„Diskusija tampa „prieštaringa“, kai šią tikrovę mėginama iškreipti, nuo jos pabėgti. Kai imama kariauti su mirusiu žmogumi nesirenkant priemonių, griebiantis insinuacijų“, – taip apie diskusijas dėl poetės Salomėjos Nėries kalba literatūrologas, kultūrologas, Vilniaus universiteto (VU) docentas dr. DARIUS KUOLYS.
Diskusijos dėl poetės vertinimo paaštrėjo gegužę, kai visuomenininkai Vilniuje prie S. Nėriai skirto skulptoriaus Vlado Vildžiūno paminklo surengė poezijos skaitymus protestuodami prieš Vilniaus miesto savivaldybės planus jį nukelti. Dabar jau atsistatydinusi vadinamoji Desovietizacijos komisija savivaldybei iškelti paminklą rekomendavo pernai rugpjūtį, tačiau jo be teismo sprendimo kol kas nedarys.
Viešojoje erdvėje netyla ginčai dėl įvairių istorinio atminimo klausimų. Dienraščiui „Bernardinai.lt“ D. Kuolys tvirtina, kad brandžiai diskutuoti dar nemokame. „Kaip galime kalbėti apie vaisingą polilogą, jei elgiamės kaip paaugliška, kompleksuota, savimi nepasitikinti, savo praeities bijanti, lengvai manipuliuojama pokolonijinė visuomenė”, – sako jis.
Nors viešosios diskusijos moderatoriaus vaidmenį pastaruoju metu užėmė Desovietizacijos komisija, pašnekovas atkreipia dėmesį, kad krikščioniškos kultūros ir tradicijos visuomenė kaip moderatorių galėtų pasitelkti ir sąžinę.
„Manau, Lietuvai reikia išsivaduoti iš tokio pobūdžio komisijų. Laisvoje visuomenėje istorikų darbas negali būti iš šalies politizuojamas“, – tikina D. Kuolys.
Jis atkreipia dėmesį, kad klysta ir genijai, tad jų nereikėtų išsižadėti. „Gyviems genijams galioja tie patys įstatymai, o mirusius kiekviena visuomenė vertina pagal savo pajėgumą. Stiprios visuomenės savo genijų neišsižada. Todėl jos ir stiprios. Neišsižadėti nereiškia pateisinti ar nutylėti genijų klaidas ir nuopuolius. Neišsižadėti – tai suprasti, kad ne tik genijų kūryba, bet ir jų nuopuoliai yra bendruomenės istorijos dalis“, – aiškina kultūrologas.
Visuomenė dėl Salomėjos Nėries asmenybės vertinimo yra pasidalijusi į dvi stovyklas: viena įsitikinusi, kad ji – visų pirma kolaborantė, kita – kad talentinga Lietuvos poetė. Kur šios dvi grupės galėtų ieškoti jungčių prieštaringoje diskusijoje?
Jungčių toli ieškoti nereikia, nes jos akivaizdžios: Salomėja Nėris – viena pačių talentingiausių lietuvių poečių – kolaboravo su sovietiniu režimu ir to režimo buvo palaužta. Tokia yra tragiška tikrovė. Diskusija tampa „prieštaringa“, kai šią tikrovę mėginama iškreipti, nuo jos pabėgti. Kai imama kariauti su mirusiu žmogumi nesirenkant priemonių, griebiantis insinuacijų. Kai viešai pradedama skelbti, kad Salomėja Nėris labai anksti ir savo valia pasirinko „išdavystės kelią“, kad ji esanti ne lietuvių, bet „Stalino poetė“. „Prieštaros“ kyla, kai siūloma Salomėjos Nėries kūrybą mokykloje „depersonalizuoti“ – atskirti nuo asmens ir biografijos, kai „pažymomis“ stengiamasi sunaikinti jos buvimo ženklus.
„Prieštaros“ kyla, kai siūloma Salomėjos Nėries kūrybą mokykloje „depersonalizuoti“ – atskirti nuo asmens ir biografijos, kai „pažymomis“ stengiamasi sunaikinti jos buvimo ženklus.
Neatrodo išmintingos, garbingos ir pastangos išskirti Salomėją Nėrį iš XX amžiaus vidurio politinio ir kultūrinio konteksto. Štai neseniai teko dalyvauti Žinių radijo diskusijoje, kurioje LRT komentatorius Paulius Gritėnas ragino atsiriboti nuo visų lyginimų ir tiesiog „spręsti Nėries klausimą“. Bet būtent atsisakymas matyti kontekstus, baimė lyginti ir padaro mūsų žvilgsnį siaurą, primityvų, agresyvų. Sykiu – ir neteisingą.
Tad leiskite priminti šiandien nutylėti linkstamus dalykus.
Lietuvos okupacijos išvakarėse Salomėja Nėris buvo visuomenės ir valstybės pripažinta poetė. Už 1938-aisiais išleistą eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ 1939-ųjų sausį jai skiriama Lietuvos valstybinė premija. To meto spaudoje ji sveikinama kaip viena didžiausių lietuvių menininkių. Kilus Antrajam pasauliniam karui, Salomėjos Nėries eilėraštį „Heroica“ – poetinį lietuviškojo patriotizmo manifestą – 1939-ųjų rugsėjo 16-ąją paskelbia „Lietuvos žinios“, gruodį persispausdina moterų šaulių laikraštis „Šaulė“: „Ne ruduo.– Karo debesys renkas / Ant Europos galvos. / Tu pridėk savo magišką ranką / Prie širdies man gyvos. // Bunda, veržiasi karžygio kraujas / Ir negali nurimt: – / Būk su tais, kurie grumias ir kaujas – / Ne silpna moterim!“
1940-ųjų birželio 15-ąją Lietuvos politikai ir generolai įsako draugiškai sutikti į kraštą įsiveržusią Sovietų Sąjungos kariuomenę. Beje, prieš lemtingą sprendimą į vyriausybės posėdį iškviestas buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis, kaip ir tuometinis vadas Vincas Vitkauskas bei dalis politikų, įtikinėja prezidentą ir ministrus ne tik nesipriešinti Lietuvos okupacijai, bet prieš ją net protesto nepareikšti. „Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo“, – ragina generolas Raštikis.
Birželio 16-ąją į visuomenę per Kauno radiją kreipiasi prezidento pareigas einantis ministras pirmininkas Antanas Merkys ir patikina, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė „pas mus atvyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė“, kad „taip ji mūsų kariuomenės buvo sutikta, taip yra traktuojama“. Birželio 18-ąją visi Lietuvos kariuomenės vyresnieji karininkai klusniai atvyksta į prezidentūrą ir prisistato Maskvos paskirtam naujam „premjerui“, sykiu ir „prezidentui“, Justui Paleckiui. Netrukus lietuvių generolai, sulaukę Sovietų Sąjungos vyriausybės ypatingojo įgaliotinio Lietuvai Vladimiro Dekanozovo įsakymo, po vieną eina į Rusijos ambasadą ir čia gauna asmenines užduotis.
Būtent tuo metu, 1940-ųjų liepos 16 ar 17 dieną, agentūros ELTA direktorius Kostas Korsakas sulaukia telefono skambučio iš Rusijos ambasados. Jam perduodamas Dekanozovo liepimas skubiai atvežti „du geriausius Lietuvos poetus“. Korsakas šoka į limuziną, iš Pajiesio pačiumpa Kazį Borutą, iš Palemono – Salomėją Nėrį: abu iškart, pasak Borutos, „lyg į egzekuciją“, nuveža į Sovietų Sąjungos atstovybę. Čia juos sutinka Maskvos pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas ir nurodo „poetiniu žodžiu pašlovinti naują tarybinę tikrovę – parašyti apie draugą Staliną, pasveikinti Liaudies seimą“. Daugiau patyręs Boruta Stalino temos išvengia: pasako, kad ji tinkamesnė moteriai. Tokie yra išlikę paties Borutos liudijimai. Beje, vos dienai prabėgus po Nėries, Borutos ir Korsako apsilankymo Rusijos ambasadoje, liepos 18-ąją ten buvo iškviestas Lietuvos karinės žvalgybos viršininkas pulkininkas Konstantinas Dulksnys. Nuėjo ir nebegrįžo.
Tokie yra faktai. Šitaip Salomėja Nėris buvo įtraukta į makabrišką Lietuvos Respublikos laidojimo spektaklį, kuriame, Maskvai režisuojant, kraupius vaidmenis atliko ir lietuvių politikai, generolai, ir žinomi menininkai, akademikai. Taip, būtų nepaprastai gražu, jei tąsyk būtume sulaukę poetės karžygiško mosto. Bet tomis dienomis nuolankiai Rusijos įsakymus vykdė ne tik rašytojai, bet ir Lietuvos nepriklausomybę kadaise ginklu gynę karininkai, aukščiausi pareigūnai. Pavyzdžiui, generolas Stasys Raštikis „dirbo su rusais“ Lietuvos kariuomenės likvidavimo komisijoje, pasirašinėjo kariuomenės naikinimo dokumentus, vertė į lietuvių kalbą sovietų armijos statutus, 1940-ųjų vasarą kartu su kitais karininkais siuntė Josifui Stalinui padėkos telegramą už „lietuviams suteiktą garbę tarnauti Raudonojoje armijoje“.
Tad ar tikrai teisingai, padoriai elgiamės, naikindami Vlado Vildžiūno darbą, pabrėžiantį tragišką poetės Salomėjos Nėries likimą, ir toliau rengdami jaunuosius Lietuvos karininkus Stasio Raštikio vardo mokykloje, greta kurios stovi Gedimino Jokūbonio sukurtas generolo paminklas? Ar tikrai tą patį poelgį vieno asmens atveju vadinsime „išdavyste“, kito – „sunkiu sprendimu“, dar kito – „mažuoju karu“? Štai dialogo vertas klausimas.
Ar mes apskritai mokame brandžiai diskutuoti, ne svaidytis akmenimis į kitokios nuomonės turėtojus, bet kurti vaisingą polilogą istorinio atminimo klausimais?
Brandžiai diskutuoti gali brandi piliečių bendrija. Net ir paprastas polilogas vargiai įmanomas, kai 35-aisiais atkurtos Lietuvos Respublikos metais mūsų politikai žiūri į mus kaip į „desovietizuotiną“ tautą ir dalis mūsų su tokiu požiūriu sutinka. O kaip galime kalbėti apie vaisingą polilogą, jei elgiamės kaip paaugliška, kompleksuota, savimi nepasitikinti, savo praeities bijanti, lengvai manipuliuojama pokolonijinė visuomenė. Būtent tokioje visuomenėje baugiai prisitaikoma prie politinės konjunktūros ir drąsiai svaidomi akmenys į mirusius, kurie jau nebegali apsiginti.
Net ir paprastas polilogas vargiai įmanomas, kai 35-aisiais atkurtos Lietuvos Respublikos metais mūsų politikai žiūri į mus kaip į „desovietizuotiną“ tautą ir dalis mūsų su tokiu požiūriu sutinka.
Regis, Salomėjos Nėries ir panašiais atvejais moderatoriaus vaidmenį atlieka vadinamoji desovietizacijos komisija. Būna, toną diktuoja ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Vis dėlto tam, kad gebėtume tolerantiškai diskutuoti, o ne skaldytis, koks būtų parankiausias moderatorius?
„Desovietizacijos komisija“ neatlieka ir negali atlikti moderatoriaus vaidmens. Jos paskirtis – mus „desovietizuoti“, „nuautoritarinti“ ir „nutotalitarinti“. Jos arsenale – senos sovietinės priemonės: įskundimai, pažymos, uždaros grupės nuosprendžiai.
O krikščioniškos kultūros, krikščioniškos tradicijos visuomenė ar negalėtų kaip moderatoriaus pasitelkti sąžinės? Ar neturėtume mūsų ginče dėl praeities asmenybių girdėti ir Jėzų Kristų: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8,7).
Ar matytumėte poreikį suburti tokią komisiją, kurią sudarytų ne tik asmenys, vertinantys Nėries kolaboravimo su režimu klausimą, bet ir kartu suvokiantys jos kultūrinę reikšmę?
Manau, kad Lietuvai reikia išsivaduoti iš tokio pobūdžio komisijų. Laisvoje visuomenėje istorikų darbas negali būti iš šalies politizuojamas. Istorikų priedermė – ne pažymas rašyti, ne praeitį cenzūruoti, bet kuo nuodugniau ją tyrinėti ir savo tyrimais su visuomene dalintis.
Istorikų priedermė – ne pažymas rašyti, ne praeitį cenzūruoti, bet kuo nuodugniau ją tyrinėti ir savo tyrimais su visuomene dalintis.
Politikams derėtų gerbti lietuvių tautą, nelaikyti jos tramdytina paaugle. Kodėl panašaus pobūdžio komisija negalima Norvegijoje? Nes norvegai gerbia save. Kaip elgtis su rašytojo Knuto Hamsuno atminimu, ten sprendžia kiekvienas miestas atskirai ir dėl to nemato bėdos. Kas trukdo lietuviams atgauti savigarbą?
Salomėjos Nėries paminklo šalinimas grindžiamas LGGRTC pažyma, kad Nėris kolaboravo su režimu, – dažnai tokiais atvejais apie kultūrinius nuopelnus net nekalbama. Tačiau jei norime dalį objektų išsaugoti (kad ir S. Nėries gatvę Šiauliuose arba paminklą Vilniuje), galbūt prie jų reikėtų lentelių, kuriose būtų nurodoma visa informacija ir kontekstas, koks tas kūrėjas buvo?
Šiandien kiekvienas, kuriam tikrai rūpi, pirminę informaciją lengvai gali susirasti virtualioje erdvėje. Mūsų Seimas, vyriausybė, savivaldybės galėtų pasirūpinti, kad žinių apie Lietuvos praeitį viešose erdvėse būtų kuo daugiau, kad jos būtų pagrįstos rimtais tyrimais, kad kuo plačiau visuomenei būtų atverti visi archyvai.
Istorikas, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius Žinių radijuje pasiūlė kurį laiką susilaikyti nuo Salomėjos Nėries – mokyklose ir apskritai visuomeniniame gyvenime. Pasak jo, mums reikėtų pailsėti nuo poetės, nes ji „neadekvačiai“ sureikšminta. Kaip vertintumėte tokį siūlymą? Gal išties laikas prisiminti ir kitus reikšmingus mums šalies kūrėjus?
Gal. Jei dabartinė lietuvių visuomenė distrofiška, paliegusi, jei jai Lietuvos istorijos našta – per sunki, žinoma, ji turi pailsėti. O gal ir visai naštos atsisakyti. Juk nuo Antano Smetonos jau ilsimės – pirmojo savo prezidento 150-ąjį gimtadienį sutartinai nutylėjome. Galime ilsėtis ir nuo Salomėjos Nėries, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino. Jau viešai siūloma pailsėti ir nuo Kristijono Donelaičio. Viskas mūsų valioje. Jei jos nebelieka – ilsėkimės.
Tik naivoka būtų manyti, kad mus „išvarginusius“ kūrėjus galime pakeisti kitais „reikšmingais“. Yra nepakeičiamų. Kuo vokiečiai ir europiečiai galėtų pakeisti Martiną Heideggerį? Ką laimėjome mes, lietuviai, naujoje literatūros programoje mokiniams vietoj Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio pasiūlę Baracką Obamą?
Kalbėdamas apie paminklus rašytojams, kurie kritikuojami dėl savo istorinių dėmių, rašytojas Rimantas Kmita teigė, kad atmetus klystančius genijus mums liks vien vidutinybių kultūra. Kaip manote, tam, kad netektų vien tokia tenkintis, kokias genijų klaidas visuomenė galėtų atleisti?
Visuomenė nėra nei nuodėmklausė, nei dieviškoji teisėja, nei nemarioji keršytoja. Gyviems genijams galioja tie patys įstatymai, o mirusius kiekviena visuomenė vertina pagal savo pajėgumą. Stiprios visuomenės savo genijų neišsižada. Todėl jos ir stiprios. Neišsižadėti nereiškia pateisinti ar nutylėti genijų klaidas ir nuopuolius. Neišsižadėti – tai suprasti, kad ne tik genijų kūryba, bet ir jų nuopuoliai yra bendruomenės istorijos dalis.
Stiprios visuomenės savo genijų neišsižada. Todėl jos ir stiprios.
Jau ne vienus metus diskusijos dėl tam tikrų asmenybių istorinio atminimo įamžinimo kelia nemažai aistrų. Ar visos jos sveikos? Ar visuomenėje, kurioje vyrauja nuomonių pliuralizmas, yra tokia asmenybė, dėl kurios būtume vieningi (ir galėtume jai statyti paminklą)?
Žinoma. Juk nebuvo abejojama, ar reikia Vilniuje paminklo Jonui Basanavičiui. Ginčytasi tik dėl jo vietos, dėl formos. Vargu ar didelių protestų sulauktų idėja pastatyti Vilniuje ryškesnį atminimo ženklą Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. Juk Vilnius – jo miestas.
Kodėl dažnai nesvarstome apie kitas įamžinimo galimybes ir kalbame tik apie paminklus?
Regis, ir svarstoma, ir daroma. Apie iškilesnes asmenybes rašomos monografijos, leidžiami rašytojų akademiniai raštai, dailininkų darbų albumai, rengiamos virtualios parodos, turime vardinių stipendijų ir premijų… Tačiau sutinku, kad daroma per mažai. Tikrai galėtų būti daugiau televizijos ir kino filmų, daugiau mokslinių tyrimų ir jų publikacijų, daugiau viešų ekspozicijų. Ir, žinoma, neturėtume iš praeities baimės trinti esamų atminimo ženklų, naikinti iki šiol saugotų istorinių erdvių.
„Mirusius kiekviena visuomenė vertina pagal savo pajėgumą. Stiprios visuomenės savo genijų neišsižada. Todėl jos ir stiprios. Neišsižadėti nereiškia pateisinti ar nutylėti genijų klaidas ir nuopuolius. Neišsižadėti – tai suprasti, kad ne tik genijų kūryba, bet ir jų nuopuoliai yra bendruomenės istorijos dalis.
<…>
Naivoka būtų manyti, kad mus „išvarginusius“ kūrėjus galime pakeisti kitais „reikšmingais“. Yra nepakeičiamų. Kuo vokiečiai ir europiečiai galėtų pakeisti Martiną Heideggerį? Ką laimėjome mes, lietuviai, naujoje literatūros programoje mokiniams vietoj Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio pasiūlę Baracką Obamą?
<…>
Brandžiai diskutuoti gali brandi piliečių bendrija. Net ir paprastas polilogas vargiai įmanomas, kai 35-aisiais atkurtos Lietuvos Respublikos metais mūsų politikai žiūri į mus kaip į „desovietizuotiną“ tautą ir dalis mūsų su tokiu požiūriu sutinka.
O kaip galime kalbėti apie vaisingą polilogą, jei elgiamės kaip paaugliška, kompleksuota, savimi nepasitikinti, savo praeities bijanti, lengvai manipuliuojama pokolonijinė visuomenė. Būtent tokioje visuomenėje baugiai prisitaikoma prie politinės konjunktūros ir drąsiai svaidomi akmenys į mirusius, kurie jau nebegali apsiginti.
<…>
„Desovietizacijos komisija“ neatlieka ir negali atlikti moderatoriaus vaidmens. Jos paskirtis – mus „desovietizuoti“, „nuautoritarinti“ ir „nutotalitarinti“. Jos arsenale – senos sovietinės priemonės: įskundimai, pažymos, uždaros grupės nuosprendžiai.
O krikščioniškos kultūros, krikščioniškos tradicijos visuomenė ar negalėtų kaip moderatoriaus pasitelkti sąžinės? Ar neturėtume mūsų ginče dėl praeities asmenybių girdėti ir Jėzų Kristų: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8,7).
<…>
Politikams derėtų gerbti lietuvių tautą, nelaikyti jos tramdytina paaugle. Kodėl panašaus pobūdžio komisija negalima Norvegijoje? Nes norvegai gerbia save. Kaip elgtis su rašytojo Knuto Hamsuno atminimu, ten sprendžia kiekvienas miestas atskirai ir dėl to nemato bėdos. Kas trukdo lietuviams atgauti savigarbą?“ –
sakiau, kalbinamas Bernardinų portalo žurnalisto Vakario Vingilio.
Vokiečių, ne Hitlerio, filosofu vadinamo Martino Heideggerio nuotrauka.
Nuoroda į visą šiandien „Bernardinuose“ paskelbtą pokalbį – pirmame komentare.
veidaknygė