2025 m. sausio 10 d. 14.00 val. įvyks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, buvusio
Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės nario dr. Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija Seime
“Sausio 13-osios minėjimas naujame Seime naujame tarptautiniame kontekste“
https://www.youtube.com/watch?v=AP_4teltVrY
2024 metai patvirtino, kad pasaulis nebėra vienvaldiškai valdomas, kad šiuolaikinis didelio
masto karas nėra toks paprastas, kad tokiam karui niekam nepakanka išteklių. Po Donaldo
Trampo išrinkimo JAV Prezidentu patvirtinimo Kongrese, jo vieši pareiškimai aiškių aiškiausiai
patvirtina, kad pasaulis perdalinamas iš naujo, kad tai bus sprendžiama pasaulio didžiųjų
susitarimais. Tikėsimės, be karo. Tikėsimės, be karo Lietuvoje.
Po Donaldo Trampo pareiškimo, kad kadenciją baigiantis JAV Prezidentas Džo Baidenas
yra atsakingas už tai, kas vyksta Ukrainoje, ir kad nebuvo laikomasi kol kas neįvardintų
susitarimų, visiems Džo Baideno administracijos marionetėms teks keisti savo kalbėjimo tekstus.
Gal neatsitiktinai nutilo ir Gitanas Nausėda, 2024 metais nepaliovęs kalbėti apie „neišprovokuotą
karą Ukrainoje“. Gerai, kad pritilo, bet būtų dar geriau, jei jis, naujas Seimas ir nauja Vyriausybė
ne tik suprastų, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje ir aplink Lietuvą, bet ir suvoktų bei įsisąmonintų
savo atsakomybę dėl to, kad Lietuva nebūtų įtraukta į karo veiksmus, kad Lietuva ir Lietuvos
žmonės turi išlikti. Ir išlikti čia, kur yra Lietuva. Ne kažkur perkelti į kokį išpirktą Madagaskarą –
lietuvių geopolitiko Kazio Pakšto projektuotą Atsarginę Lietuvą – užjūrio valdą ir naują pasaulinės
lietuvybės židinį, į kurį reikėtų perkelti stichiškai ir nekryptingai po pirmojo pasaulinio karo
emigruojančius tautiečius. Nes tarp Vokietijos ir Rusijos įsiterpusi Lietuva gali būti šių šalių
okupuota ir visais atžvilgiais asimiliuota.
Šiandien verta pamąstyti ir apie tai, ką skelbė Kinija, siūlydama taikų Ukrainos klausimo
išsprendimą – nėra tarptautinio susitarimo dėl buvusių TSRS respublikų, tapusių
nepriklausomomis, pripažinimo. Lietuvoje dėl tokio Kinijos pareiškimo šmaikštauta, kaip ir dėl
Lietuvos „svarbos“, sprendžiant Kinijos ir Taivanio santykių klausimus ar dėl Ingridos Šimonytės
vadovaujamos Lietuvos Vyriausybės sąmoningai ar nesąmoningai 2022 m. vasario 1 d.
įgyvendintų ilgamečių Rusijos specialiųjų tarnybų siekių nutraukti „Belaruskalij“ kalio trąšų
tranzitą per Lietuvą. Kad tinkamu laiku ekonomiškai ir finansiškai parklupdyti Baltarusiją.
Parklupdyti ne prieš Lietuvą, bet prieš Rusiją, padaryti mūsų kaimynę Baltarusiją visapusiškai
priklausomą nuo Rusijos.
Lietuvos Generalinė prokuratūra pabijojo tai ištirti. Sausio 13-osios byloje neišdrįso baigti
tirti kolaborantų veiklą prieš Sausio 13-osios Lietuvą. Panaikino jiems įtariamųjų statusą arba
sulaukė jų mirčių. 2014 m. lapkričio 3 d. šią bylą atitinkamose jos dalyse be motyvų nutraukė
prokuroras Gintautas Paškevičius – vienas tų dviejų prokurorų, kuriems daviau liudytojo
parodymus dėl „Belaruskalij“ trąšų pervežimo per Lietuvą nutraukimo aplinkybių.
2014 m. lapkričio 3 d. nutarimą, kuriuo, be kitų epizodų, prokuroras Gintautas Paškevičius
Sausio 13-osios bylą nutraukė ir dalyje dėl Tarybų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto
Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje darbą moksline sekretore (antru žmogumi po
rektoriaus) po 1990 m. kovo 11 d. tęsė Dalia Grybauskaitė. Ši mokykla, perimta Vilniuje
dislokuotos TSRS vidaus kariuomenės divizijos Nr.42, 1991 sausio įvykiuose buvo paversta vienu
perversmo prieš Lietuvos valstybę štabu. Jame veikė ir „Tarybų Lietuvos“ radijas, Tarybinės
armijos padedamas skelbęs atitinkamas žinias nepriklausomos Lietuvos žmonėms.
2014 m. lapkričio 3 d. nutarimą prokuroras Gintautas Paškevičius priėmė po to, kai po
Maidano perversmo Ukrainoje 2014 m. gegužę Lietuvos Prezidente antrą kartą išrinkome Rusijos
Federacijos valstybės paslaptį Dalią Grybauskaitę. Šia paslaptimi ji yra bent jau dėl jos darbo
TSRS ambasadoje Vašingtone tuo metu, kai Lietuvoje 1991 m. sausyje buvo pralietas mūsų
tautiečių kraujas.
2015 m. sausio 13 d. Dalia Grybauskaitė buvo paskelbta Ukrainos Metų žmogumi. Kijeve
atsiimdama šį apdovanojimą, Dalia Grybauskaitė nepaklausė Ukrainos Prezidento Petro
Porošenkos, kodėl Ukraina neišduoda Lietuvai Sausio 13-osios bylos įtariamojo TSRS vidaus
kariuomenės divizijos Nr.42 buvusio vado generolo Aleksandro Žitnikovo, kodėl jam patikėjo
atsakingas pareigas Ukrainos Gynybos sistemoje.
Grįžkime prie Kinijos nuomonės dėl tarptautinio susitarimo dėl buvusių TSRS respublikų
pripažinimo. Kinijai reikia, visų pirma, rinkų jos produkcijai ir Kinijos prekių kelio. Taivanis taip
pat svarbus. Donaldas Trampas pradėjo vardinti JAV prioritetus – Panamos kanalą ir Kanadą su
Grenlandija, t. y. kelią ir teises į Arktį bei joje esančius apie ketvirtadalį Žemės dujų ir naftos
išteklių. D. Trampas supranta, kad ir visagalės JAV neapžios viso pasaulio. Prakalbo apie būsimą
JAV, Rusijos ir Kinijos susitarimą.
Todėl šioje naujoje pasaulio dėlionėje žiūrėkime, ką galime mes padėti ant derybų stalo, jei
tokios vyks. Ir būtina įsisąmoninti, kad ne 44 „Leopardai“ mus gelbės, bet tai, kad 1991 m. sausio
13-ąją TSRS karinę jėgą ir Vakarų vilkinimą pripažinti mūsų atkurtą Lietuvos valstybę įveikėme
ne keliais šaunamaisiais ginklais, bet Lietuvos žmonių stiprybe ir vienybe, 1991 m. vasario 9 d.
plebiscito rezultatais. Bet ne veidmainyste, kurioje šiandien skęstame, ir ne saviapgaule ar ura-
patriotiškumu, kuriuo šiandien mus kvailina ir gąsdina.
Pasaulio didieji tarpusavyje kalbasi. Kokius argumentus šiame pasaulio perdalinimo procese
turime mūsų apsigynimui ir, svarbiausia, išlikimui? Visų pirma, turime suvokti skirtumą tarp
Ukrainos ir Lietuvos. Ukraina dalyvavo steigiant Tarybų Sąjungą, kurios steigėjais buvo Rusijos
Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės Tarybų
Federacinė Socialistinė Respublika . Lietuva Tarybų Sąjungos nesteigė. TSRS Lietuvą okupavo.
Būtina suvokti ir teisinius mūsų nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. pagrindus –
Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, de facto buvusios sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis
pagal tarptautinę teisę buvo de jure nepriklausomos. Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais
nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl
atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės – Paryžiaus paktas arba Briando-
Kelloggo paktas, kurio dalyvėmis buvo 63 tuometės pasaulio valstybės, įskaitant ir TSRS bei
Lietuvos Respubliką. Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota
visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos
Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad
užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo
nepaskelbusi“. Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas
įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas.
1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas įtvirtino pokarines sienas Europoje,
faktiškai ir Baltijos valstybių 1940 m. okupaciją, sąlygotą Jaltos ir Potsdamo susitarimais. Tai –
tarptautiniai susitarimai, kuriais Vakarai mus pardavė Tarybų Sąjungai. Tačiau iki šiol
nedenonsuota Tarybų Rusijos ir Lietuvos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis, kuria Rusija „be
atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio
pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų
Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.“
Viešame diskurse dar šiek tiek prisimenama, kad mums, Baltijos respublikų TSRS liaudies
deputatams, pavyko pasiekti, kad 1989 m. gruodžio 24 d. antrasis TSRS liaudies deputatų
suvažiavimas Maskvoje nutarė pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais nuo pasirašymo momento
1939 m. Ribentropo–Molotovo slaptuosius protokolus dėl Rytų Europos pasidalinimo tarp
Vokietijos ir TSRS. Tačiau 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. vasario
7 d. nutarimo dėl 1939 metų TSRS–Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo
„neprisimename“, nors juo neteisėtais ir negaliojančiais buvo pripažinti Lietuvos Liaudies Seimo
1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija ir TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d.
įstatymas „Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS“, taip pat Tarybų Sąjungai pasiūlyta pradėti
dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Man iki šiol nesuprantama,
kodėl Tarybų Sąjunga į šį išskirtinės svarbos teisės aktą nesureagavo.
Šį nutarimą ruošė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos komisija, kuriai vadovavo deputatas
ir Lietuvos TSR Mokslų akademijos Prezidentas Juras Požėla. Ir šios komisijos Lietuvos
valstybinio suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimo planui surinkta medžiaga, šios
komisijos pirmininkų kolegijos posėdžių medžiaga be pėdsakų yra dingusi iš Seimo!
Kokie mūsų valstybės priešai tai padarė? 2021 m. birželio 14 d. penkiolika Lietuvos
Nepriklausomybės Akto signatarų kreipėsi į Seimo valdybą ne tik dėl šių svarbių valstybės
atkūrimo ir kitų 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dokumentų dingimo iš
Seimo, bet ir dėl 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybę atkūrusios 12-ojo šaukimo
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dokumentų dingimo iš Seimo.
Sausio 13-osios įvykių objektyvumui, beje, ir kolaborantų veiklos įvertinimui labai svarbi
yra šios Aukščiausiosios Tarybos nutarimais (1991-01-08 Nr.I-921 ir 1991-01-13 Nr.I-943)
sudarytų komisijų veiklos medžiagos dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos
rūmų (bandymo į juos įsiveržti) ir dėl Ministro Pirmininko Alberto Šimėno dingimo aplinkybių,
Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų nuolatinės komisijos medžiaga nuo
1990 metų kovo mėnesio iki 1991 metų sausio mėnesio. Dingo ir beveik visa 1991 m. sausio 13
Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.I-936 sudarytos Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos
vadovybės medžiaga – Seimo archyve tėra tik dalis posėdžių protokolų nuo 1991-07-31 d.
Seimo kanceliarija patvirtino, kad Seimo archyve šių valstybės dokumentų nėra. Signatarų
prašymu Lietuvos Generalinė prokuratūra atliko viešojo intereso gynimo veiksmus, kurių metu
2024-03-14 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu nustatyta, kad šių dokumentų nėra ir
kituose Lietuvos valstybės archyvuose, apklausė kai kuriuos šiais dokumentais disponuoti
galinčius asmenis, jie įvardinti. Ikiteisminis tyrimas nepradėtas dėl senaties (matyt, vagystės).
2024-08-29 Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo interesų gynimo skyriaus raštu Seimo
kanceliarijai nurodyta imtis priemonių, siekiant nustatyti, kur aukščiau nurodyti dokumentai
gali būti, bei užtikrinti jų perėmimą valstybės nuosavybėn.
2025 m. sausio 3 d. dėl to kreipiausi į naujo Seimo pirmininką Saulių Skvernelį, valdybą ir
frakcijas, kad būtų sudaryta Seimo laikinoji komisija dėl šių svarbių valstybės dokumentų
dingimo ir jų susigrąžinimo. Buvęs Seimas ir jo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ne tik
ignoravo penkiolikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų prašymą dėl dingusių valstybės
dokumentų, bet ir vengė juos priimti dėl šio klausimo aptarimo.
2025 m. sausio 8 d. posėdyje naujo Seimo valdyba šio klausimo dar nesvarstė. Zigmas
Vaišvila Seimo valdybos paprašė sudaryti jam galimybę dėl šio klausimo pasisakyti Sausio 13-
osios minėjime Seime. Seimo pirmininko S. Skvernelio paprašyta priimti šiuos signatarus, kurių
gyvų beliko keturiolika.
Manau, kad Lietuvos Seimas, pagerbdamas Sausio 13-osios aukas, turėtų negaišdamas
denonsuoti 1939 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sutartį dėl Klaipėdos
krašto perleidimo. Sutartį pasirašė istorinės asmenybės – Lietuvos užsienio reikalų ministras
Juozas Urbšys, Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Kazys Škirpa ir Vokietijos užsienio reikalų
ministras Joachimas v. Ribbentropas. Kas pasirašys šios sutarties denonsavimo dokumentą? Ar
lauksime, kad kas nors mums aiškintų, jog Klaipėdos kraštą Lietuvai atidavė Tarybų Sąjunga?