Aktualijos

Eksperimentinio tipo atominė elektrinė statoma net neturint statybos projekto

Written by admin · 9 min read

Kol Lietuvoje vienas po kito svarstomi energetiniai mega projektai ir kruopščiai medžiojamos raganos, vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus vyksta sunkiai įsivaizduojami dalykai. Nuotraukoje Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorė Tatjana Novikova
 Vakar Vilniaus apygardos administracinis teismas baigė dalį gėdingos istorijos: pripažino, kad Mikalajui Ulasevičiui – vienam iš žmonių, aktyviai kovojančių prieš atominės elektrinės statybą Baltarusijoje, buvo neteisėtai uždrausta atvykti į Lietuvą.

M. Ulasevičius ir Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorė Tatjana Novikova turėjo dalyvauti rugsėjo 26 dieną Seime vykusioje diskusijoje apie branduolinę energetiką, tačiau Lavoriškių pasienio punkte jiems buvo pasakyta, kad į Lietuvą jie nebus įleisti, nes mūsų šalyje nėra pageidaujami.
 
Nei baltarusių disidentams, nei Lietuvos visuomenei Užsienio reikalų ministerija nepaaiškino tokio savo sprendimo motyvų, teigdama, jog tai esanti slapta informacija. Kažkoks paaiškinimas pateiktas tik teismui, nagrinėjusiam M. Ulasevičiaus skundą, – tačiau su juo susipažinęs teismas konstatavo negavęs jokių duomenų, kad šis žmogus keltų pavojų valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Kovo 18 dieną bus skelbiama nutartis ir analogiškoje T. Novikovos byloje.
 
Tuo tarpu vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus vyksta sunkiai įsivaizduojami dalykai: eksperimentinio tipo atominė elektrinė statoma net neturint statybos projekto. Vieta jai parinkta neatlikus geologinių tyrimų, poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje specialiai sumenkinta rizika, jau nekalbant apie tokią “smulkmeną”, kad techninėje zonoje – vos už 1 kilometro nuo jėgainės – esančio kaimo gyventojų niekas net nesirengia iškeldinti.
 
Apie tai T. Novikova ketino kalbėti konferencijoje, kurioje jai sutrukdyta dalyvauti.

Iniciatyva Jūsų neįsileisti kilo iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos?

Taip. Ir priežastys, dėl kurių atsisakyta įleisti žmones, turinčius galiojančias Šengeno vizas, turi būti kaip nors paaiškintos, pasakyta, kodėl neįleido, kas blogai, kodėl žmogui davė vizą, o paskui valstybė nusprendė neįsileisti. Bet šitų priežasčių nepaaiškino. Mums pasakė, kad visa ši informacija yra slapta ir net mes negalime jos žinoti. Akivaizdu, kad tai susiję su vieninteliu dalyku: ankstesnė Lietuvos vyriausybė, bijodama pralaimėti referendume, priėmė visiškai neišmintingą sprendimą. Ir mes jį ginčijame tik todėl, kad tai – smūgis mūsų, kaip visuomenės veikėjų, aktyvistų, reputacijai. Žmonės, kurie nežino, klausia – o kodėl jūsų neįleido, ką jūs padarėte?
 
Galbūt agentai?

Kuria prasme?

Na, jeigu neįleidžia, nes kyla grėsmė valstybei…

Sakykite – ar daug Lietuvoje buvo atvejų, kai kokių nors agentų neįsileido? Per pastaruosius dešimt metų ko neįsileido todėl, kad buvo agentas?

Nežinau…

Ir aš nežinau. Ir ne todėl, kad nėra agentų, o todėl, kad nėra tokios praktikos. Ir net jei ji būtų, tai turbūt būtų grįžimas į Stalino ir geležinės uždangos laikus. Nes kas yra agentai? Jeigu žmones vadina agentais, tai taip pat turi būti paaiškinta, įrodyta. Žinome atvejį, kai Vokietijoje rado rusų sutuoktinius, kurie užsiėmė šnipinėjimu. Bet jiems paaiškino, kuo jie kaltinami, kad jie kaltinami šnipinėjimu. Atrodytų, šitas atvejis žymiai labiau susijęs su valstybės interesais, bet ta informacija buvo paskelbta viešai, paaiškinta ir įrodyta teismui. O čia mes matome, kad informacija slepiama. Tai susiję tik su atomine elektrine.
 
Tai labai pavojingas precedentas Lietuvai. Buvo pažeistos mūsų teisės – teisė į laisvą judėjimą ir žodžio laisvė. Lietuva save laiko demokratine valstybe, o toks poelgis pažeidžia žmogaus teises. Jeigu tai nutylėsi, sukursi pavojingą precedentą, ir tokie dalykai kartosis.
 
Skaudu buvai tai, kad mes buvome parengę pranešimus, jie buvo įtraukti į konferencijos programą, mūsų laukė, mes turėjome dalyvauti renginyje, kurio tema branduolinės energetikos problemos. Bet jis vyko prieš referendumą dėl atominės elektrinės statybos, todėl, matyt, kažkokie asmenys Užsienio reikalų ministerijoje, o gal ir parlamente, “sutvarkė” reikalą tokiu būdu. Nusprendė, kad bus geriau, jeigu laisva diskusija apie atominę elektrinę šalyje nevyks.
 
Jūs tai siejate tik su referendumu?

Be jokios abejonės, tai susiję tik su referendumu. Mums neleido įvažiuoti tris mėnesius, kaip tik referendumo laikotarpiu. Vienintelis mudu su Mikalajum Michailovičium (Ulasevičiumi – red. past.) siejantis dalykas – tai, kad abu kovojame prieš atominės elektrinės statybą. Daugiau nieko bendro mudu neturime. Žinau, kad dar neįleido Kruko, kuris taip pat yra vietinis aktyvistas, pensininkas, gyvenantis Astrave ir kovojantis prieš jėgainės statybą Baltarusijoje. Jį taip pat įtraukė į tą sąrašą, jis sakė, kad negalėjo atvažiuoti.
 
Kas šiuo metu vyksta statybų vietoje Astrave?

Statyba vykdomos labai aktyviai. Išrausta duobė pirmojo energetinio bloko pastatui, kur bus pats reaktoriaus. Tos duobės pagrindas jau išbetonuotas. Ką reiškia “išbetonuotas”? Duobės dugne užbetonuotas daugiau nei keturių metrų aukščio blokas. Atomininkai sako, kad tai kažkoks drenažas, bet faktas, kad tai pirmasis betonas. Darbų fazę galima apibūdinti kaip aktyvią statybą.
 
Bet baisiausia, kad tai vyksta neturint jokio architektūrinio projekto. Jis bus parengtas tik 2013 metais, jis nėra suderintas, nėra jokios šio projekto darbo dokumentacijos. Nėra licencijos atominės elektrinės statybai. Vyksta kažkas panašaus į nelegalią statybą. Kodėl taip vyksta? Mat mūsų valdžia, Baltarusijos valdžia, siekia pastatyti elektrinę per trumpiausią terminą. Tai ne ekonominis, ne energetinis, o būtent politinis klausimas. Ir turbūt buvo priimtas sprendimas rengti projekto dokumentaciją ir vykdyti statybą vienu metu. Tai labai pavojingas dalykas, nes pažeidžiami techniniai reglamentai. Jūs gi patys sprantate, kad paprasčiausio namuko, net tualeto kaime negalima pastatyti neturint projekto – o čia statoma atominė elektrinė…
 
Kai buvo surengta tai, kas pavadinta poveikio aplinkai ataskaitos svarstymu, valstybė ir užsakovas iš esmės visiškai izoliavo visuomenę, neleisdami dalyvauti priimant tolesnius sprendimus ir žinoti, kas vyksta. Informacija labai prieštaringa, mes ją gauname iš masinės informacijos priemonių. Vieni Baltarusijos valdininkai sako, kad statyba nevyksta, o kiti žvaliai raportuoja, kad duobę išrausė, pamatas betonuojamas, vyksta aktyvūs darbai. Dar daugiau, neturint visiškai jokio projekto pradėta rausti duobė antrojo enegetinio bloko reaktoriaus pastatui. Tai vyko dalyvaujant Rusijos valstybinio koncerno “Rosatom” vadovui Sergejui Kirijenkai. Šių metų pradžioje jis buvo atvažiavęs į Baltarusiją ir dalyvavo antrosios duobės darbų atidaryme.
 
Tai labai pavojingas procesas. Mes ne kartą kalbėjome apie pažeidimus, susijusius su Baltarusijos jėgainės statyba. Jų daug, ir apie tai kalbame ne tik mes, visuomenės atstovai, – Orhuso konvencijos priežiūros komitetas pripažino, kad Baltarusija pažeidė šią tarptautinę konvenciją. Turbūt žinote, kad Lietuva pateikė prieš Baltarusiją skundą Jungtinėms Tautoms, jis bus nagrinėjamas kovo mėnesį. Todėl labai norėčiau, kad naujoji Lietuvos vyriausybė vis dėlto surastų jėgų nutraukti šitą raganų medžioklę ir suvoktų, kad žmonės, visuomenė yra ne priešai, o sąjungininkai. Su visuomene turi vykti dialogas, nes tai naudinga šalies ateičiai. Ir jeigu sprendimas bus priimtas teisingas, jei teisingumas bus atkurtas, tai Lietuvai dabar bus kur kas paprasčiau užmegzti dialogą su Baltarusija dėl Astravo jėgainės. Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje įvyko referendumas, t. y. atominė elektrinė čia greičiausiai nebebus statoma, bent aš tikiuosi, kad naujoji vyriausybė įgyvendins referendumo rezultatus. Ir remdamasi šia pozicija Lietuva, be abejo, turi pasirūpinti tuo, kas vyksta prie jos sienos, Astravo atomine elektrine, kuri statoma mažiau nei 50 kilometrų nuo Vilniaus. Juk bet kokio branduolinio inicidento atveju reikėtų evakuoti visas čia veikiančias valstybines institucijas. Tai Lietuvai yra kur kas svarbiau už kovą su tais žmonėmis, kurie yra ne priešai, o atvirkščiai – sąjungininkai ir sako tiesą apie tai, kas vyksta.
 
Visuomeninė ekspertų komisija, kurios darbe Jūs dalyvavote, atliko nepriklausomą projekto ekspertizę. Ar galėtumėte trumpai paminėti bent kelias problemas, keliančias nerimą?
 
Be kitų dalykų, yra labai rimtų ekologinių ir techninių problemų. Viena jų – tai, kad projektas, pagal kurį statoma elektrinė, yra eksperimentinis. Eksperimentinis ta prasme, kad toks projektas dar niekur nebuvo realizuotas. Atominė elektrinė pagal tokį projektą dar niekur nėra pastatyta. Šiuo metu statomos tokios pat elektrinės Leningrade ir Kaliningrado srityje. Bet niekur tai dar neveikia. Kai kas sako – na ir kas, pradės veikti, ir viskas bus gerai. Bet pateiksiu tokį pavyzdį. Neseniai buvau susitikime Kijeve, kur atominės energetikos ekspertai kalbėdami patvirtino mūsų nuogąstavimus – pažiūrėkite, kas atsitiko Leningrado atominėje elektrinėje. Gelžbetoninį kupolą statė pagal naująjį projektą, ir tas kupolas jiems bestatant griuvo. Kas dabar ten vyksta, nežinome, bet žinome, kad per griūtį tie metaliniai strypai išsiskleidė kaip žiedas. Kaip jie tai sutvarkė? Neteko girdėti, kad būtų nuėmę jau išlietą betoną. Jo nenuėmė. Tai yra buvo statoma toliau, nekreipiant dėmesio į griūtį. Tai reiškia, kad problemų turi tiek projektas, jei toks dalykas įvyko, tiek statybininkai. Bet kuri nauja konstrukcija yra pavojinga, nes dar neišbandyta. O išbandyti tokius dalykus, deja, galima tik praktiškai.
 
Ar tiesa, kad prieš pradedant darbus net nebuvo atlikti geologiniai tyrimai?

Šiuo metu mes nežinome, ar jie atlikti, ar ne, neturime tokios informacijos. Tačiau kai buvo parengta poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaita, joje turėjo būti informacija apie geologinius ir kitus tyrimus – bet ten buvo parašyta, kad jie dar nebaigti. T. y. tuo metu, kai rašė PAV, kai parinko aikštelę, tyrimai dar nebuvo baigti. Galbūt dabar jie jau atlikti, bet mes to nežinome, taip pat ir rezultatų, jeigu jie yra.
 
Vertinant poveikį aplinkai, galimi avarijų scenarijai buvo pristatyti nekorektiškai ir atominės elektrinės veiklos pasekmės specialiai sumenkintos. Mes, visuomeninė komisija, tai įrodėme. Šiandien jau yra mokslinių tyrimų, tarp jų ir Norvegijos, duomenų, patvirtinančių šias mūsų išvadas.
 
Ką apie visa tai kalba vietiniai gyventojai, kaip jie įsivaizduoja tolesnį savo gyvenimą?
 
Aš turbūt nepasakysiu naujienos – vietiniai gyventojai buvo prieš ir atvirai reiškė savo poziciją. Bet dabar jie yra iš tikrųjų labai įbauginti. Nuo tos akimirkos, kai buvo priimtas sprendimas statyti, su jais buvo dirbamas labai konkretus “darbas”.
 
Ką turite omenyje?

Tiesioginį spaudimą.

Kaip tai vyko?

Kai buvo priimtas sprendimas statyti Astrave, susibūrė tokia visuomeninė iniciatyva, vadovaujama to paties M. Ulasevičiaus, dėl kurio neįleidimo į Lietuvą vyko teismas. Ta iniciatyva vadinasi “Astravo atominė – tai nusikaltimas”. Vietos gyventojai pradėjo rinkti parašus prieš statybą. Bet labai greitai valdžia, naudodama tiesioginį spaudimą ir gąsdinimus, pasiekė, kad žmonės ėmė elgtis atsargiai ir liovėsi atvirai kovoję. Dabar liko tik saujelė drąsių žmonių, daugiausiai pensininkų, kurie nebijo prarasti darbo, – jie ir vykdo tą kampaniją. O kiti žmonės, dauguma tų, kurie anksčiau pasisakė prieš, yra labai atsargūs ir savo nuomonę išdėsto labai korektiškai.
 
Kaip žmonės buvo bauginami? Ar tai darė KGB?

Vietinė KGB, vietinė valdžia. Jie ateidavo pas žmones, įtikinėjo juos nedalyvauti visuomeninėje veikloje, nieko daugiau nepasirašinėti. Apie tai daugiau papasakotų Mikalajus Michailovičius, nes jis nuolat susiduria su valdžios spaudimu ir represijomis. Jo nepalieka ramybėje, tąso po teismus ir jam, tiesą sakant, turbūt tenka daugiau už visus.
 
Bet jūs klausėte, ką galvoja žmonės. Kai praėjusių metų rugsėjį buvome statybos vietoje ir kalbėjomės su žmonėmis, nuostabiausia buvo tai, kad šalia atominės elektrinės, mažiau nei už vieno kilometro nuo jos, mes aptikome kaimą. Kaimas vadinasi Šulnikų, jis nėra iškeldintas. Ir niekas net nesiruošia jo iškeldinti. Kilometro zona – tai techninė zona. Ten niekas neturi gyveni. Baltarusijos atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje – aš ją perskaičiau – nėra nė žodžio apie kaimus, kuriuos reikia iškeldinti. Ten nieko nerašoma apie kokias nors gyvenvietes. Tik paminėta, kad yra “pavienės sodybos”, kuriose niekas negyvena, todėl ir iškeldinti nieko nereikia. O iš tikrųjų yra va toks kaimas. Ten gyvena nemažai žmonių, tikslaus skaičiaus nepamenu, bet apie trisdešimt. Mes kalbėjomės su dviem moterimis, viena apie 50, kita apie 70 metų amžiaus. Baisiausia buvo tai, kad kai kasė duobę, buvo labai daug dulkių, ir visa tai ėjo į kaimą. Jie negalėjo nieko auginti, negalėjo nusirinkti agurkų ir pomidorų, nes viskas buvo padengta storu dulkių sluoksniu. 

Viena moterų pasakojo, kad jos namuose nėra pečiaus, o žiemoti ji išvažiuoja pas seserį. Kai atėjo gaisrinės inspektorius, pasakė – niekas jūsų neiškels. Ir pečių nestatys. Todėl darykit kaip išmanot, statykitės pečių, kad namuose būtų tvarka. Kita moteris papasakojo apie parduotuvę, kuri buvo kaime. Bet pastatas buvo senas ir neišvaizdus, todėl prieš atvažiuojant Lukašenkai jį nugriovė. Kad jam nesusidarytų įspūdis, jog čia toks griūvantis kaimas… Kad gražu būtų… Tai vietiniai ir sako – anksčiau buvo parduotuvė, dabar ir tos nebėra. Ir visa tai – šalia atominės elektrinės.
 
Ar tiesa, kad už protestus jus buvo suėmę?

Taip.

Ar galėtumėte papasakoti?

Mus suėmė kelis. Taip atsitiko, kad kai lankėsi ponas Medvedevas, kuris buvo atvažiavęs pasirašyti sutartį dėl atominės elektrinės statybos, baltarusių antibranduolinė kampanija, t. y. žmonės, kovojantys prieš jėgainės statybą, parašė Medvedevui laišką. Jame buvo reikalaujama nepasirašyti šios sutarties ir išdėstyti argumentai. Parašėme apie pažeidimus, kad duobė rausiama be projektinės dokumentacijos, kad visuomenė prieš, kad mes, kaip ekspertai, prieš. Tą laišką reikėjo nunešti į pasiuntinybę, nes norėjome perduoti jį į rankas pasiuntinybės darbuotojams, kad būtume įsitikinę, jog jį tikrai gavo, užregistravo.
 
Bet pasirodė, kad mūsų telefonų klausėsi, ir ne tik klausėsi, bet pagal juos ir nustatė mūsų buvimo vietą. Todėl jie nusprendė suimti mus ne prie pasiuntinybės, kad nekiltų skandalas. Mane suėmė prie namų, Iriną prie darbo, visiškai skirtingose vietose. Jie žinojo, kur esame. Mudu su Andrejumi (A. Ožarovskiu, rusų fiziku – red. past.) ėjome gatve netoli mano namų, prie mūsų priėjo du civiliais rūbais vilkintys vyrai ir pasakė, kad reikia nustatyti mūsų tapatybes, nes esame panašūs į labai pavojingus nusikaltėlius. Mes parodėme pasus, bet jie pasakė – ne, paso neužtenka. Važiuosim į skyrių ir ten nustatys jūsų tapatybes. Mes sakome – bet juk matote mus, turite tų nusikaltėlių apibūdinimą… Ne, sako, reikia būtinai važiuoti.
 
Man skyrė 5, A. Ožarovskiui – 10 parų arešto. Įdomu, kad tai labai tipiškas Baltarusijai atvejis, kai žmones areštuoja parai už tai, kad jie neva keikėsi necenzūriniais žodžiais. Praėjusiais metais, kaip ir kasmet, mes minėjome Černobylio katastrofos dieną. Valdžia davė leidimą šiam renginiui, tai buvo visiškai legali, sankcionuota akcija. Bet kai ji baigėsi, pareigūnai atėjo pas žmones į namus arba sulaikė pakeliui ir areštavo. O kaltinimas buvo toks pats – keikėsi necenzūriniais žodžiais. Ir skyrė parų. Kai kurie vaikinai suimant buvo sumušti. Tas kaltinimas labai tipiškas, dėl politinių motyvų suima būtent taip.
 
Labai norėčiau, kad visi suprastų: užuot užsiėmusi raganų medžiokle, Lietuva turėtų pasirūpinti šalies piliečiams svarbesniais ir naudingesniais dalykais. Lietuva galėtų bent jau atkreipti Baltarusijos ir tarptautinės visuomenės, Europos Sąjungos dėmesį į problemą: atominė elektrinė statoma neturint net architektūrinio projekto. Apie tai Lietuva dabar turėtų kalbėti.
 
Kalbėjosi Rasa Kalinauskaitė