Ne taip seniai viename interviu Vytautas Radžvilas prasitarė, kad jis daugmaž įsivaizduoja tai, ko dar gali griebtis Ingridos Šimonytės vedami persirengėliai konservatoriai rinkiminėje kovoje dėl prezidento posto, užsimindamas apie jų galimas manipuliacijas kandidatūrų figūromis, tarkime, išstačius geros reputacijos, iš pažiūros neutralų pretendentą, kuris turėtų galios visiems sumaišyti kortas, o tada drumstame vandenyje savo naudą bandant susižvejoti tos daugiapakopės intrigos sumanytojams, užkulisių režisieriams.
Negaliu žinoti, ar V.Radžvilas, taip postringaudamas, prieš akis turėjo konkretaus žmogaus paveikslą, ar tik hipotetinės figūros įsivaizdavimą, tačiau tikriausiai tai nebuvo Ignas Vėgėlė, ar ne?
Tačiau šiandien profesoriui I.Vėgėlei paskelbus, kad jis neabejotinai dalyvaus rinkimuose į prezidento postą kitais metais, jau nėra jokio reikalo atidėlioti pokalbį apie tai – kokią intrigą užkuria jo apsisprendimas čia dalyvauti, galiausiai – kokie iš tiesų yra garsaus teisininko šansai laimėti prezidento rinkimus?
Kaip galima spręsti iš tariamų ar tikrų pretendentų šiandieninių reitingų, stojus į rinkiminę kovą dėl prezidento posto I.Vėgėlei, prezidento Gitano Nausėdos šansai būti perrinktam sumažėtų perpus (jie dalijasi beveik tuo pačiu elektoratu), o su jais tokiu atveju susilygintų trečiasis kandidatas taškuota suknele, kuris neabejotinai lūkuriuoja už kampo.
su jais tokiu atveju susilygintų trečiasis kandidatas taškuota suknele, kuris neabejotinai lūkuriuoja už kampo.
Žinoma, „trečiuoju“ vadiname Ingridą Šimnytę, kuri pagal šiandieninę reitingų tinkamumo prezidento postui užimti lentelę renka perpus mažesnius balus nei G. Nausėda ir maža procentine dalimi lenkia I.Vėgėlę.
Kaip atrodo, I.Šimonytė, nežiūrint nieko, nenuleidžia rankų ir toliau puoselėja planus sėkmingai pasirodyti prezidentinių rinkimų metu.
Tikėtinas dalykas, tokios manipuliacijos yra planuojamos kaip kitas etapas, po ilgai užsitęsusios ir masyvios atakos su nešvariomis insinuacijomis, užkardinant G.Nausėdą, kai buvo stengiamasi pažeminti ne tik prezidentą, bet ir jo žmoną, galimai tokiu būdu bandant įpūsti mintį, kad kaina už posto išsaugojimą yra pernelyg didelė.
Įdomu, ar tas pats Gabrielius Landsbergis operaciją „Žmona“ vykdžiusius entuziastus taip pat pavadins aukštos reputacijos žurnalistais, kaip aną kartą pavadino Dovydą Pancerovą už kitas smulkias paslaugas.
Kita vertus, tuo tikriausiai viskas nepasibaigs, mes čia dar galimai pamatysime tokių dalykėlių, kokių normalių refleksų žmogus iš anksto negali įsivaizduoti, ko verta yra jau ta aplinkybė, kad, pasitinkant rinkimus, šalia I.Šimonytės kaip mūras stoja Aušra Maldeikienė, atjaunėjusi ir supanašėjusi su pirmąją?
Koks yra tas I. Vėgėlė kaip rinkimų į prezidento postą potencialus kandidatas, žiūrint kasdieniniu žvilgsniu?
Nesu joks ekspertas, nedisponuoju slaptais tyrimo šaltiniais, toli gražu nesu įsigilinęs Į I.Vėgėlės biografiją, tačiau viliuosi, kad tiesiogiai intuityvus ir kasdieninius dalykus pastebintis žvilgsnis prezidento rinkimų peripetijų aptarime yra ne paskutinėje vietoje, nes prezidentą išrenka ne orakulai, galiausiai – net ne iškilūs politologai, o kasdienybėje apsigyvenę „paprastieji žmonės“.
Gyventojai, piliečiai, tautiečiai šalies prezidentu neabejotinai trokšta išsirinkti išsilavinusį, kompetentingą žmogų, o I. Vėgėlė šiuo požiūriu tikrai yra ne šuns papas, bet – profesorius.
Žinoma, profesorius profesoriui – nelygus, tačiau, kaip atrodo, I.Vėgėlė yra iš tų siauro rato profesorių, kurie primena klasikinės epochos žinojimo ilgesį, kai profesoriaus titulas išties kažką reiškė išsilavinimo ir analitinių sugebėjimų ištobulinimo sferoje.
Kaip atrodo bent man, I.Vėgėlė yra žmogus, kurio intelektas neleidžia sustoti pusiaukelėje, kai mūsų laikais profesoriai dažniausiai yra atpažįstami pagal sugebėjimą iš anksto apsidrausti, neperžengiant pavojingos ribos, neįsiveliant į nepatogius klausimus.
šis pretendentas į prezidento postą nėra lengvai pastumdomas, nepasiduoda dirbtinai forsuojamos konjunktūros užkeikimams.
Be visa ko kito, I. Vėgėlės išsišokimai gerąja to žodžio reikšme pandemijos metais ir jo keliamas „šventvagiškas“ klausimas apie labdaros mokestines aplinkybes, tai akivaizdžiai parodo, dar daugiau, – mes matome, kad šis pretendentas į prezidento postą nėra lengvai pastumdomas, nepasiduoda dirbtinai forsuojamos konjunktūros užkeikimams.
Kas be ko, I.Vėgėlės veikloje stipriai prasikišanti asmenybiškumo viršūnė jau šiandien gąsdina konservatorius, tačiau taip pat ir niekas kitas tikriausiai negali duoti garantijos dėl to, kad, užkopęs į aukščiausiąjį valdžios postą, anas netaps autoritariniu lyderiu, lenkiančiu net Dalios Grybauskaites polinkį kaupti valdžią vienose rankose.
Ar I.Vėgėlė, kaip aukščiausiosios kategorijos teisininkas, palydėtas sėkmės prezidento rinkimuose, taigi, užkopęs į politinio olimpo viršūnę. ryžtųsi principingai įvertinti šiandien konservatorių stumiamą konstitucinio perversmo situacija ir atmosferą, kai vis akivaizdžiau yra pažeidžiamos tautos kaip suvereno ir valstybės kūrėjos statusas bei teisės? Kažin kažin… Kaip atrodo bent man, tokie dalykai jam visiškai nerūpi, čia jis, paprastai įsigilinantis net į mažiausias smulkmenas, nemato jokios problemos tikriausiai dėl viską užgožiančio tos problemos gremėzdiškumo.
Todėl jeigu man būtų leista rinktis, jeigu sulaukčiau tų laikų, kituose prezidento rinkimuose vis dėlto balsuočiau už G.Nausėdą kaip labiau atvirą diskusijoms, didesnio nacionalinio sentimento, jeigu norite, paprastesnį, be jokiu būdu ne prastesnį žmogų.
Tačiau – ar iš tiesų „paprastieji žmonės“ mums išrenka valdžią?
Kodėl reikėtų atsiklausti „paprasto“ žmogaus?
Dar prieš 15 metų, papiktintas Lietuvoje veikusių politinių partijų užsiangažavimu atstovauti išimtinai klanų interesams, viešai esu kėlęs klausimą – Kodėl reikėtų atsiklausti „paprasto“ žmogaus? Kita vertus, šiandien, turėdamas didesnį karčios gyvenimo patirties bagažą, į šį klausimą atsakyčiau jau truputėlį kitaip, sudėdamas kitus akcentus.
Kaip atrodo man dabar, „paprastojo žmogaus“ konstrukcija apskritai yra iš ydingos serijos „kaip peržengti žmogaus idėją“, didesniu ar mažesniu laipsniu primenanti Renesanso laikais įsisiautėjusį pseudoreliginį žmogaus kultą, Friedricho Nietzsches šturmuotą antžmogio viziją, Fiodoro Dostojevskio išsakytą visažmogio laukimą ar net griežtą Karlo Markso žmogaus-klasės doktriną, jo pateiktą proletaro kaip pagerinto žmogaus sampratą, laidavusią miniažmogio kulto atsiradimą.
Žmogus savo vidujybės stebėjime galimai iš tiesų yra neišmatuojamo gylio gelmės, tačiau visuomenės gyvenime tas pats žmogus vis dėlto yra tokia baigtinė ar net dalinė būtybė, kuri, noromis ar nenoromis, dalijasi moralinės atsakomybės našta su kitais.
Išdidi vienatvė apskritai yra amoralus dalykas, ją reikėtų apdėti progresiniais mokesčiais, ar ne?
tiesos.lt