Niekas net nepastebėjo, kad bylą iš esmės sužlugdė abejingumas, nusikalstamas neišmanymas ir/ar korupcija.
Nebuvo kam skųsti VTAT sprendimo dėl įvaikinimo į užsienį.
Mergaitė neturėjo tik jai skirto valstybės advokato.
Globėja, galima įvaikintoja nesusiprato teisme ginti savo reikalavimų.
Nebuvo net bandyta ginčyti teismo nutarties neįtraukti artimųjų į bylą (ačiū nemokamam advokatui).
Niekam neužkliuvo, kad įvaikinimo konfidencialumas tapo visišku slaptumu.
Niekas neatkreipė dėmesio, kad tarptautinės normos nenumato galimybės įvaikinti vaiką be suinteresuotų asmenų, pvz., artimųjų giminaičių duoto sąmoningo sutikimo (Vaiko teisių konvencijos 21 str. a papunktis; Hagos konvencijos 4 str. c pastraipa).
Niekam neatėjo į galvą, kad toks įvaikinimas pažeidžia Hagos konvenciją, kurios preambulėje rašoma „kiekvienos valstybės pareiga yra pirmiausia užtikrinti vaikui tos šalies globą šeimoje, iš kurios yra vaikas kilęs“, o tarptautinis įvaikinimas atitinka reikalavimus tik tuomet, kai gimtinės kompetentingos institucijos „deramai išnagrinėjusios klausimus, ar galima vaiką įkurdinti valstybėje gimtinėje“ (Hagos konvencijos 4 str. b papunktis).
Mūsų valstybinės institucijos iki šiol dar nežino, kad „įvaikinimą kitoje šalyje galima laikyti alternatyviu vaiko priežiūros būdu, jei vaiko negalima perduoti šeimai, kuri galėtų jį auklėti arba įvaikinti, IR JEI NEĮMANOMA SUTEIKTI TINKAMOS PRIEŽIŪROS toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs“ (Vaiko teisių konvencijos 21 str. b papunktis).
Dėl daugybės pažeidimų šį procesą būtų įmanoma atnaujinti. Tai galėtų daryti suaugę šeimos nariai, ginti viešąjį interesą galėtų prokuratūra, dėl teismo sprendimo panaikinimo galėtų kreiptis ir vaiko teises ginančios organizacijos.
Pabandykime atspėti, ar tokių atsiras? O gal politikai dabar puls keisti įstatymus, numatyti aiškias tarpvalstybinio įvaikinimo procedūras, jas aiškiai reglamentuoti?
Išvada paprasta – LIETUVA NEPAJĖGI PASIRŪPINTI SAVO VAIKAIS, SUTEIKTI JIEMS TINKAMĄ PRIEŽIŪRĄ IR APGINTI JŲ TEISES – teisės gyventi gimtojoje šalyje, išsaugoti savo identiškumą, pilietybę, šeimos ryšius, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, jau nekalbant apie teisę turėti tinkamas gyvenimo sąlygas, neskursti ir augti sveikam.
Hagos konvencija Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje
LAT Senato nutarimas Nr. 24, 1999 m. gruodžio 31 d.
