Seimas paskutiniame savo posėdyje pritarė siūlymui Vytautą Landsbergį paskelbti nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu, tiesa, dar liko svarstymo ir priėmimo stadijos. Tačiau toks sprendimas daugeliui jau dabar atrodo kaip nevykęs pokštas. Kai kurie stebisi, kad įstatymu norima patvirtinti faktą, kurio net nebuvo, ir neatmeta galimybės, kad į istorijos perrašymą įsijautęs Seimas Lietuvos didžiuosius kunigaikščius Vytautą ir Gediminą nuspręs paskelbti karaliais.
Išrinktas neteisėtai
„Susidaro įspūdis, kad šiuo metu svarbiausias klausimas Lietuvoje – buvo V.Landsbergis valstybės vadovas ar ne. Kodėl? Šį klausimą reikia užduoti tiems, kas šią temą eskaluoja. Man, kaip tų įvykių dalyviui, liūdniausia, kad V.Landsbergis nuolat verkšlena: duokit man titulą, duokit. Tai koks, tamsta, esi vadovas, jei verkšleni?
Jei Lietuva nori perrašyti istoriją ir turėti verkšlenantį vadovą – pirmyn. Bet, jei rimtai, labai liūdna, kad net vaikams mokyklose nuo mažų dienų bandoma įpiršti, jog V.Landsbergis vienintelis kūrė Sąjūdį, Nepriklausomybę. Tačiau mes esame gyvi liudininkai tų įvykių ir žinome, kad tai – totalus melas, kuris grindžiamas „dingusiais” istoriniais dokumentais ir parinktais patogiais likusiais dokumentais.
Steigiamasis suvažiavimas, rinkdamas Sąjūdžio Seimo tarybą, žinojo ir suprato Romualdo Ozolo indėlio į Sąjūdžio steigimą svarbą ir suteikė jam didžiausią pasitikėjimo kreditą – 193 balsus. Kazimirai Prunskienei – 192,
V. Landsbergiui – 187″, – neseną istoriją priminė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas Vaišvila.
Anot jo, V.Landsbergis 1988 m. lapkričio 25 d., pažeidžiant Sąjūdžio įstatus, išrinktas Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininku, nes įstatuose tokia pareigybė nebuvo numatyta.
„Išrinktas konkrečiai datai – iki 1989 m. birželio 3 d. R.Ozolas atsisakė būti pirmininku, nes visi sutarėme, kad jis po pusmečio bus pirmininkas. Tačiau artėjant tai datai, 1989 m. gegužės pabaigoje, per vieną iš Sąjūdžio tarybos posėdžių, kai V.Landsbergis turėjo užleisti postą R.Ozolui,
V.Landsbergis staiga išmeta informaciją, kad savaitraštyje „Atgimimas”, kuriam vadovavo R.Ozolas, kažkas negerai su finansais.
R.Ozolas plykstelėjo kaip degtukas, bet V.Landsbergis „prastūmė” komisijos „Atgimimo” reikalams tirti sudarymą. Ir aš buvau paskirtas į tą komisiją. Jokių finansinių pažeidimų neradome. O vėliau V.Landsbergis taip ir „pamiršo”, kad po birželio 3-iosios jis, kaip Sąjūdžio tarybos pirmininkas, veikė be įgaliojimų. To jokiame istorijos vadovėlyje nebuvo ir nebus parašyta.
Paskui į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti Sąjūdžio deputatai sutarė, kad pirmininku bus V.Landsbergis, tačiau su sąlyga, kad R.Ozolas bus vienas jo pavaduotojų. Tačiau V.Landsbergis „įjungė durnelį” ir pareiškė, kad pirmininko prerogatyva rinktis pavaduotojus. Susitarimas ir įsipareigojimai jam buvo – nulis. Iškart buvo pradėtas skaldymas. Tačiau istorikai visa tai nutyli.
V.Landsbergis visiems asocijuojasi su konservatoriais, todėl vaikai nuo pat penktos klasės, vadovėliuose liaupsinant V.Landsbergį, bus auginami konservatoriais”, – istorijos klastojimu piktinasi Z.Vaišvila.
Istorijos klastojimas
Istorikas, politologas prof. Antanas Kulakauskas irgi įsitikinęs, kad V.Landsbergio pripažinimas buvusiu valstybės vadovu būtų istorijos klastojimas.
„Kaip istorikas ir politologas nesuprantu, kaip praėjus trims dešimtmečiams parlamento pirmininkui būtų galima suteikti statusą, kurio jis neturėjo. Tais laikais gyvenome pagal laikinąją Konstituciją, kurioje joks valstybės vadovo statutas nebuvo numatytas. Tai tie, kurie nori dabar įtvirtinti šį statusą, tarsi teigia, kad laikinoji Konstitucija buvo netikra. Tai gal tada ir Nepriklausomybė netikra?
Vienas žmogus labai nori garbės, kuri istoriškai yra mažų mažiausiai abejotina. Ilgai nieko nekomentavau feisbuke, tačiau po diskusijos Seime apie V.Landsbergį nesusilaikiau ir pasiūliau Seimui pradėti diskusijas dėl karaliaus statuso suteikimo Vytautui Didžiajam, paskui gal ir kunigaikštį Gediminą prilyginti karaliui. Juk tai tas pat, kaip V.Landsbergio paskelbimas vadovu.
Juokinga, kai įstatymu norima įteisinti faktą, kurio nebuvo. Sveiko proto kriterijų tai neatitinka. Veikiausiai konservatoriai šią temą vėl iškėlė, nes V.Landsbergis visiems siejasi su konservatoriais, o jie nori, kad būtų įrašyta, jog jų vadovas kadaise buvo valstybės vadovu. Tačiau perspektyvoje dėl tokio elgesio jie daugiau praranda, nei gauna”, – įsitikinęs A.Kulakauskas.
Anot profesoriaus, negalima neigti, kad V.Landsbergis de facto atliko politinio lyderio vaidmenį, tačiau pakartojo, kad laikinoji Konstitucija vienasmenio lyderio nenumatė ir tuo viskas pasakyta.
„O tą laikinąją Konstituciją juk priėmė ta pati Aukščiausioji Taryba, vadovauta V.Landsbergio. Tai kuo ji neteisėta? Visus sprendimus priiminėdavo Aukščiausioji Taryba kolektyviškai, pirmininkas neturėjo net veto teisės. Tai koks jis vadovas?” – retoriškai klausė A.Kulakauskas.
Įstatymas V.Landsbergiui
O štai buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontienė laikosi itin savotiškos pozicijos, – kad reikia sukurti V.Landsbergio įstatymą. „Mano požiūris yra toks, kad mes nesugebame įvertinti žmonių, kurie yra nusipelnę valstybei. Ir jų nuopelnai yra absoliučiai unikalūs.
Dabar mes kalbame apie valstybės vadovą, čia teisinis terminas, jis sukuria tam tikras teisines pasekmes. Bet mes valstybės vadovų turime ir daugiau: ir prezidentas Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, Algirdas Mykolas Brazauskas, galiu toliau vardinti mūsų prezidentus. Ir jų bus daugiau.
Bet V.Landsbergis yra absoliučiai unikali situacija. Jis yra Atkuriamojo Seimo vadovas, sakyčiau, kad tai mūsų atkuriamos valstybės vadovas. Šis statusas yra absoliučiai unikalus. Ir man šiek tiek gaila, kad mes ginčijamės su Konstitucinio Teismo doktrina, ieškome, kaip čia dar kartą į tą KT ateiti, ar per kokį langą įšokti. Bet nepagalvojame, kad galėtume kurti įstatymą unikalų, vienam asmeniui”, – Žinių radijui sakė teisininkė.
Komentuoja advokatas Jonas Ivoška:
Šio Seimo paskutiniame posėdyje po pateikimo pritarta siekiui 1990 metais išrinktos LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui suteikti monarcho (vienvaldžio valstybės vadovo) statusą. Nors europinė civilizacija respubliką su jai būdingu kolegialaus valstybės valdymo modeliu jau kelis šimtmečius laiko demokratiškesniu Tautos savivaldos modeliu, saujelė Lietuvos parlamentarų sumanė priešingai.
Suprantamas sprendimas, kad, siekdami atsikratyti okupacinės praeities terminų, mes 1990 m. rinktą LTSR Aukščiausiąją Tarybą pavadinome Atkuriamuoju Seimu. Tačiau nesuprantama, kodėl ikikonstitucinei parlamentinei respublikai (Lietuvai iki 1992 metų) siekiama prikergti monarchijos modelį. Jeigu Tauta, 1992 metais priimdama šalies Konstituciją, būtų nuėjusi suabsoliutinto vienvaldžio valstybės vadovo įtvirtinimo keliu, galima būtų teigti, jog po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šalis faktiškai orientavosi į vienvaldžio asmens vadovavimo valstybei modelį. Todėl tokią valstybingumo praktiką galima formalizuoti. Kadangi taip neįvyko, parlamentarizmo (kolegialios valdžios) principo ikikonstitucinėje Lietuvoje nėra jokio pagrindo revizuoti ir rekonstruoti, nes tai prasilenkia su protingumo kriterijais.
Galiojančios Konstitucijos 1 straipsnis apibrėžia Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, prezidentas ir Vyriausybė bei teismas. Tokiame konstituciniame kontekste Seimas funkcionuoja kaip kolegiali ir nedaloma valdžios institucija. Tai reiškia, kad atskiras Seimo narys negali turėti savarankiškų valdžios galių esamoje situacijoje. Asmuo, kuriam suteikiama teisė pasirašyti kolegialius sprendimus, neįgyja valdžios galių pakeisti ir net vetuoti kolegialių sprendimų, todėl jo, kaip neturinčio vienvaldžių galių, nėra jokio pagrindo vadinti valstybės vadovu. Toks 1990-1992 m. Lietuvos Respublikos monarchizavimas rodytų labai žemą valstybingumo kultūros lygį. Nepajėgiantiems to suprasti tektų pripažinti, jog jie stokoja valstybiško mąstymo, ir gera valia pasitraukti nuo viešų reikalų tvarkymo.
Kita vertus, mes turėtume didžiuotis, kad Lietuva, paskelbusi Nepriklausomybę, neišdavė parlamentarizmo principų, kolegialiai rinkdamasi savo valstybingumo raidos kelią. Tuo pačiu turime su dideliu nerimu konstatuoti, kad po 30 Nepriklausomybės metų į mūsų šalies gyvenimą vis įžūliau braunasi totalitarizmas.
Komentuoja politologas prof. Algis Krupavičius:
Įstatymai atgal negalioja, todėl dabar įstatymu pripažinti V.Landsbergį valstybės vadovu, kuriuo jis niekada nebuvo, būtų teisinis nihilizmas. Vienas iš signatarų Vytenis Povilas Andriukaitis viename savo straipsnių yra labai teisingai pastebėjęs, kad V.Landsbergis buvo išrinktas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir tapo jos pirmininku. Tik kitame posėdyje LTSR Aukščiausioji Taryba tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Negana to, laikinajame pagrindiniame įstatyme, kuris galiojo iki Konstitucijos priėmimo 1992 m. spalio 25 d., tokia pareigybė, kaip valstybės vadovas, iš viso neapibrėžta ir neegzistavo. Atgaline tvarka įteisinti valstybės vadovo instituciją 1990-1992 m. laikotarpiui… ne tik teisinis nihilizmas, bet ir įstatymų viršenybės principų neigimas.
Dar daugiau: laikinasis pagrindinis įstatymas aukščiausias galias tuo metu suteikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, kuris kaip kolektyvinis subjektas įgyvendino valstybės funkcijas, kurias šiuo metu įgyvendina prezidentas. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pirmiausiai atliko parlamento posėdžių vadovo funkcijas. Taip, jis buvo įvardijamas aukščiausiu pareigūnu, kuris Lietuvai atstovavo tarptautinėje arenoje, tačiau toli gražu to nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog V.Landsbergis buvo vienasmenis valstybės vadovas 1990-1992 m. Jei prisimintume Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo istoriją, suprastume, kad Lietuvai, ne mažiau nei V.Landsbergis, atstovavo (bent jau iki 1991 m. sausio), pavyzdžiui, ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė. Visa Lietuva prisimena Gintarinės ledi vizitus į JAV, susitikimus su jų prezidentu Džordžu Bušu vyresniuoju, susitikimus Prancūzijoje su prezidentu Fransua Miteranu, Vokietijoje – su kancleriu Helmutu Koliu, Didžiojoje Britanijoje – su premjere Margaret Tečer ir pan. K.Prunskienė, kaip ministrė pirmininkė, tarptautinėje arenoje buvo svarbiausias Lietuvos veidas. Negalima neigti, kad aukščiausias valstybės pareigūnas buvo V.Landsbergis, tačiau negalima dėti lygybės ženklo tarp aukščiausio pareigūno ir valstybės vadovo.
Negana to, reikia priminti, kad de facto tokios institucijos kaip Atkuriamasis Seimas nebuvo, toks pavadinimas Aukščiausiajai Tarybai suteiktas vėliau. To paties V.Landsbergio pasirašyti Aukščiausiosios Tarybos įstatymai pasirašyti kaip Aukščiausiosios Tarybos vadovo. Istorijos perrašymas yra neigiamas reiškinys, kuris neturi būti toleruojamas demokratinėje visuomenėje. Mat kiekvienai šaliai svarbu turėti tikrą, realią istoriją. Buvo laikai, kai 50 metų sovietinis režimas istorinę atmintį visais įmanomais būdais plovė, dabar mes patys ją plauname. Vien dėl to, kad kažkas nori istoriškai pasirodyti labai svarbus.
Taip, V.Landsbergis buvo svarbi ir Sąjūdžio dalis, bet iškelti vieną asmenį virš visų kitų tikrai istoriškai neteisinga, nes galėčiau išvardinti daug žmonių, kurie buvo ne mažiau svarbūs. Pavyzdžiui, Romualdas Ozolas buvo vienas iš Sąjūdžio ideologų, kūrėjų, architektų visomis prasmėmis, tačiau vėliau dėl įvairių aplinkybių pasitraukė į politikos šalikelę, buvo marginalizuotas. Didžiausia drama buvo tame, kad nepriklausoma valstybė, kurią jis kūrė, be kurio Kovo 11-oji vargu ar būtų atsitikusi tada, kai atsitiko, vėliau kūrėjui inicijavo baudžiamąjį persekiojimą iš esmės už kitokios nuomonės turėjimą. Yra senas posakis, kad revoliucija suvalgo savo vaikus. Anatolis Fransas yra sakęs, kad„revoliucijas pradeda idealistas, jas vykdo pragmatikai, o jų vaisiais naudojasi avantiūristai.” Šis teiginys Lietuvai labai tinka.
Pasikartosiu: nenoriu sumenkinti V.Landsbergio indėlio, tačiau, norint jį pagerbti, negalima klastoti istorijos. Jis jau yra pagerbtas daugybe ordinų ir kitais pagarbos ženklais.
Bet žmonės yra skirtingi. Vieniems reikia garbės, kitiems užtenka galimybės įgyvendinti savas idėjas. Dabartinė valdančioji koalicija pasigavo temą apie V.Landsbergį ir galvoja, kad diskusija šiuo klausimu mobilizuos jos, ypač konservatorių, rinkėjus. Opozicija V.Landsbergio pripažinimą valstybės vadovu veikiausiai kvestionuotų Konstituciniame Teisme. O šis jau yra pasakęs, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas negali būti prilygintas valstybės vadovui.
respublika.lt