti ar patys užsičiauptume, bijotume sakyti tiesą. Tai nutiko, 25-rius metus Lietuvoje plėtojant demokratiją!
Keturių signatarų kreipimasis į Lietuvos valdžią dėl narystės euro zonoje išsiųstas visiems kolegoms, paprašyta kritinių pastabų, pasiūlyta informacija, kuria grindžiame šį kreipimąsi, ir… Mirtina tyla.
Išsigandome vienintelės akiplėšiškai meluojančios kolaboranto Mykolo Burokevičiaus vadovauto LKP/TSKP CK samdytos vienos iš 800 darbuotojų!? Tai teisme išnagrinėtos Sausio 13-osios bylos ir archyvo duomenys.
Kas mums nutiko? Sugebėjome taip žemai nusiristi, kad bijome vidutinybės, vengiančios bet kokios viešos diskusijos ir tuščiais šūkiais skelbiančios tautai apie mūsų „laimėjimus“ ir gąsdinančios karu? Tik todėl, kad ją „surado“ Vytautas Landsbergis? Ar nematome, kaip ji stumia Lietuvą į karo veiksmus?
Provokatorius ignoruodavome ir statydavome į vietą. Tačiau nuo Kovo 11-osios labai susiskaldėme – arba tu už tokį Landsbergį, arba už tokį Brazauską, kurių iki tol Lietuva nelabai ir žinojo…
Kodėl taip nutiko? Viltis išsaugoti taip netikėtai atgautą ir labai trapią Lietuvos Nepriklausomybę buvo tokia didelė, kad užgožė visa kita. Ir šių veikėjų nepamatuotas asmenines ambicijas, skandalingus darbus. Jei kas, svarbiausia buvo „surasti“, kas dar kaltesnis.
Buvo nemandagu ar nepatogu, ar dar ne laikas sakyti tą patį apie „savus“, ką Atgimimo metais viešai sakėme apie Maskvą ir jos kolaborantus Lietuvoje. Ir visada buvo patogu dangstyti savo aferas Maskvos grėsme – svarbiausia buvo net „neprileisti Ivano“ prie vamzdžio, iš kurio tekėjo mums reikalinga nafta, o strateginį valstybės objektą „parduoti“ už litą „strateginiam investuotojui“. Ir už viską vis mokame, mokame… Ar tikrai viskas gerai su mūsų bent kokia logika, savigarba?
Dabartinės „Independence“ sumanytojai, gelbėdami savo kailį po visiško šio „projekto“ fiasko, ruošia įstatymų pataisas, kad galėtų parduoti iš Norvegijos valstybinės įmonės „Statoil“ kasmet mūsų perkamus per 0,5 mlrd. m3 skystų dujų, net neatplukdžius jų į Klaipėdą! Štai kokią absurdo sceną atidengė Grybauskaitės – konservatorių – liberalų Lietuvos absurdų teatras! Nebespėja dangstyti nuostolių.
Prisižaidėme.
Ar bent drįstame pagalvoti, kur mus nuves niekada neklystančių mūsų politinių veikėjų su Napoleono kepurėmis keliama karo isterija? Nedrįstame. Kažkodėl nesišnekame net tarpusavyje, o kaip maži vaikai smėlio dėžėje pravardžiuojame vienas kitą kolorado vabalais ar fašistais. Mums primestą ir plačiajai Lietuvos visuomenei nelabai žinomą Ukrainos įvykių interpretavimo žargoną bei kontekstą perkeliame vienas kitam, bet ne pigiems politikieriams, kurie viską už mus nusprendžia ir dar tyčiojasi iš mūsų.
Jie nusprendžia ir tai, kad negalime turėti savo nuomonės – privalome tylėti ir nedrįsti aiškintis, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje ir, neduok Dieve, Lietuva vadinamame krašte. Anot režisieriaus Raimondo Vabalo lietuviško filmo “Marš, marš, tra-ta-ta”, Centijos Valdovė, iššovusi pistoletu į orą, nutildė minią, išdrįsusią suabejoti šios Valdovės tautai skelbiama „tiesa“. Po šūvio Valdovė iškart paskelbė įvedanti Centijoje visuotinį tylėjimą, kad nesklistų „valstybei žalingi gandai“.
Savaitgalį žiūrėjau šį 1964 metų filmą – parodiją. Pribloškiantis filmo statymo metu nė nenumanytas, o šiandien vis labiau ryškėjantis filmo aktualumas. Militaristinių madų paradas ir šiuolaikinės popkultūros paralelės. Orios tarptautinės organizacijos, kurių atstovai veidmainiškai vaidina, kad kažką sprendžia, o šalių Niam Niam, Kruplandijos, Gigantomanijos, Liulia Kebabijos ir kitų atstovai vis suokia, patys savimi netikėdami, bet „sprendžia“ rimtus klausimus. Tiesiog imk ir perkelk Lietuvos nuolatinę atstovę Jungtinėse Tautose ambasadorę Raimondą Murmokaitę su jos labai rimta ir rūsčia veido išraiška į 2500-ąjį tarptautinio Ryžtingų veiksmų pakomitečio posėdį vietoje filme šūkaliojančių Centijos ir Grošijos premjerų.
Šūkauja vargšai susireikšminę statytiniai, o dabartiniai globalūs žaidėjai JAV ir Rusija, kertinės Europos Sąjungos valstybės ir kapitalo struktūros dalijasi Ukrainą, Rytų Europą… Saudo Arabija be tarptautinio pritarimo per vieną naktį pradėjo dar vieną karą Jemene. Prieš islamistus, anot lietuviškos sisteminės žiniasklaidos… Suprask, prieš blogiečius. Tačiau „Centijos“ gyventojui nereikia galvoti, kad savo per amžius nesibaigiančius karus kariauja islamistai šiitai su islamistais sunitais.
R. Vabalas filme toliaregiškai panaudojo būsimą šiuolaikinį graudžiai linksmą “politinio korektiškumo” terminą. Filme – parodijoje matome ir Jacobso-vyresniojo bei Jacobso-jaunesniojo (vienas parduoda ginklus Centijai, kitas – Grošijai) “tarptautinę pagalbą”, už netinkamus šaudmenis iš abiejų kariaujančių pusių, turinčių po vieną butaforinį tanką, tėvo ir sūnaus Jacobs-ų sau atsirėžiamus žavaus ir gerai mums pažįstamo pajūrio gabalus.
Ar šiandieninės Ukrainos dalybos ir karas ne toks pat? Nebepavyko nuo Lietuvos piliečių nuslėpti Ukrainos oligarchų tarpusavio kovas didžiai patriotiškame kare. Pasirodo, kad Ukrainoje kraujas liejamas dėl oligarchų tarpusavio karų – dėl Ukrtransnaftos ir Ukrnaftos, skalūninių dujų įmonės, kurios vienu direktoriumi I. Kolomoiskis „be jokio interesų konflikto“ įdarbino net JAV viceprezidento J. Bideno sūnų, dėl visapusiškos kontrabandos į abi kariaujančių pusių puses, kas vyksta Moldovos Padniestrėje, ir t.t., ir t.t. Todėl Startfor (neoficialios ČŽV) vadovo Dž. Friedmano ciniškas ir atviras prisipažinimas, kad pagrindinis JAV geostrateginis tikslas yra dominuoti pasaulyje, kad tam labiausiai trukdo galimas Vokietijos finansų ir technologijų susijungimas su Rusijos žaliavomis ir kvalifikuota nebrangia darbo jėga, o tam sutrukdyti JAV gali, tik kurdamos Europoje buferinę zoną nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros ir siųsdamos ten JAV kariuomenę bei provokuodamos mūsų tarpusavio karus, yra šiurpus. Paaiškėjo, kad neturime teisės galvoti, kad galime ilgai gyventi be karo!
Todėl kovo 26 d. vienbalsiai 73 Seimo narių ratifikuotas pernykštis Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos susitarimas dėl bendros karinės brigados sukūrimo yra tiesioginis Lietuvos įtraukimas į didžiųjų geopolitinių žaidėjų siekius žarijas žarstyti, žmones aukoti ir mūsų sąskaita. Krašto pasaugos ministro J. Oleko aiškinimas, kad pagrindinis bendros brigados tikslas – mokymai, patvirtina, kad ir toliau mes esame laikomi kvailiais. Mokyti karybos galima ir be bendros karinės brigados steigimo. Tą sėkmingai Lietuvoje daro užsienietis Jonas Ohmanas, kurį, kaip ir visus kitus, savo įstatymus gerbiančioje demokratinėje valstybėje dėl tokių neteisėtų veikų iškart nuteistų ir Švedijos, ir Vokietijos, ir JAV teisėsauga. Lietuva to „nemato“, nes parsidavinėja visiems, kas tik joja ant jos, nuvarytos kumelės. Atsiprašau dėl palyginimo.
Kodėl reikalinga dviejų NATO šalių ir vienos ne NATO šalies – kariaujančios Ukrainos – bendras karinis junginys, tai tik retorinis klausimas. Skelbiama, kad jis bus formuojamas pagal Europos Sąjungos kovinių grupių pavyzdį. Lietuva, Lenkija ir Ukraina skirs brigadai po pėstininkų batalioną, prisidės formuojant specializuotus junginius. Brigados štabas įsikurs Liubline, t.y. prie Ukrainos – Lenkijos sienos.
Klausti reikia tik tai, kurio Ukrainos oligarcho generaliniam štabui bus priskirtas šis karinis vienetas, galėsiantis dalyvauti misijose, kurioms mandatą suteiks JT Saugumo Taryba? Tikėtina, kad I. Kolomoiskio, nes gali tekti JT pajėgas siųsti į Slovianską ginti I. Kolomoiskio įmonės, kurios vienu direktorių paskirtas veikiančio JAV viceprezidento sūnus, interesus. Be abejo, suradus pretekstą klausimą svarstyti Jungtinėse Tautose. R. Murmokaitė netruks gauti taip vadinamą Lietuvos nurodymą inicijuoti Jungtinėse Tautose šios karinės brigados dalyvavimą Ukrainoje. Iki Šv. Velykų, matyt, nespės. Ir negražu prieš šventes…
Taigi, mokomoji brigada, kurta dar nuo 2007 metų… Ilgai mokėsi kurti…
Būsiu įkyrus. Pakartosiu keletą principinių klausimų Ukrainos Metų žmogui p. Daliai Grybauskaitei:
– Kodėl „europėjanti“ Ukraina neišduoda Lietuvai Sausio 13-osios bylos įtariamųjų?
– Kodėl Lietuvos Prezidentei draugiškas Baltarusijos Prezidentas neišduoda Sausio 13-osios bylos įtariamųjų?
– Ar Jūsų rūpesčiu 15-ai Sausio 13-osios bylos įtariamųjų panaikinti įtarimai, kodėl Generalinė prokuratūra slepia jų pavardes?
– Kodėl Lietuvai draugiškos Vokietija ir Baltarusija neišduoda Sausio 13-osios bylos įtariamojo ir po Kovo 11-osios paskirto TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos rektoriaus V. Lazutkos, už gerą darbą 1990 m. vasarą premijavusį ir šios mokyklos vieną vadovių mokslinę sekretorę Dalią Grybauskaitę?
– Kodėl Baltarusija Lietuvai išdavė Sausio 13-osios bylos įtariamuosius M. Burokevičių ir kitus nuteistus?
– Įrodymais paneikite Sausio 13-osios bylos įtariamojo V. Švedo viešą interviu, kad 1991 m. būsima Lietuvos Prezidentė p. Dalia Grybauskaitė ne tik lankė 6 mėnesių vadovaujančių darbuotojų kursus Džordžtauno Universitete JAV, bet ir dirbo TSRS ambasadoje JAV.
– Įrodymais pagrįskite savo teiginius, kad po 1989 m. gruodyje įvykusio LKP suvažiavimo Jūs išstojote iš TSKP ir netęsėte karjeros TSKP CK Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kad įstojote į savarankišką LKP.
Pabaigai kviečiu pažiūrėti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario režisieriaus a.a. Arūno Žebriūno pagal Antuaną Sent de Egziuperi 1966 m. sukurto filmo „Mažasis Princas“ ištrauką apie tokių tuščių „planetų“ valdovų puikybės ir susireikšminimo tuštybę: www.youtube.com/watch?v=4H_pK9CauGA .