Aktualijos

Didžiausia grėsmė valstybei – kai politinis makiažas tampa svarbiausia

Written by admin · 6 min read

Jei reikėtų apibūdinti dabartinę situaciją vienu sakiniu, pakaktų pasakyti tik tiek: po 1991 metų rugpjūčio pučo Lietuva dar nebuvo taip arti prie ginkluoto konflikto slenksčio. Ar Lietuvos valdžia adekvačiai reaguoja į susidariusią situaciją?

Kaip žinome, Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja mūsų politikus svarbiausius grėsmių Lietuvai klausimus, tarp jų – ir galimo karinio konflikto, svarstyti Valstybės gynimo taryboje. Tokios grėsmės akivaizdoje šioje taryboje turėtų būti koordinuojami ir visų valdžių atstovų veiksmai. 

 

Kovo 3-iąją, pirmadienį, Prezidentūroje vyko susitikimas, inicijuotas Respublikos prezidentės dėl mūsų valstybei iškilusios grėsmės Rusijai pradėjus karinę invaziją į Ukrainos Krymo autonominę respubliką. Deja, tai, kas įvyko, niekaip negali būti pavadinta Valstybės gynimo tarybos posėdžiu – šitame susitikime nedalyvavo nei Seimo pirmininkė, nei Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas.

Iš to, kas buvo pasakyta pasibaigus susitikimui, prezidentės žodžiais tariant, „praktiškai Valstybės gynimo tarybai“, ir paskesnėmis dienomis susidaro įspūdis, kad mes neadekvačiai vertiname pavojus, kurie kilo mūsų valstybei Rusijai pradėjus karinę intervenciją į Krymą. Dar daugiau – matome ir tai, kad Respublikos prezidentė net ir tokiu kritiniu tautai metu negali peržengti savo asmeninių ambicijų ir laikytis Konstitucijos – sukvietusi Valstybės gynimo tarybą, prie vieno stalo atsirastų ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, kuris yra ir vienas iš kandidatų į prezidentus.

Bet kada dar kviesti Valstybės gynimo tarybą, jeigu ne tokiu momentu kaip šis? Kokios turi nutikti mūsų valstybėje, kad prezidentė peržengtų savo ambicijas? Viskas atrodo dar keisčiau, kai pasižiūrime, kada Valstybės gynimo taryba buvo kviečiama iki šiol. Pasirodo, ji rinkosi aptarti daugiausia struktūrinius klausimus, susijusius su Krašto apsaugos ministerija, Valstybės saugumo departamentu ar su tam tikrų įstatymų nuostatų įgyvendinimu.

Tačiau tai, kas dabar vyksta aplink Lietuvą, yra nepalyginamai svarbiau. Juo labiau, kad ir pati Lietuva bando suformuluoti griežtą poziciją Rusijos atžvilgiu, net daro spaudimą, kad NATO svarstytų poveikio priemones, numatytas pagal ketvirtąjį straipsnį, t.y. apsvarstytų karinės jėgos panaudojimą.

Kas be ko, keista buvo girdėti ir tai, kaip Seimo pirmininkė L.Graužinienė bandė pateisinti tą faktą, kodėl šalies vadovė ją ignoravo. Matyt, siekdama išsaugoti savo politinį makiažą, ji aiškino, kad kviesti Valstybės gynimo tarybos nėra pagrindo – valstybėje mat yra ramu. Ar tai reiškia, kad Seimo pirmininkei nekelia nerimo tai, jog valstybei grasinama iš išorės? Kada išties pasidarytų jai neramu – negi tik tada, kai šalies viduje piliečiai imtų rodyti vienokį ar kitokį nepasitenkinimą esama valdžia?

Seimo pirmininkės pozicija, pirmadienį kažkaip sutapusi su prezidentės, pasikeitė tik tada, kai trečiadienį pasirodė prezidentės komentaras, kodėl ji nekviečia Valstybės gynimo tarybos, t.y. kodėl ji nekviečia Seimo pirmininkės L. Graužinienės ir Nacionalinio saugumo komisijos pirmininko A. Paulausko svarstyti valstybės saugumo reikalų. Pasirodo, Darbo partijai, kuriai jie abu atstovauja, įtaką daro Kremlius. Suprask: ji įtaria, jog slapta informacija gali būti nutekinama priešiškai valstybei. Ir, žinoma, nė žodžio apie tai, kad Generalinėje prokuratūroje pradėtas ir, atrodo, vis dar tęsiasi ikiteisminis tyrimas dėl slaptos informacijos nutekinimo, kur įtariamoji yra jos vyriausioji patarėja Daiva Ulbinaitė, kaip žinoma, prezidentės artimiausios aplinkos žmogus…

Šiomis dienomis nustebino ir keista premjero Algirdo Butkevičiaus pozicija. Tik prasidėjus kariniam konfliktui Kryme užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius apeliavo į tarptautinę bendruomenę, kvietė pasisakyti prieš Rusijos agresiją, bet pats premjeras, kalbėdamas apie sankcijas Rusijai, sako, jog jos turėtų būti tokios, kad nepadarytų žalos Lietuvos verslui. Toks premjero ir Užsienio reikalų ministro pozicijų nesuderinamumas daro mus pažeidžiamus: viena vertus, mes tarsi užimame ryžtingą poziciją – reikalaujame kone karinio įsikišimo ir taip provokuojame Rusiją, kita vertus, rūpinamės, kaip čia nesupykdžius Rusijos, ir savo neryžtingumu tampame visiškai pažeidžiami.

Tad kas išties vyksta?

Žinoma, teiginio, kad Darbo partija gali būti susijusi su Kremliaus interesais, negalima atmesti – juk išties neaišku, kokiais tikslais partijos lyderis, verslo ryšiais susijęs su Rusija, taip dažnai keliauja į Maskvą? Ir kai Lietuvos Respublikos prezidentė viešai pareiškia, kad ji žino, kaip pati sako, kas dirba priešiškoms jėgoms, aš tikiuosi, jog toks teiginys pagrįstas.

Todėl, jei šalies vadovė išties turi tokių duomenų apie vieną iš valdančiosios koalicijos partnerių, ta informacija neturi būti asmeninio naudojimo – ji akivaizdžiai susijusi su valstybės nacionalinio saugumo interesais. Juk iš šio prezidentės pareiškimo darytina ir kita išvada: valdančioji koalicija yra valstybei priešiška politinė jėga. Štai kodėl šalies vadovė tiesiog privalo pateikti turimą medžiagą parlamentui ir kartu svarstyti, kaip spręsti šias grėsmes – apsaugoti valstybę nuo Kremliaus grėsmingų įtakų.

Bet to kažkodėl iki šiol nėra. Ar tai reiškia, kad ji nepasitiki ir parlamentu? Gal ir parlamentas yra įtakojamas priešiškų jėgų?

Taigi mes ir vėl grįžtame prie to, kad Prezidentė užsimiršta: jinai ne Baltarusijos vadovė, ne Rusijos vadovė, ji – Europos Sąjungos valstybės vadovė. Ji pamiršta ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta, jog Lietuvos yra parlamentinė respublika. Vienas asmuo, koks jis bebūtų atsidavęs tai valstybei ir norėtų gero, negali priiminėti sprendimų, kurie būtų susiję su valstybės egzistencija. Ir jeigu išties mes kalbame apie karinę invaziją arba dalyvavimą kariniuose veiksmuose, kurie mus gali įtraukti į ginkluotą konfrontaciją, tai turi spręsti ne vienas asmuo ir ta pozicija turi būti suderinta su parlamentu. Juk net V.Putinas kreipėsi į Dūmą, kad ši palaimintų jo sprendimą įvesti karines pajėgas į Ukrainos respubliką. O mūsų šalies vadovė, nors ir pareiškia, kad valstybei iškilo karinės agresijos grėsmė ir kad Lietuvai gali tekti ginklu priešintis invazijai, neranda savy jėgų peržengti asmenines ambicijas ir sukviesti Valstybės gynimo tarybą.

Štai kodėl aš linkęs manyti, jog tai yra tiesiog rinkimų kampanijos sudėtinė dalis. Tai yra dar vienas D. Grybauskaitės pareiškimas, kuriuo ir vėl siekiama sukelti ažiotažą – patraukti tam tikro elektorato dėmesį į save. Jis rodo net neslepiamą šalies vadovės asmeninį norą dominuoti, kiekviena proga rinktis sau taškus Prezidento rinkimų kampanijoje. Net jei tai ir padidintų konfrontaciją valstybės viduje. Net jei toks susipriešinimas tarp Lietuvos valdžių ir yra tai, ko priešiška valstybė tik ir laukia.

Be to, ši konfrontacija greičiausiai ir vėl būtų paranki… tai pačiai Darbo partijai. Prezidentė nebe pirmą kartą išprovokuoja tokius veiksmus, kurie, manau, tiesiogiai yra naudingi Darbo partijai. Kaip jau esu kalbėjęs, slaptos informacijos nutekinimo istorijoje, kuri buvo pavadinta „prezidentės skiepų istorija“, Darbo partija nenukentėjo. Tačiau Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra atrodė apgailėtinai, galų gale liko diskredituota ir pati prezidentė, ir prezidentūra, kaip valstybės institucija. Tačiau Darbo partija iš šito skandalo išlipo sausa, nors pagal pradinį sumanymą, ko gero, siekta diskredituoti būtent ją ir asmeniškai Seimo pirmininkę bei Nacionalinio saugumo komiteto pirmininką Artūrą Paulauską.

Jeigu prezidentė nepateiks konkrečių faktų ir įrodymų, kodėl ji mano, kad Darbo partija yra įtakojama Kremliaus ir ji negali kviesti jos atstovų į Nacionalinio saugumo komiteto tarybą, šios partijos elektoratas tik dar labiau mobilizuosis. Visų pirma, tai vėl taps pretekstu Darbo partijai kalbėti, kad ji kaltinama tendencingai, neturint jokio pagrindo. Tokios taktikos laikosi ir tos partijos lyderis Viktoras Uspaskichas – teismo jau pripažintas kaltu, jis nuolat kartoja esąs nekaltas, nuteistas nepateikus įrodymų. Tad jei kaltinimai, dabar mesti vadovaujamai partijai dėl sąsajų su Kremliumi, nebus įrodyti konkrečiais faktais, V. Uspaskichas ir vėl tvirtins, kad jį bando dirbtinai sukompromituoti.

Ir progų apie tai kalbėti netrūks, nes kas kaskart nutinka po tokių skandalingų prezidentės pareiškimų? Iškart visas žiniasklaidos dėmesys nukrypsta į Darbo partiją, ir mes vėl ekranuose matome šmėžuojančius V.Uspaskichą, L.Graužinienę ir pan. Jiems nemokamai suteikiamas eteris ir kuriamas aukos įvaizdis – Darbo partija gaus papildomų politinių dividendų, bet naudos turės ir kovotoja su „valstybės priešais“.

Visi šie dalykai rodo tai, kad mūsų politiniai lyderiai greičiausiai jau nebesugeba suvokti, kad Lietuvos interesai gali skirtis nuo jų interesų. Kitaip sunku paaiškinti tai, kas vyksta. Politinis makiažas jiems jau svarbiau už veidą.

Juk akivaizdu – didžiausios grėsmės šalies viduje, ypač išorinės agresijos akivaizdoje, kyla dėl to, kas didina nepasitikėjimą ir įtampą. Rusija labai sėkmingai išnaudoja valdžios žmonių politinį savanaudiškumą, piktnaudžiavimą politinėmis galiomis. Mes tą labai aiškiai matėme Ukrainoje: ir kaip tai buvo daroma, ir prie ko tai privedė. Aiškiai matome ir tai, kad ir Lietuvoje auga nepasitikėjimas valdžia, auga įtampa tarp atskirų valdžios šakų ir kad tai tikrai yra naudinga Rusijai.

Ir nors Respublikos prezidentė mėgsta kalbėti apie grėsmes valstybei, ji pati kažkodėl nieko nedaro, kad tos grėsmės ir jos keliamos įtampos bent kiek sumažėtų. Atvirkščiai – siekdama būti išrinkta antrai kadencijai tą įtampą tik augina. Seimo pirmininkė L.Graužinienė elgiasi panašiai – ji tarsi nori būti alternatyva prezidentei D.Grybauskaitei, tačiau nuolat kopijuoja jos elgseną. Matyt, jai atrodo, kad elgdamasi kitaip negu prezidentė, žmonių akyse ji praras savo, kaip valstybės vadovės, įvaizdį. Ir taip tampa panaši į ją. Ir turime premjerą, kuris bandydamas išsaugoti savo įtaką valdančiajai koalicijai, nuolat blaškosi tarp tų dviejų moterų, it sužadėtinių, kurioms asmeniniai santykiai, atrodo, yra svarbesni nei valstybė.

Galų gale – kaip mus turėtų vertinti tarptautiniai partneriai? Kokią žinią prezidentė siunčia mūsų užsienio partneriams darydama savo pareiškimus: mes esame jūsų partneriai ir grėsmės akivaizdoje, tačiau jūs… nepasitikėkite mumis? Mes tarsi patys provokuojame Rusiją destabilizuoti situaciją mūsų valstybėje ir nieko nedarome, kad užkirstume tam kelią, atvirkščiai, tuos dalykus patys inicijuojame?

Toks politikos vyrų ir moterų elgesys rodo viena: jie ir vėl daro valstybę savo įkaite – valstybės gyvybingumo klausimai jiems rūpi tik tiek, kiek rūpi jų pačių interesas išsaugoti savo valdžios svertus. Toks piktnaudžiavimas valdžia ir savanaudiškumas akivaizdžiai daro žalą mūsų valstybei. Aišku ir tai: kiek valstybėje dominuos toks politinis savanaudiškumas – nesvarbu, ar politinių partijų, ar politinio vadovo, tiek mūsų valstybė bus pažeidžiama.

Ir todėl patys piliečiai turi suvokti – valstybės ir jų pačių saugumas yra jų pačių reikalas. Jeigu šį rūpestį jie patiki tik politikams, politikai šį jų susirūpinimą panaudoja savo interesams ir galiausiai viskas baigiasi politikų stumdymusi, kuris iš jų geriau atrodys konflikto metu. Tą patvirtina ir šios dienos valstybės vadovų elgesys, kai net didelės grėsmės akivaizdoje jiems rūpi tik viena – kaip išsaugoti savo politinį makiažą.

Tiesos.lt