Tarptautiniame žodžių žodyne sąvoka intymus apibrėžiama kaip „grynai asmeniškas, skirtas patiems artimiausiems; draugiškas, artimas“.
Štai kaip intymumą suvokia Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama: „Mano tikėjimo pamatas remiasi tuo, kad jūs pirmiausia turite suvokti gailestingumo naudą […] Tai yra pagrindas. Kai jūs įsisąmoninate, kad gailestingumas nėra kažkas vaikiška ar sentimentalu, kuomet išties suvokiate, jog gailestingumas yra kai kas nepaprastai vertinga, tuomet pamatote gailestingumo gilesnę prasmę, – ir jūs automatiškai imate jo trokšti ir jo siekti“ (Cutler C. H., HH Dalai Lama, The Art of Hapiness, p. 52).
Dalai Lama intymumą lygina su gailestingumu, su ypatinga, retai žmonių turima savybe – empatija. Žinomo JAV psichoterapeuto Howardo H. Cutlerio paklaustas, ar jis nesijaučiąs vienišas, ar yra laimingas, Dalai Lama priduria: „Ne“. Tada po akimirkos dar sykį pakartoja: „Tikrai ne“.
Kitaip sakant, Dalai Lama, žiūrėdamas į kiekvieną žmogų, bendraudamas su vaiku, senute ar aukšto rango politiku, stengiasi jame įžvelgti unikalų individą, asmenybę, susieti save su kitu itin intymiu ryšiu, žiūri tarsi kiaurai, arba, kaip pats ne kartą mini savo knygose ir interviu, – „su atjauta“.
Kaip gi nepadoriai bulvarinės spaudos mėgstama sąvoka intymumas siejasi su Lietuvos aukščiausių valdžios institucijų atstovais?
Skaitant JE Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo išvakarėse paskelbtos ataskaitos tekstą, galima drąsiai teigti, kad JE nėra intymi, bent jau Dalai Lamos vartojama žodžio prasme. Ir S. Daukanto aikštės rūmuose dirbantys JE patarėjai nusipelno būti išvaryti į gatvę. Pavyzdžių, kodėl, toli ieškoti nereikia: pakanka Prezidentės ataskaitos teksto skyrių pavadinimus išversti į Lietuvių kalbą.
„Lietuvos ekonomikos augimas – vienas didžiausių ES“. Žmonių kalba tai reiškia: politikai, JE laiminant, išvijo iš Lietuvos apie 600 000 tūkstančių gyventojų, kurių didžioji dalis – darbingo amžiaus. Kaip, kodėl ir kada, gražiai parodyta doc. Aušros Maldeikienės knygoje „Melo ekonomika“.
„Apribotas oligarchų ir monopolijų piktnaudžiavimas“. Teisingas vertimas: beveik nė viena rezonansinė byla Lietuvoje nepasiekia teismo, o jei ir pasiekia, teisminis nagrinėjimas vilkinamas metų metus, kol galiausiai sueina senaties terminas; atsakingi pareigūnai išvengia atsakomybės, atsakomybė perkeliama pačiai institucijai („Čia prokuratūros kaltė“, o ne konkrečiai p. Betingio, p. Kūrio etc.).
„Daugiau skaidrumo valdant šalies ūkį“. Skaitykime taip: dirbtinai ir, anot kai kurių šaltinių, pateikdami žinomai melagingus rodiklius Briuseliui, mūsų guvieji didžiausių politinių partijų lyderiai skuba įsivesti eurą; vis dar nepanaikinami niekur pasaulyje nežinomi stebuklai, vadinami verslo liudjimais; visokie menininkai-politikai-šokėjai vis dar sugeba disponuoti šimtatūkstantiniais metiniais pelnais, o metinio pelno mokesčio sumoka vos kelis tūkstančius litų. Ta pačia praktika mėgaujasi ir komerciniai bankai.
„Apsaugoti socialiai pažeidžiamiausi žmonės“. Supraskime: 2009 metais mūsų valdžios atstovai išvijo statybininkus, vadybininkus ir kitus jauno amžiaus vyrus. Apie tai niekas nekalbėjo ir dabar nekalba, tačiau JE sugeba mus išgąsdinti, kas nutiks vargšams Lietuvos verslininkams, jei Lietuva griebsis sankcijų Rusijai. O kas nutiks su mūsų laisve, jei ir toliau blaškysimės tarp Rytų ir Vakarų?
Skyriuje „Istorinės permainos energetikoje“ galima perskaityti išties gražių dalykų. Man labiau nerimą kelia vienas nekaltas, paprastas faktas – kada JE ir didieji politikai pradės remti atsinaujinančių, alternatyvių energijos šaltinių pramonę? Kada bus pradėta kalbėti apie individualių namų, daugiabučių autonominių energijos sistemų kūrimą, kad kiekvienas pilietis galėtų centas prie cento matyti, už kiek ir ko sudegino ir kokią energetinę naudą gavo. Tikiu, kad mano siūlymai skamba fantastiškai, nors užsienio valstybėms atrodo kitaip. Na, nebent JE patarėjai niekada negirdėjo, kaip vartoti žodžių junginį „Istorinės permainos“.
„Stipresnės užkardos korupcijai“ skyrelyje įdomiausiai skamba šitas sakinys: „Kovoje su korupcija neliko neliečiamųjų. Respublikos Prezidentės iniciatyva, į asmenų, tikrinamų dėl neteisėto praturtėjimo, sąrašą įtraukti ir politikai“ (išskirta – A.D.). Laukiu nesulaukiu, kada bus nuteistas pirmasis didelis politikas. Ar šitas sakinukas reiškia, jog pagaliau atėjo galas mano mėgstamiausiems Šėtono tarnams, pvz., ponams Zuokui ir Uspaskichui? Ar Jums, pone Prezidente, yra normalu, kai politikas-verslininkas parduoda savo įmonės akcijas, o už gautą daugiau nei pusės milijono litų pelną sumoka 0 litų mokesčių?
Niekaip nesuprantu, kokiais tyrimais remiantis nukaltas teisingumo perlas: „Teisingumas – tikėjimo valstybe pamatas. Žmonių pasitikėjimas teismais per keletą metų išaugo dvigubai – nuo 24 procentų (2010 metais) iki 51 procento (2013 metais)“.
JE ataskaitos tekste nemažai kalbama apie teisėsaugos, policijos reformas, apie depolitizuotą teisėsaugą, apie mažėjantį nebaudžiamumą. JE inicijuotų teisėsaugos reformų atžvilgiu man kilo keli nejautrūs klausimai: „Gerbiama Prezidente, kur dėsite esamus teisėjus, policijos vadovus, prokurorus? Negi jie susikeis vietomis, kaip puikiai pavyko „atleistam“ eksgeneraliniam prokurorui p. Algimantui Valantinui (iš prokuroro p. Valantinas persimainė į teisėjus)? Ir Jūs tokią politiką vadinate depolitizuota teisėsauga?“
Apie užsienio politiką prikurta irgi gražių dalykų, nors esminis faktas nepaminėtas – jog kiekviena laisvės forma turi savo kainą. Laisvė nuo Rusijos, nuo godumo valdžiai, pinigams, įtakai, – viskas kainuoja. Istorija moko, kad kainos formos neretai būna mamų ašaros, sūnų kraujas, Tautos nykimas, jaunimo savižudybės. Sąrašą būtų galima tęsti.
Tad jei JE ataskaitoje perskaitome, jog „Lietuvoje vykęs Vilniaus viršūnių susitikimas turėjo geostrateginę reikšmę ir paskatino Rytų partnerystės šalių geopolitinį pasirinkimą tarp Rytų ir Vakarų (išskirta – A.D.), tarp skaidraus ir neskaidraus verslo, tarp teisės viršenybės ir karinio spaudimo“, nors prieš keletą dienų girdėjome, kaip Prezidentė laisvos, Rusijai pasipriešinti sugebančios Lietuvos įvaizdį išmaino į pieno ir mėsos perdirbėjų interesus, klausimas, ar Respublikos Prezidentė meluoja, ar JE vyriausieji patarėjai nepakankamai „gūglino“, kad naujausius Prezidentės pasisakymus į galvas susidėtų. Pasirodo, mėsa ir pienas svarbiau nei laisvė.
Vakar, kovo 25-ąją, Seimo posėdyje dėl referendumo intymumu ir neregėtu nuoširdumu, tiesiog kultine empatija savo šalies žmonėms sublizgėjo Eligijus Masiulis. „Kada liausitės vyti žmones iš šalies“, – teiravosi piliečiai. „Ką darysit, kad valstybė imtų keistis“, – nerimavo svečiai.
Garsusis liberalas šypsodamasis atrėžė: „Išrinkite mane premjeru“. Nusijuokė ir nuėjo sau.
Konservatorių lyderis Andrius Kubilius į parlamentarės Aurelijos Stancikienės raginimą įtraukti referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams klausimo svarstymą į Seimo darbotvarkę atsakė lakoniškai: „Tai pažeistų Seimo statutą“. Tikras empatijos įsikūnijimas, grynas konservatorių vertybių pavyzdys!
Stebėdamas didžiųjų politikų klyksmą dėl referendumo ir priešrinkiminį Prezidento šurmulį, prisiminiau, ką apie jus, gerbiami valdžios vyrai ir moterys, pasakė vienas įžymiausių šių laikų krikščionių filosofas Peteris Kreeftas (knyga Grįžti prie vertybių, p. 23):
„[…] paprasčiausiai nesame laimingi, turėdami naujų, dieviškų galių […] Valdome gamtą, bet negalime ar nenorime valdyti savęs. Savikontrolė (išskirta – A.D.) dingo būtent tada, kai padėjome valdyti gamtą, būtent tada, kai jos labiausiai reikia. Jei galime įveikti viską, išskyrus save pačius, akivaizdu, jog galios neturime. Vis daugiau galios gamtai sutelkiama silpstančiose rankose. Paveldimumas, laiko dvasia, žiniasklaida – visada lemia kas nors kitas, o ne mes“.
Taigi kuo tikėti artėjančiuose Prezidento rinkimuose? Aš asmeniškai nedėčiau didelių vilčių nė į vieną kandidatą, nes pakeisti Lietuvoje vis dar gają nedesovietizuotą politikos, teisėsaugos ir mąstymo sistemą prireiks daugiau nei vienos Prezidento kadencijos. Nebalsuočiau už Dalią Grybauskaitę, nes paskui Jos Ekscelenciją velkasi bent dvejopo pobūdžio reputacijos uodegėlė: miglotai užpildytas ir vis nuolat papildomas gyvenimo aprašymas ir stačiai dviprasmiška pozicija dramos Garliavoje atžvilgiu. Kaip suprasti, kad Dalia Grybauskaitė, lyginant praeities faktus su lietuviškųjų „Baltųjų rūmų“ versija, sugebėjo prieš keliolika metų pabuvoti vienu metu dviejose vietose (Lietuvoje ir JAV)? Kaip suprasti pasisakymą „prievarta prieš vaiką – negalima“, tačiau „Mane prokuratūros darbas tenkina“.
Kur tik pažiūrėsi, sunku nepastebėti empatijos ir intymumo stokos pažeidžiamiausių visuomenės narių atžvilgiu.
Jėzus mokė, kad Dievas žmogui patiki didelius darbus tik po to, jei pastarasis Jo nenuvilia mažuose reikaluose. Bet juk mus, eilinius piliečius, JE dideliuose valstybės reikaluose jau nuvylė. Ir ne vieną kartą.
„Kovodamas už detales Naglis Puteikis geba keisti sistemą. Jis mato kitus. Ir silpnesnius. Stipriausia jo savybė – nepasiduoti sistemai“, – sako doc. Aušra Maldeikienė. Nors dar neaišku, kaip kandidatas į Prezidentus Naglis Puteikis įveiks surambėjusius aukščiausių valdžios institucijų atstovų neigiamus įpročius, aš balsuočiau už šį kandidatą.
Pagrindinės nūdienos Lietuvos problemos yra dvi – socialinė atskirtis ir emigracija. Visokios VSD pažymos, politinės rietenos, Lino Linkevičiaus politiškai korektiški pasisakymai tikrai nėra pagrindiniai gimtinės skauduliai. Todėl būtų įdomu pasižiūrėti, ką išties naudingo Prezidento poste nuveiktų toks žmogus kaip Naglis Puteikis, kurio empatiją visuomenės silpniausiems nariams galima matyti iš šio politiko atliekamų darbų.
Tiesos.lt redakcija