Ir Ṣ̌viesa, Ir Tiesa mūs žingsnius telydi!
Homo neolituanicus, arba Šiurpuliukai, lakstantys po lietuvio kūną
Ilgi nelaisvės metai lėmė „genetinį lietuvių pakitimą“, „naują lietuvių atmainą“, – tvirtino mums, vos atgavusiems savo valstybę, Ričardas Gavelis. Jo romanų personažai buvo negailestingi:
„Homo neolituanicus [žmogus naujalietuvis] nepriklausė biologinių laisvūnų bei ieškotojų porūšiui… Jis tebuvo skruzdėlytė, tenorinti nuolankiai klausyti ir vykdyti, vykdyti ir paklusti, o paskui už šitai gauti gausybes iš aukščiau pasiųsto peno.
<…>
Visi užsienio universitetų išsimokslėliai parvyks namučio ir mikliai suskruzdėlės. Subinlaižiaus valdžiai, ieškos protekcijų ir apsiputoję vogs klasikine rusų imperijos maniera. Niekas nepasikeis, mažuli. Niekas čia nepasikeis.“
Mes mojome ranka – visa tai įtaigu, stipru, bet ne apie mus…
1988-aisiais pirmajame Sąjūdžio suvažiavime Meilė Lukšienė įspėjo:
„Pirmiausia būtina išstumti iš savo vidaus vergą. Jei to nepadarysime, užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje – ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą. O reikia gilaus žmogiškumo, orumo ir tautinės savigarbos, kuri įpareigotų mus elgtis pagarbiai su kiekvienu žmogumi ir gerbti teisybę…“
Gražu, skambu, bet kam mums, laisviems, apie vergystę kalbėti – ne vieno manyta tąsyk.
Bet štai prabėga trys dešimtmečiai… Ir aiškėja: teisi buvo Lukšienė, neklydo Gavelis. Kaip neklydo ir Stasys Šalkauskis, raginęs Vasario 16-osios Respublikos lietuvius visų pirma įveikti servilizmą: įveikti savyje vergą, kad valstybė išties būtų laisva. Kad Lietuvoje žmogus nebūtų žeminamas stipresnio ir pats silpnesnio nežemintų.
„Laksto po kūną šiurpuliukai“ – pranešė žiniasklaida apie nepaprastus išgyvenimus, kuriuos 2026-ųjų gegužę patyrė Lietuvos elitas, išvydęs scenoje prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Pagerbti buvusius ir esamus prezidentus, tautos išsirinktus valstybės vadovus, yra gražu. Juos1988-aisiais pirmajame Sąjūdžio suvažiavime Juos dievinti, džiaugtis „po kūną lakstančiais šiurpuliukais“ – vergiška.
Regis, lietuvių santykis su Dalia Grybauskaite – rimtų antropologinių studijų vertas dalykas. Kas tie iš palaimos pašiurpę „lietuvių kūnai“? Kas tos „Širdžių Prezidentei“ paaukotos „lietuvių širdys“? Kas toji širdis tirpdanti, kūnus šiurpinanti „tikroji lyderystė“, kuriai visą dešimtmetį dauguma lietuvių lenkėsi, kurios šiandien Lietuvos elitas ilgisi?
Dalį atsakymų rasime prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės parašytoje, dar 2019-aisiais išleistoje, bet iki šiol nė vienos rimtesnės recenzijos nesulaukusioje knygoje „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“. Beje, Ukrainoje ši knyga pasirodė 2021-aisiais įspūdingai pervadinta: „DIDI mažos šalies PREZIDENTĖ“!
Kelios iškalbingos citatos iš Ulbinaitės kūrinio:
„Gimusi ir užaugusi sovietmečiu Dalia iki pat Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžios nieko nežinojo nei apie tremtis, nei apie pokario kovas, nei apie Trispalvę.
<…>
Epochiniai jos sprendimai sutelkė žmones… Prezidentės dešimties metų epocha sutelkė valstybės pajėgas. <…> Tai buvo epocha, trūktelėjusi Lietuvą struktūriškai į viršų, kaip kažkada Vytauto laikai…
<…>
Kaip priimti sprendimus, reaguoti į aplinkybes, Prezidentė pirmiausia mokėsi iš knygų, garsių politikų biografijų – Margaret Thatcher, Mahatmos Gandhi, Aleksandro Makedoniečio, Hillary Clinton, Winstono Churchillio… Tarptautinė žiniasklaida netgi įžvelgė panašumų su šiais žmonėmis.
<…>
Ji išgelbėjo NATO viršūnių susitikimą, kuris galėjo baigtis žlugimu… <…> Žinoti savo vertę, … kalbėti atvirai – tokia tądien buvo Prezidentės lyderystės pamoka ne tik mums, bet ir didelei pasaulio daliai. Reakciją Lietuvoje ir socialiniuose tinkluose geriausiai atspindi Andriaus Tapino vertinimas. … rašytojas … tądien pripažino Grybauskaitės lyderystės galią: ‘… wow, tiesiog šiurpuliukai bėgioja’. Akimirkų, kai kalbant Prezidentei iš pasididžiavimo šiurpsta oda ir tavo paties galva kyla aukštyn, kai vis didesnė darosi Lietuva, buvo ne viena.
<…>
Jos nuostata buvo aiški – Lietuvai bailios ir ribotos teisėsaugos nereikia.
Ji… pagyrė. Kadangi jos padėka ar pagyra laikomos už žemės drebėjimą Lietuvoje retesniu reiškiniu, teisėjai negalėjo patikėti savo ausimis. Matei? Gali ir pagirti!
<…>
Valstybės gynimo tarybos tvirtinami žvalgybos poreikiai ir užduotys, tarp kurių – ir vidaus, ne tik išorės grėsmių šalinimas… – visa tai atvėrė naują puslapį šalies žvalgybos istorijoje.
<…>
Žiniasklaida prevenciškai bus įspėta, kad kritiškai vertintų tokią informaciją…”
Taigi patarėja ne tik tradiciniu rytietiškos panegirikos stiliumi sulygina prezidentę su Vytautu Didžiuoju, Aleksandru Makedoniečiu. Ji pristato lietuviams aukščiausios pareigūnės savivalę – žiniasklaidai dalinamus „prevencinius įspėjimus“, žvalgybai skiriamas „vidaus grėsmių šalinimo užduotis“, „neribotos teisėsaugos“ siekį – kaip pagarbos ir susižavėjimo vertą dalyką.
Daug apie Lietuvos elito šlovinamą „tikrąją lyderystę“ pasako po Dalios Grybauskaitės dešimtmečio pasirodę viešumoje pavienių prokurorų ir teisėjų liudijimai.
2019-ųjų gegužę buvęs aukštas prokuroras Kęstutis Vagneris žiniasklaidai išpažino:
„Man iš Prezidentūros buvo perduota, kad nekiščiau nosies ten, kur nereikia. <…> Kai pradėjau aiškintis neskaidrius naujai sumanytos Visagino atominės elektrinės viešuosius pirkimus, mano tyrimas prasiplėtė į „Klaipėdos naftą“ ir į uždaromą Ignalinos atominę elektrinę. Tada Prezidentūroje atsirado pažyma – buvau kaltinamas, neva kišuosi į „Klaipėdos naftos“ valdymo procesą ir net ketinu tapti šios bendrovės generaliniu direktoriumi!.. Tai absurdas!.. Parašiau tarnybinį pranešimą [generaliniam prokurorui] D.Valiui – paprašiau ištirti šį atvejį, tačiau jis nieko nepadarė.“
Tik šiemet viešai prakalbo buvęs teisėjas Vytautas Zelianka, 2012-aisiais prezidentės Dalios Grybausaitės paskirtas Vilniaus apygardos teismo pirmininku:
„Turbūt niekas Lietuvoje nėra padaręs tiek žalos demokratijai, kiek padarė ji. Turbūt niekas nėra labiau nusipelnęs, kad įsivyrautų baimės, netikrumo, apsimestinio patriotizmo, pataikavimo daugiau galios turintiems ir nepagarbos jos turintiems mažiau, orumo keitimo į naudą atmosfera.
Tai ji padarė kad teismų sistema būtų kuo labiau bedantė ir bestuburė. Tai jos dėka žemesnės grandies teismai perpildyti per petį besidairančiųjų, ką valdžia pasakys.
<…>
Kiek gerų drąsių teisėjų buvo pasakyta, kad jie nebeturi šansų karjeroje, nes ne tą išteisino ar paleido arba kitaip ne taip išnagrinėjo bylą?
<…>
Bet niekas nedrįso stoti prieš. <…> Nes aktyviai priešintis buvo baisu ir atrodė neįmanoma.
Pamenu, kaip VSD su vadu priešakyje maždaug prieš 10 metų pasikvietė darbo problemos aptarti, o iš tikrųjų ne tam – pasodinę į kambario be langų apšviestą centrą, apsėdę ratu mokė patriotizmo, aiškiai sakydami kieno instrukcijos.
Senieji [teismų] vadai šiurpino mane nuolankiai nuleistomis galvomis…
<…>
Grybauskaitė teismams padarė sunkiai pataisomą žalą… Teismuose sukūrus vertikalius viršininko pavaldinio ryšius, teisėjų karjeras padarius priklausomas nuo „teisingų“ (politikams reikalingų atsiskaityti prieš rinkėjus) sprendimų, į teismų pirmininkų postus sustačius tuos, kuriems lengvai įperšamos užduotys dusinti nepaklusnius (ir nepriklausomus), apie jokį gerą rezultatą nesvajokim...“
VSD belangėse auklėjami Lietuvos teismų pirmininkai! Ir tai daug metų slepiantys nuo visuomenės. Teisėjams nurodymus duodanti vykdomoji valdžia! Žurnalistams „prevencinius įspėjimus“ dalinanti prezidentūra! Ir prezidentei bei slaptosioms tarnyboms duotų tylėjimo įžadų, „omertos kodekso“ iki šiol besilaikantys žurnalistai…
Apie tokią nutylėtą, bet nujaustą Lietuvos tikrovę kalba šiandien jos kūrėjai, tokiai tikrovei nuolankiai paklusę jos liudininkai. Tokios tikrovės, regis, ir šiandien ilgisi lietuvių elitas.
„Suprantu, vergams reikia pono. Bet ar tikrai esame vergai?“ – baigia savo liudijimą veidaknygėje buvęs teisėjas Zelianka.
Deja, esame. Ir net „stipresnio treptelėjimo iš šalies ar krašto viduje“ neprireikia…
Reuters nuotrauka.
FB/Veidaknygė