2025 m. spalio 30 d. grupė mokslininkų ir visuomenininkų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimo narius, Vyriausybę, Valstybės saugumo departamentą, kultūros bendruomenę, žiniasklaidą ir visuomenę, išreikšdami augantį nerimą dėl eskaluojamų politinių konfliktų ir nuosekliai didėjančios įtampos valstybėje.
Pastaruoju metu į viešąją erdvę perkelti partijų susikirtimai, ideologiškai angažuoti kultūrininkų protestai ir bandymai riboti rinkimus laimėjusios politinės jėgos dalyvavimą valstybės valdyme jau įgijo sisteminio destabilizavimo požymių, keliančių tiesioginę grėsmę Lietuvos konstitucinei santvarkai, visuomenės darnai ir nacionaliniam saugumui.
Augantį nerimą visuomenėje kelia nuolat eskaluojami savanaudiški politinių partijų vieši konfliktai, kuriuos jau kuris laikas lydi dalies vadinamųjų kultūrininkų bendruomenės protestai. Prasidėję prieš naujojo kultūros ministro Igno Adomavičiaus paskyrimą, abejojant jo kompetencija, jie tapo koordinuota politine akcija ir išsirutuliojo iki valstybei pavojingo lygmens, peraugdami į atvirą konfrontaciją su teisėtai išrinkta valdžia.
Neseniai dalis opozicinių partijų atstovų ėmė reikalauti pašalinti partijos „Nemuno aušra“ frakciją iš valstybės valdymo proceso ir atimti iš jos teisę siūlyti kandidatus į ministrus. Tai reiškia neabejotiną mėginimą apriboti Konstitucijoje įtvirtintą rinkimus laimėjusios politinės jėgos teisę dalyvauti formuojant Vyriausybę.
Papildomą įtampą sukėlė partijos „Nemuno aušra“ lyderio pareiškimai socialiniuose tinkluose, kuriais jis įvardino Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorių Arūną Gelūną perversmo organizatoriumi, nurodydamas jo menamą ar tikrą tautinę kilmę.
Viešomis lėšomis apmokamas valstybės tarnautojas (muziejaus direktorius) politikuodamas neturėjo teisės reikalauti susigražinti į muziejaus fondus teisėtai išrinktoms valdžios institucijoms reprezentacijos tikslais paskolintus meno kūrinius. Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė netvirtinsiąs jokio „Nemuno aušros“ kandidato į kultūros ministrus, taip dar labiau padidindamas visuomenėje politinę įtampą.
Tuo pat metu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas bei politikas Matas Maldeikis viešai pareiškė abejones dėl K. Zamarytės-Sakavičienės tinkamumo eiti Teisingumo viceministrės pareigas, motyvuodami jos „pernelyg konservatyviomis pažiūromis“ – nepritarimu Stambulo konvencijai, skeptišku požiūriu į LGBTQ teises ir tos pačios lyties partnerystės įteisinimą.
Akivaizdu, jog tokie pareiškimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuri draudžia bet kokią diskriminaciją dėl įsitikinimų. Juolab pažymėtina, kad minėta viceministrė atstovauja ne kokias nors radikalias, abejotinas pažiūras, bet modernios krikščioniškosios antropologijos pasaulėžiūrą, susijusią su mūsų šalies istoriniu paveldu ir dvasine tapatybe.
Latvijos Saeima neseniai balsų dauguma pritarė šalies pasitraukimui iš Stambulo konvencijos. Tokiu veiksmu taip aiškiai parodoma, jog ši tarptautinė sutartis nėra suderinama su Latvijos konstitucinėmis vertybėmis ir visuomenės principais. Nuo šios konvencijos yra atsiribojusios ir kitos Europos valstybės, pasirinkusios ginti savo nacionalinį teisės ir moralės sampratos savitumą. Todėl Lietuvos politikai neturėjo ir neturi nei teisinio, nei moralinio pagrindo smerkti skirtingą nuomonę turinčių oponentų.
Egzistuoja nepaneigiamas interesų konfliktas – J. Sabatauskas yra Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės Birutės Sabatauskaitės tėvas. Minėta organizacija aktyviai dalyvauja teisėkūros procesuose žmogaus teisių ir lygių galimybių srityse, daro esminę įtaką viešosios politikos formavimui. Akivaizdu, jog susiformavo uždaras ideologinis tinklas, jungiantis šeiminius, politinius ir institucinius ryšius.
Šios aplinkybės nesutrukdė Seimui paskirti Julių Sabatauską Konstitucinio Teismo (KT) teisėju – asmenį, neturintį konstitucinės teisės eksperto patirties, nors tuo pat metu buvo siūlomi aukštą autoritetą teisinėje bendruomenėje turintys kandidatai. Tai tapo akivaizdžiu iššūkiu teisinei valstybei ir pilietinei visuomenei.
Konstitucinis Teismas, būdamas vienintelė konstitucinės kontrolės institucija, privalo būti visiškai apsaugotas nuo bet kokio politinių ar ideologinių įtakų poveikio. Pastarųjų metų praktika rodo jo ideologinį angažuotumą ir įgaliojimų viršijimą. Tokia tendencija kelia abejonių dėl Konstitucijos aiškinimo neutralumo.
Vidaus politinė įtampa sparčiai silpnina piliečių pasitikėjimą valstybe. Visuomenės apklausos rodo nuoseklų nepasitenkinimo augimą. Žiniasklaida, eskaluodama konfliktus, prisideda prie visuomenės poliarizacijos.
Lietuvai, kaip geopolitinio paribio valstybei, tokia įtampa ypač pavojinga. Rusijos informaciniai kanalai kryptingai išnaudoja vidinius konfliktus destabilizacijai.
Todėl mokslininkai ir visuomenininkai reikalauja:
Nedelsiant nutraukti visuomenės susipriešinimo kurstymą ir griežtai vadovautis Konstitucija bei įstatymais.
Valstybės vadovus imtis konkrečių priemonių apsaugoti institucijas nuo ideologinio spaudimo.
Kultūros bendruomenę ragina nutraukti ideologiškai angažuotus protestus ir stiprinti tautinės kultūros pagrindus.
Žiniasklaidos priemones kviečia atsisakyti destruktyvios eskalacijos ir užtikrinti objektyvų informavimą.
Visuomenės kiršinimas, institucijų diskreditavimas ir siaurų interesų grupių savirealizacija valstybės sąskaita šiandien tapo ypač pavojinga Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ir nacionaliniam saugumui.
Atvirą laišką pasirašiusieji skelbia, kad tik pagarba Konstitucijai, žmogaus teisėms ir pilietinei atsakomybei gali garantuoti visuomenės darną ir valstybės tęstinumą.
Visas laiško tekstas skelbiamas žemiau:
DĖL DESTRUKTYVIŲ POLITINIŲ KONFLIKTŲ ESKALAVIMO IR GRĖSMIŲ LIETUVOS NACIONALINIAM SAUGUMUI
ATVIRAS LAIŠKAS
ŠALIES VADOVAMS IR VISUOMENEI
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentui
Lietuvos kultūros bendruomenei
Žiniasklaidai ir visuomenei
2025 m. spalio 30 d.
Vilnius
Augantį nerimą visuomenėje kelia nuolat eskaluojami savanaudiški politinių partijų vieši konfliktai, kuriuos jau kuris laikas lydi dalies vadinamųjų kultūrininkų bendruomenės protestai. Prasidėję prieš naujojo kultūros ministro Igno Adomavičiaus paskyrimą, abejojant jo kompetencija, jie tapo koordinuota politine akcija ir išsirutuliojo iki valstybei pavojingo lygmens, peraugdama į atvirą konfrontaciją su teisėtai išrinkta valdžia.
Neseniai dalis opozicinių partijų atstovų ėmė reikalauti pašalinti partijos „Nemuno aušra“ frakciją iš valstybės valdymo proceso ir atimti iš jos teisę siūlyti kandidatus į ministrus. Tai reiškia neabejotiną mėginimą apriboti Konstitucijoje įtvirtintą rinkimus laimėjusios politinės jėgos teisę dalyvauti formuojant Vyriausybę.
Papildomą įtampą sukėlė partijos „Nemuno aušra“ lyderio pareiškimai socialiniuose tinkluose, kuriais jis įvardino Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorių Arūną Gelūną perversmo organizatoriumi, nurodydamas jo menamą ar tikrą tautinę kilmę.
Viešomis lėšomis apmokamas valstybės tarnautojas (muziejaus direktorius) politikuodamas neturėjo teisės reikalauti susigražinti į muziejaus fondus teisėtai išrinktoms valdžios institucijoms reprezentacijos tikslais paskolintus meno kūrinius. Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė netvirtinsiąs jokio „Nemuno aušros“ kandidato į kultūros ministrus, taip dar labiau padidindamas visuomenėje politinę įtampą.
Tuo pat metu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas bei politikas Matas Maldeikis viešai pareiškė abejones dėl K. Zamarytės-Sakavičienės tinkamumo eiti Teisingumo viceministrės pareigas, motyvuodami jos „pernelyg konservatyviomis pažiūromis“ – nepritarimu Stambulo konvencijai, skeptišku požiūriu į LGBTQ teises ir tos pačios lyties partnerystės įteisinimą.
Akivaizdu, jog tokie pareiškimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuri draudžia bet kokią diskriminaciją dėl įsitikinimų. Juolab pažymėtina, kad minėta viceministrė atstovauja ne kokias nors radikalias, abejotinas pažiūras, bet modernios krikščioniškosios antropologijos pasaulėžiūrą. Pastaroji susijusi su mūsų šalies istoriniu paveldu ir dvasine tapatybe.
Latvijos Saeima neseniai balsų dauguma pritarė šalies pasitraukimui iš Stambulo konvencijos. Tokiu veiksmu taip aiškiai parodoma, jog ši tarptautinė sutartis nėra suderinama su Latvijos konstitucinėmis vertybėmis ir visuomenės principais. Nuo šios konvencijos yra atsiribojusios ir kitos Europos valstybės, pasirinkusios ginti savo nacionalinį teisės ir moralės sampratos savitumą. Todėl Lietuvos politikai neturėjo ir neturi nei teisinio, nei moralinio pagrindo smerkti skirtingą nuomonę turinčių oponentų, ypač kai jų pozicija atitinka konstitucinės teisės principus ir modernios krikščioniškosios antropologijos vertybines nuostatas.
Egzistuoja nepaneigiamas interesų konfliktas – J. Sabatauskas yra Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės Birutės Sabatauskaitės tėvas. Minėta organizacija aktyviai, ideologiškai angažuotai dalyvauja teisėkūros procesuose žmogaus teisių ir lygių galimybių srityse, daro esminę įtaką viešosios politikos formavimui. B. Sabatauskaitės gyvenimo partnerė Jūratė Juškaitė taip pat viešai reiškiasi šiose temose. Akivaizdu, jog susiformavo uždaras ir ydingas vienakryptės ideologinės įtakos tinklas, jungiantis šeiminius, politinius ir institucinius ryšius.
Akivaizdu, kad J. Sabatausko viešai pareikšta pozicija, atitinkanti panašių organizacijų ideologines nuostatas, prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsniui, įpareigojančiam valstybės politikoje vengti situacijų, galinčių kelti abejonių dėl jo nešališkumo.
Šios aplinkybės nesutrukdė Seimui paskirti Julių Sabatauską Konstitucinio Teismo (KT) teisėju – asmenį, neturintį konstitucinės teisės eksperto patirties, įgijusį inžinieriaus diplomą bei teisės ir vadybos magistro laipsnius, nors tuo pat metu buvo siūlomi aukštą autoritetą teisinėje bendruomenėje turintys kandidatai – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. Haroldas Šinkūnas ir to paties fakulteto doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, turintis teisės magistro ir daktaro laipsnius, dėstantis konstitucinės teisės disciplinas ir nepriklausantis jokiai politinei partijai.
Pastarasis Seimo sprendimas tapo akivaizdžiu iššūkiu teisinei valstybei ir pilietinei visuomenei, parodančiu, jog politinis lojalumas yra aukščiau už profesinę kompetenciją ir konstitucinį nepriklausomumo principą.
Konstitucinis Teismas, būdamas vienintelė konstitucinės kontrolės institucija, privalo būti visiškai apsaugotas nuo bet kokio politinių ar ideologinių įtakų poveikio. Pastarųjų metų praktika rodo, jog į KT vis dažniau yra skiriami asmenys, siejami su politinėmis partijomis ar ideologiniais sambūriais. KT sprendimuose ryškėja vienakryptis ideologinis angažuotumas ir tai verčia abejoti jo nepriklausomumu. Nebėra galimybės žvelgti į KT kaip į neutralų konstitucinės justicijos garantą, laiduojantį mūsų valstybės konstitucinės santvarkos tvarumą ir tęstinumą.
Dabartinis LR KT ne kartą viršijo savo įgaliojimus. Ignoruodamas Suvereno valią pats ėmėsi plėtoti Konstituciją, netgi ėmėsi vertinti dar neegzistuojančių teisės aktų projektus, vizijas, šitaip uzurpuodamas parlamento paskirtį ir misiją. LR KT pasisavino pasaulėžiūrinės tiesos monopolį, seniai pavirto politizuota institucija, besiremiančia vienakrypte ideologine doktrina, kuriai akivaizdžiai nepritaria ženkli dalis Lietuvos piliečių.
Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstituciją, KT neretai vadovaujasi ne tiek suvereno – Tautos – valia, kiek, metaforiškai tariant, „dvasiomis“. Pastarosios Konstitucijos tvirtinimo metu nebuvo žinomos nei Suverenui, nei Konstitucijos kūrėjams. Visa tai kelia rimtas abejones dėl Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos ateities, kadangi „dvasių“ valią iškelti aukščiau Tautos valios, yra egzistenciškai pavojinga. Juk tada nėra jokių garantijų, kad pasikeitus tų „dvasių“ kilmės šaltiniui, KT vieną dieną neišaiškins, jog Lietuva 1940 m. „savanoriškai“ įstojo į Sovietų Sąjungą…
Nurodytos aplinkybės atskleidžia šiandieninį giluminį valstybės valdymo neskaidrumą, o kartu ir faktą, jog aukščiausiuose valdžios sluoksniuose įsigalėjo teisinio nihilizmo bei ideologinių ir šeimyninių ryšių dominavimo tendencijos. Konstitucinė santvarka mūsų šalyje palaipsniui demontuojama.
Išvardintų mūsų valstybės funkcionavimo ir jos viešosios politikos negerovių visuma skatina visuomenės poliarizaciją, menkina piliečių pasitikėjimą konstitucine santvarka ir valstybės vadovų politinės lyderystė įgalumu, jų gebėjimu kurti tvarią ir saugią valstybę.
Lietuvos gyventojų sociologinių apklausų duomenys, rodo nuosekliai augantį visuomenės nepasitenkinimą valstybės valdymu. Ypatingą susirūpinimą kelia žiniasklaidos veikla, kuri, tendencingai eskaluodama priešpriešą ir konfliktus, arba nesuvokia savo veiksmų padarinių, arba tiesiog tapo tikslingu informacinės įtampos palaikymo instrumentu, sąmoningai prisidedančiu prie visuomenės poliarizacijos.
Kuomet valstybėje pasireiškia destruktyvūs vidaus konfliktai, didėja geopolitinė įtampa ir karo grėsmė, išskirtinį vaidmenį įgauna minkštoji galia, kurios pagrindą sudaro tautos istorija ir gimtoji kalba. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją „valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Nauji konstitucinio Valstybinės kalbos, Asmenvardžių rašybos dokumentuose, Tautinių mažumų ir kitų įstatymų projektai nebeturi iš dalies valstybinėmis (regioninėmis) kalbomis skelbti ir kitų kalbų.
Kritiškai vertindami partijos „Nemuno aušra“ lyderio manipuliacijas minios emocijomis bei atskirų politikų egoistinius mėginimus perimti valstybės valdymą ideologinės darbotvarkės pagrindu, pabrėžiame, kad vieši politikų reikalavimai eliminuoti rinkimus teisėtai laimėjusios partijos atstovus iš dalyvavimo valstybės valdyme reiškia tiesioginį kėsinimąsi į konstitucinę santvarką, valdžių padalijimo principą ir rinkėjų valios išraišką. O bandymai riboti politikų ar valstybės tarnautojų pasaulėžiūrą yra neleistinas mėginimas įtvirtinti ideologinį monopolį, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, žmogaus teisių lygiateisiškumo principą ir viešojo administravimo neutralumą, kuris yra nesuderinamas su demokratinės valstybės ir parlamentarizmo principais.
Pabrėžiame, kad šalies piliečių nepasitenkinimo politinių partijų destruktyviais konfliktais, teisiniu nihilizmu ir visuomenės kiršinimu nepastebėti jau nebeįmanoma. Ši tendencija ypač tapo pavojinga Lietuvai kaip paribio valstybei, kurios gyventojai tiesiogiai stebi didėjančią Rusijos ir Vakarų tiesioginės karinės konfrontacijos riziką.
Tuo metu mūsų šalyje dirbtinai keliamą įtampą kryptingai eksploatuoja Rusijos informaciniai kanalai, vaizduodami augantį Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą ir tariamą nusivylimą esama valstybės santvarka, taip siekdami menkinti šalies politinį stabilumą ir pasitikėjimą valstybe. Visa tai atitinka hibridinės įtakos modelį, kai vidiniai politiniai nesutarimai išnaudojami kaip priemonė silpninti Lietuvos visuomenės atsparumą.
Būtent dėl šių išdėstytų aplinkybių jau atvirai keliamas klausimas: ar valstybės vadovai ir politinės partijos iš tiesų nesuvokia susidariusios situacijos rimtumo, ar sąmoningai ją ignoruoja? Gana pagrįstai abejojama, ar toks neigiamas politinis elgesys yra valstybinės savimonės stygiaus pasekmė, ar tai – tikslingai formuojama politinė strategija, kelianti grėsmę mūsų valstybės stabilumui, nacionaliniam saugumui ir šalies konstitucinei santvarkai.
Todėl reikalaujame:
1. Nedelsiant nutraukti bet kokius sąmoningo visuomenės susipriešinimo kurstymo veiksmus ir griežtai vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų nuostatomis.
2. Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę – imtis konkrečių priemonių Konstitucijos apsaugai, užtikrinti valstybės institucijų nepriklausomumą nuo vienakrypčio ideologinio spaudimo. Pastarasis naikina politinių pasaulėžiūrų įvairovę, jų demokratinę koegzistenciją, eskaluoja pafrontės valstybėje destruktyvų konfliktą, kelia grėsmę visuomenės darnai ir valstybės saugumui.
3. Kultūros bendruomenę – nutraukti ideologiškai, politiškai angažuotus destruktyvius egoistinius protestus, kurie prisideda prie visuomenės poliarizacijos. Sutelkti veiklą į kūrybą bei tautinės kultūros ir tapatybės stiprinimą kaip į esminę valstybės atsparumo sąlygą.
4. Žiniasklaidos priemones nutraukti destruktyvių, neapykanta persmelktų konfliktų eskalavimą, neobjektyvios ir vienpusiškos informacijos sklaidą. Tokia veikla tik didina visuomenės susiskaldymą, silpnina pasitikėjimą valstybės institucijomis ir vadovais, menkina valstybės autoritetą.
Pabrėžiame, kad visuomenės kiršinimas, institucijų diskreditavimas ir siaurų interesų grupių savirealizacija valstybės egzistencinio tvarumo sąskaita šiuo metu tapo itin pavojinga Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ir nacionaliniam saugumui. Be pagarbos Konstitucijai, įstatymams, piliečių teisėms ir demokratinėms procedūroms neįmanoma laiduoti visuomenės darnos, Lietuvos valstybės tęstinumo ir mūsų visų ateities. Esame įsitikinę, kad blaivus protas ir pilietinė atsakomybė galiausiai nugalės.
PASIRAŠĖ:
GEDIMINAS MERKYS – Sociologas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras;
VYTAUTAS BUDNIKAS – Lietuvos žmogaus teisių asociacija;
ROBERTAS GRIGAS – Lietuvos katalikų kunigas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis;
RASA ČEPAITIENĖ – Profesorė, mokslų daktarė, Lietuvos kultūros istorikė;
VYTAUTAS ČIAPAS – Psichologijos daktaras, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys;
ROMUALDAS POVILAITIS – Socialinių mokslų daktaras, docentas, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija;
VALDAS VASILIAUSKAS – Daugelio leidinių vyr. redaktorius, teatro kritikas, buvęs Seimo narys;
ALBERTAS ŽOSTAUTAS – „Baltijos Miškai“ vyr. redaktorius, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas;
ELIGIJUS DZEŽULSKIS DUONYS – filosofas, visuomenininkas ir knygų leidėjas;
VYTAUTAS KARČIAUSKAS Menininkas – visuomenininkas;
VALENTINAS ŠAPALAS – visuomenininkas, pedagogas, Vilniaus I-osios tarybos narys ir pirmininkas;
NIJOLĖ ORENTAITĖ – Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija, pirmininko pavaduotoja;
RIČARDAS JONAITIS – Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacijos komiteto narys;
KAZIMIERAS GARŠVA – Lietuvos kalbininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, draugijos „Vilnija“ pirmininkas;
ANTANAS BŪDA – Inžinierius, visuomenininkas;
STASYS KAUŠINIS – Piliečių gynybos paramos fondas;
AURELIJA KUZMAITĖ – Lietuvos Helsinkio grupė;
VILIJA MAČIULENĖ – pedagogė, lietuvių kalbos ir kalbos kultūros specialistė, dėstytoja.
JOLANTA MAŽYLĖ – žiniasklaidos ekspertė, socialinių mokslų daktarė.
ROMULADAS ZEMECKIS – Agrarinių mokslų daktaras.
JONAS GRIGAS – Fizikas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
ALVITA ARMANAVIČIENĖ – Lietuvos nacionalinė vartotojų teisių gynimo federacija
Pastaba. Sąrašas nuolat pildomas.
LAIDUOJU, kad pasirašančių asmenų sutikimai buvo gauti ir patvirtinti elektroninėmis ryšio priemonėmis.
Prof. habil. dr. Gediminas Merkys
+37061850901
Adresas susirašinėjimui:
Laumių g. 11
Kaunas LT-47202
pozicija.org