Šiandien – birželio 3-oji. Sąjūdžio diena. Mat lygiai prieš 34 metus buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, nuo kurios ir prasidėjo visas atgimimas. Vienas iš jos narių akademikas prof. Antanas Buračas sako, kad ši diena – itin svarbi, mat be Sąjūdžio Nepriklausomybės atkūrimas būtų labai nutolęs. Tačiau tuo pačiu jis apgailestauja, kad šiandien jau reikia naujo Sąjūdžio – vertybinio.
„Birželio 3-oji – svarbi diena, nes be Sąjūdžio Nepriklausomybę būtume atkūrę po gerokai ilgesnio laiko. Čia buvo ta banga, kuri pradėjo ristis per Rytų Europą – pradedant nuo nesėkmingo Vengrijos sukilimo, nesėkmingos Aksominės revoliucijos Čekoslovakijoje. Nepaisant nesėkmių įvyko lūžis, kai gimė „Solidarnosc” Lenkijoje – valdžia ten jau nesugebėjo palaužti žmonių nusiteikimo demokratinėms pertvarkoms. Lietuvoje galų gale tai pavyko po Lenkijos – užtikrinti balansą tarp okupacinės valdžios ir kylančio demokratinio judėjimo, virtusio į Nepriklausomybės judėjimą. Manyčiau, daugiausiai buvusių tremtinių pastangomis – jų balsas, patirtis labai pravertė Sąjūdžiui žengti į priekį”, – pokalbį su „Vakaro žiniomis” pradėjo A.Buračas. ‘Jis priminė, kad kova už Nepriklausomybę prasidėjo nuo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos, Helsinkio grupės, Lietuvos Laisvės Lygos, tačiau į protesto akcijas susirinkdavo labai mažai žmonių, o į vėliau organizuotus Sąjūdžio mitingus rinkdavosi šimtatūkstantinės minios.
„Tai labai paprastai galima paaiškinti. Tai buvo labai svarbūs šaltiniai nepriklausomai dvasiai išsaugoti, bet jie neturėjo įtakos. Gal kokie 95 proc. žmonių apie tai nežinojo. Informacija buvo slepiama, vienas kitam bijojo apie viską pasakoti.
O Sąjūdžio sėkmės viena priežasčių – į jį susibūrė žinomi ir gerbiami visuomenėje žmonės. Tai lėmė ir masiškumą, o masiškumas lėmė, kad dingo ir baimė kalbėti”, – sakė akademikas.
Tačiau, pasak A.Buračo, to neužtenka: reikėtų, kad kiltų naujas vertybinis Sąjūdis už prigimtinę šeimą, Konstituciją, tautines, tradicines vertybes, istorinę atmintį, vis labiau spaudžiamą lietuvių kalbą ir t.t.
„Tikiuosi, kad tai jau bręsta. Žmonių sąmonėje turi įvykti lūžis, jie turi suprasti, kokia Lietuva turi būti, ir tuo pačiu – ką įmanoma padaryti. Nes vien norėti neužtenka.
Ir dar blogai yra tai, kad dabar nėra kam vienyti visuomenę vertybiniam Sąjūdžiui. Susidaro įspūdis, kad dabar net ir rengiantiems protestus, kuriantiems judėjimus svarbiau yra asmeninė gerovė.
Aš pats dalyvavau ne viename judėjime (iš kurių keli žmonės vėliau pateko į Seimą), tačiau pamačiau, kad smulkūs nesutarimai nulemia, kad vien dėl jų viskas subyra ir nepavyksta veikti valstybės labui. Įsisteigė daug patriotinių jėgų, tačiau jos nesusivienija.
Štai kad ir nesutarimai tarp Vytauto Radžvilo bei Arvydo Juozaičio yra sunkiai suvokiami, nes dauguma jų siekių sutampa. Nesutampa tik detalės, kurios kažkodėl jiems atrodo reikšmingos. O kai buvo kilusi tautinio judėjimo banga prieš daugiau nei tris dešimtmečius, smulkūs nesutarimai buvo pamirštami vardan pagrindinių idėjų”, – reziumavo A.Buračas.
respublika.lt