Po mūsų prezidentės politinio skrydžio į Vokietiją, į Acheno miestą atsiimti tarptautinio politikos (“Oskaro”) Karolio Didžiojo apdovanojimo ir Europos lyderių superliatyvų mūsų prezidentės adresu Lietuvoje pasigirdo gana įdomių komentarų. Lietuviškosios politologijos konstruktoriai ir jų pameistriai ėmė konstruoti nenuspėjamą ateities tikrovę. Visi puikiai suprato, kad Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanija antrajai prezidentavimo kadencijai jau vyksta, ir štai netikėtas gundymas iš Europos su viltingais pažadais sėstis į ES prezidentės sostą.
Situacija intriguojanti ir nauja iš esmės. Politologu save tituluojantis Lauras Bielinis norėtų šią politinę dilemą apeiti šonu, duodamas suprasti, kad jei D. Grybauskaitė nekels savo kandidatūros antrajai kadencijai į Lietuvos prezidentus, tai gali likti prie susprogusios geldos, nes, anot jo, ne Lietuva, o Europos valstybės derybomis rinksis sau prezidentą. Potekstė ir užuomina labai paprastai iššifruojama. TS-LKD ir LSDP partijas šiandien patenkina toks galių svertų balansas, koks yra susiklostęs, ir jie siunčia signalą į Daukanto aikštę jo nekeisti, nes priešingu atveju valstybėje gali labai sudrebėti nusistovėjusi politinė pusiausvyra. Bet ar toks yra Lietuvos interesas, labai verta pasvarstyti. Verta pasvarstyti kelis scenarijus. Tarkim, D. Grybauskaitė pagal konservatorių ir socdemų pasiūlymą bei adoracijas išsikelia savo kandidatūrą antrajai kadencijai. Na ir laimi, nes tie jai įjungia žalią šviesą, o kitų stiprių kandidatų kaip ir nėra. Tuomet turėsim ką ir turėjom – pigius skrydžius emigrantams į Londoną, teisinės sistemos metastazes ir socialinį skurdą bei atskirtį. Prezidentė nesukurs ir naujų darbo vietų, nebent multiplikuotų iš popieriaus skaitančių savo patarėjų korpusą. Kita vertus, taip apsisprendusi ji prarastų galimybę po pusmečio kandidatuoti į ES prezidentus, nes tauta tikrai tokio žingsnio nesuprastų, jei po pusmečio vėl reikėtų rinkti naują prezidentą.
Tačiau jei D. Grybauskaitė apsispręstų kandidatuoti į ES prezidentus, Lietuvos politiniai reikalai galėtų pradėti vystytis visai pagal kitokias ir naujas trajektorijas. Visų pirma imtų mainytis tarptautiniai Lietuvos ir didžiųjų kaimynų santykiai. Turiu galvoje Rusiją, Baltarusiją ir Lenkiją, nes bet kuriuo atveju net Vladimiras Putinas su ES prezidente turėtų mandagiai kalbėtis ir skaitytis, ko nepastebėjome D. Grybauskaitei vadovaujant kompleksuotai, trijų milijonų nebeturinčiai paribio valstybėlei. Valstybiškai mąstant, Lietuvai toks mūsų prezidentės apsisprendimas būtų devynmylis žingsnis integruojantis į Vakarų erdvę, kurioje formaliai prisiregistravę, o realiai dar nesame. Būtų labai įdomu, ką atsakytų V. Putinas ES prezidentei, paklausiusiai jį taisyklinga rusų kalba: „Kodėl dujų kainos Lietuvai yra aukštesnės nei Vokietijai?“ Be jokios abejonės, iš esmės pasikeistų Rytų ir Vakarų geopolitinio žaidimo taisyklės.
Na, bet kiekvienas apsisprendimas yra asmeninis. Niekas negali įstumti per prievartą žmogaus ten, kur jis nenori būti. Bet mūsų prezidentė tikrai gal galėtų prisiimti šią misiją, jei iš tikro rūpinimasis Lietuva jai nėra tik referentų parašyti tušti žodžiai. Ji, dirbusi finansų komisare, geriau nei kas nors kitas žino Briuselio koridorius ir tos įnoringos scenos užkulisius. Iš ten tikrai galima nuveikti kur kas daugiau, nei iš Daukanto aikštės. Pusė metų pirmininkavimo Europai iš mūsų Baltųjų rūmų gali tapti garantija, kad pasiseks. Kortos tiesiog sukrito į mūsų ranką.
Kiekvienas apsisprendimas yra ir kažko išsižadėjimas: namų, šeimos, draugų, artimųjų, bet mūsų prezidentė mažiausiai su šiais dėmenimis susaistyta. Mąstanti Lietuvos visuomenė turėtų patarti ir padėti prezidentei apsispręsti eiti aukštyn ir Lietuvai padėti kapanotis iš neišbrendamos klampynės pagal naują scenarijų. O tai ne tik D. Grybauskaitės, bet ir visos Lietuvos dilema, kurią išsprendus dar labai pravers pigūs skrydžiai iš Londono į Vilnių.
ekspertai.eu