Dėl lietuvių tautos suverenių teisių į savo istorinį paveldą ir laisvės kovų atmintį valstybės sostinėje Vilniuje

Respublikos Prezidentui J. E. Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Juozui Olekui ir Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Mindaugui Sinkevičiui
Vilniaus m. savivaldybės merui Valdui Benkunskui ir tarybos nariams
Žiniasklaidai

MITINGO REZOLIUCIJA

Dėl lietuvių tautos suverenių teisių į savo istorinį paveldą ir laisvės kovų atmintį valstybės

sostinėje Vilniuje
Vilnius, 2026 m. rugpjūčio 24 d.

Mes, 2026 m. rugpjūčio 24 d. Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje susirinkę Lietuvos Respublikos
piliečiai, minėdami Baltijos kelio metines ir prisimindami dieną, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos
žmonės susikibo rankomis reikalaudami savo tautoms laisvės ir teisės savarankiškai spręsti savo
likimą, pareiškiame:

• Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas
  priklauso Tautai ir niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto bei savintis visai Tautai
  priklausančių suverenių galių;
• Vilnius – Lietuvos sostinė, istorinis ir politinis jos centras. Kartu tai daugiatautį paveldą
  sukaupęs miestas, kurio įvairių bendruomenių istorija turi būti gerbiama ir saugoma. Tačiau
  pagarba šiam paveldui negali paneigti esminės aplinkybės – Vilnius yra suverenios Lietuvos
  Respublikos sostinė, todėl Lietuvos valstybė ir jos piliečiai turi neatimamą teisę čia saugoti
  ir įprasminti savo valstybingumo ženklus, istorinį paveldą ir kovotojų už Lietuvos laisvę
  atminimą;
  Tačiau per tris Nepriklausomybės dešimtmečius ši konstitucinė lietuvių tautos teisė nejučia
  buvo atimta:
• Šiandien nėra įgyvendintas Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio
  statuso įstatymas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos
  valstybės aikštės, memorialinę paskirtį;
• Nėra sukurtas šiame įstatyme numatytas memorialinis akcentas su Vyčio simboliu, o
  mėginimai sostinėje deramai įamžinti Lietuvos valstybės kūrėjus, laisvės kovotojus ir
  pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvius sulaukia politinio ir administracinio
  savosios valdžios pasipriešinimo;
• Analogiškos kliūtys daromos siekiant Vilniuje deramai įamžinti pirmojo Lietuvos
  Respublikos Prezidento Antano Smetonos atminimą;

2

• Mes pastebime, kaip formuojama nuosekli praktika vilkinti ir drausti šalies sostinėje
  Lietuvos valstybingumo ženklų įtvirtinimą, žmonių, kūrusių bei gynusių nepriklausomą
  Lietuvos valstybę, atminimo įamžinimą.
  Iškalbingiausias yra Vilniaus koncertų ir sporto rūmų pavyzdys:
  Sporto rūmams rekonstruoti yra parengtas projektas, numatantis juos pritaikyti šiuolaikiškam
  kongresų ir konferencijų centrui. Šiem darbams jau išduotas statybą leidžiantis dokumentas.
  Tačiau jie nebuvo pradėti buvusiai I. Šimonytės vyriausybei sustabdžius projekto įgyvendinimą
  dėl tariamų tarptautinių ekspertų rekomedacijų.
  Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi svarstyti rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų Vilniaus
  koncertų ir sporto rūmams rekonstruoti“, o birželį vykusio Tautos forumo mitingo dalyviai
  pareikalavo, kad Vyriausybė iki rugsėjo 1 d. paskelbtų rekonstrukcijos finansavimo būdą, pradėtų
  rangovo atranką ir skirtų lėšas parengiamiesiems darbams.
  Tačiau 2026 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky ir
  Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktoriaus Andrew Bakerio iniciatyva
  įvykusiame susitikime su Ministru Pirmininku Mindaugu Sinkevičiumi Sporto rūmų
  rekonstrukcijos projekto įgyvendinimas buvo uždraustas – Lietuvos valdžia eilinį kartą pasidavė
  nevalstybinių subjektų politiniam spaudimui/
  Pabrėžiame: lietuvių tauta gerbia Lietuvos žydų bendruomenės istorinę atmintį ir teisėtą siekį
  išsaugoti savo dvasinį, kultūrinį ir memorialinį paveldą. Tačiau šis paveldas turi saugomas
  adekvačiais būdais ir formomis, nepažeidžiant kitų Lietuvoje gyvenančių tautų teisėtų interesų.
  Pagarba vienos bendruomenės istorinei atminčiai neįpareigoja mūsų tautos atsisakyti teisės į savąją
  istorinę atmintį ir Lietuvos valstybės suverenių galių.
  Mums nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu veikia nevalstybinės ekspertų komisijos ir grupės,
  neturinčios nei valstybės institucijų statuso, nei įgaliojimų priimesti Lietuvos valstybei privalomus
  sprendimus.
  Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu šių ekspertų rekomendacijos sustabdė Lietuvos valstybės
  parengtą ir patvirtintą nacionalinės reikšmės projektą.
  Taip pat nėra aišku, kaip nevalstybinės struktūros galėjo apriboti suverenios valstybės įgaliojimus
  spręsti savo nacionalinės reikšmės klausimus.
  Todėl pareiškiame: jokia visuomeninė, religinė, etninė, tarptautinė ar užsienio organizacija
  ir joks privatus asmuo negali diktuoti Lietuvos valstybei sprendimus, kuriuos ji turi teisę
  priimti dėl nacionalinės reikšmės objektų savo sostinėje.
  Vilnius nėra miestas, kuriame Lietuvos valstybingumo ženklams vietą nustatinėja užsienio
  interesų grupės.

3
Lietuvos valstybė turi pareigą saugoti Vilniuje įskūrusių bendruomenių paveldą, tačiau kartu ji turi
teisę ir konstitucinę pareigą įprasminti Vilnių kaip Lietuvos valstybės sostinę.
Todėl šiandien šiame mtinge keliame klausimą ne dėl Sporto rūmų pastato rekonstrukcijos, o
dėl Lietuvos valstybės suverenumo ir jos valdžios gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus.
MES KLAUSIAME LIETUVOS RESPUBLIKOS VADOVUS:

1. Ar Lietuvos valdžia dar pripažįsta, kad suverenitetas priklauso Tautai?
2. Ar Lietuvos Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimus atsisakyti parengto Sporto rūmų
   rekonstrukcijos projekto?
3. Kas iš tiesų sprendžia Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimą?
4. Kas suteikė valdžiai teisę tartis su neformaliomis organizacijomis dėl Lietuvos nacionalinės
   reikšmės istorinio paveldo panaikinimo be konsultacijų su Lietuvos visuomene?
5. Kodėl iki šiol neįgyvendinama įstatyme nustatyta Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės
   reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės, paskirtis?
6. Kodėl Lietuvos valstybės kūrėjų ir laisvės kovotojų atminimo įamžinimas sostinėje nuolat
   paverčiamas politinių bei ideologinių ginčų objektu?
   BALTIJOS KELIAS MUMS PRIMENA: LAISVA YRA TIK TA TAUTA, KURI PATI
   SPRENDŽIA SAVO VALSTYBĖS REIKALUS.
   Šiandien Lietuvos pilieičiai negali spręsti, kokie valstybingumo ženklai turi būti įtvirtinti jų
   sostinės aikštėse, jie nežino, kaip bus pagerbti už Lietuvos laisvę kovoję žmonės ir koks likimas
   laukia nacionalinės reikšmės istorinių objektų.
   TODĖL REIKALAUJAME:
7. Respublikos Prezidentą, kaip valstybės vadovą, viešai atsakyti, ar Lietuvos
   Respublika yra suvereni valstybė ir sprendimai dėl jos sostinės, nacionalinės reikšmės
   paveldo bei valstybingumo ženklų yra priimami Lietuvos Respublikos Konstitucijos
   ir įstatymų nustatyta tvarka?
8. Ar Lietuva pajėgi parengti ir viešai paskelbti Vilniaus, kaip Lietuvos istorinės
   sostinės, valstybingumo ir istorinės atminties įprasminimo programą, apimančią
   svarbiausias valstybės reprezentacines erdves, valstybingumo simbolius ir kovotojų
   už Lietuvos laisvę atminimą?

SIŪLOME:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybei nedelsiant priimti galutinius politinius sprendimus dėl
   Sporto rūmų rekonstrukcijos, paskelbiant konkrečius rekonstrukcijos įgyvendinimo
   terminus.
2. Viešai paskelbti visus valstybės institucijų prisiimtus formalius ir neformalius
   įsipareigojimus, jeigu tokių esama, dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų ateities, taip pat
   nurodyti juos prisiėmusius pareigūnus, jų teisinį pagrindą ir subjektus, su kuriais dėl jų
   buvo tartasi.
4. 3. Galutinai įgyvendinti Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso
5. įstatymą, užtikrinant Lukiškių aikštės, kaip pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės
6. aikštės, paskirtį ir joje deramai įprasminant Lietuvos valstybingumą bei kovas už laisvę.
7. 4. Užtikrinti, kad Lietuvos valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų ir pasipriešinimo okupaciniams
8. režimams dalyvių atminimo įamžinimas nebūtų vilkinamas dėl politinės konjunktūros ar
9. nevalstybinių interesų grupių spaudimo.
10. 5. Gerbti visų Vilnių kūrusių tautinių ir religinių bendruomenių paveldą bei mirusiųjų
11. atminimą, tačiau kartu užtikrinti, kad vienos istorinės atminties apsauga nebūtų naudojama
12. kitos istorinės atminties išstūmimui ar Lietuvos valstybės suverenių teisių ribojimui.

RAGINAME RESPUBLIKOS PREZIDENTĄ, SEIMO PIRMININKĄ IR MINISTRĄ
PIRMININKĄ:
Neišduokite Baltijos kelio istorinės prasmės. 1989 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvos žmonės stojo į
Baltijos kelią ne tam, kad iš Lietuvos atimtą suverenitetą perduotų neformalioms užsienio interesų
grupėms. Jie stojo už teisę būti savo valstybės šeimininkais.
Lietuvos valdžia privalo elgtis kaip suverenios valstybės valdžia, o ne kaip užsienio galios
centrams pavaldi administracija, laukianti išorės pritarimo sprendimams dėl savo sostinės.
Šiandien mes giname ne vien Sporto rūmus, ne vien Lukiškių aikštę ir ne vien atskirus paminklus.
Mes giname lietuvių tautos teisę savo valstybėje ir savo sostinėje saugoti šalies istorinę atmintį,
gerbti kovotojus už Lietuvos laisvę, puoselėti valstybingumo ženklus ir savarankiškai spręsti savo
istorinio paveldo likimą.
Vilnius yra Lietuvos sostinė!
Lietuvos valstybę kuria Tauta!
Suverenitetas priklauso Tautai!
Tautos istorinė atmintis negali būti nei valdžios baimių įkaitė, nei užkulisinių susitarimų objektas.
Reikalaujame, kad Lietuvos valdžia elgtųsi kaip suverenios valstybės valdžia!

Rezoliucijos teksto tikrumą patvirtina Tautos forumo atstovas Almantas Stankūnas