Milijono sirų ir kitų musulmonų iš Artimųjų Rytų įsileidimas į Europą baigsis katastrofa Europai ir visiems Vakarams.
Gal jokio kito sakinio man nebuvo taip sunku parašyti. Nedaug kas atrodo moraliau negu įsileisti tuos tamsius sirus, irakiečius ir kitus, pabėgusius iš pragaro tiesiai į dangų. Todėl diskusijos dėl to, ar įsileisti daugumą jų į Europą (ir į Jungtines Valstijas), atrodo, advokatauja tam, kas yra beširdiška ir tiesiog moraliai neteisinga.
Kaip žydas, aš esu ypač jautrus bet kokioms paralelėms su Holokaustu. Ir todėl žiūrėdamas į fotografijas ir video šeimų, bandančių pabėgti iš Sirijos, kur dvi pabaisos – Assado režimas ir Islamo valstybė – ryja viena kitą ir šimtus tūkstančių pakeliui, aš negaliu neprisiminti to laiko, kai žydai stengėsi išvengti juos ryjančios nacistinės pabaisos.
Būtent toks mąstymas paskatino Jonathaną Sacksą, garsų buvusįjį vyriausiąjį Jungtinės Karalystės rabiną, parašyti sukrečiančią tekstą į „The Guardian“ skiltį, kur jis palygino sirų pabėgėlius su Europos žydais prieš ir per Holokaustą:
„Vienas iš tamsiųjų tos istorijos momentų įvyko 1938-ųjų liepą, kai 32 šalių atstovai susirinko į Prancūzijos Evian vandens procedūrų kurortą aptarti humanitarinę katastrofą, kuri, kaip kiekvienas iš jų žinojo, užklups Europos žydus visur, kur įsigalėjo Hitlerio Vokietija. Nevilty žydai ieškojo, kur pasitraukti… Šalis po šalies jiems užtrenkdavo duris. Tautos viena po kitos, tiesą sakant, sakė, kad tai – ne jų problema“
Kaip etiškai motyvuojamas asmuo – žydas ar ne žydas – susidoroja su tokiu emocionaliai galingu Holokausto argumentu?
Visų pirma, paralelės toli gražu ne tikslios.
Kiekvienas žydas nacių okupuotoje Europoje – vyras, moteris, vaikas, kūdikis – buvo pasmerktas mirčiai. Sirai nėra pasmerkti mirčiai. Vieninteliai tokie taikiniai Artimuosiuose Rytuose, išskyrus Izraelio žydus, yra krikščionys ir jazidai: jie visi turi neabejotinai būti įsileisti į Europą ir Jungtines Valstijas.
Analogija netiksli dar ir dėl to, kad didžioji dauguma Vokietijos ir daugelio kitų Europos šalių žydų buvo asimiliuoti atitinkamų šalių gyventojai, nuoširdžiai persiėmę Vakarų kultūra ir jos vertybėmis. Dauguma musulmonų iš Artimųjų Rytų – ir didžioji musulmonų gyventojų (ne iš arabų šalių), jau įsikūrusių Europoje, – laikosi vertybių, kurios yra ne tik kad kitokios, bet net ir priešingos toms, kurios vadinamos europietiškomis.
Negalima sakyti, kad Europa neturi jokios patirties priimti didelius musulmonų imigrantų kiekius. Tačiau ši patirtis didžiąja dalimi buvo neigiama. Daugumai Europos šalių nepavyksta asimiliuoti žmonių iš kitų kultūrų, ypač musulmoniškųjų. Ir daugumai žmonių iš musulmoniškų kultūrų nepavyko asimiliuotis į nemusulmoniškas kultūras.
Nemažai musulmonų imigrantų Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Švedijoje gyvena musulmonų getuose ir nesiasimiliuoja. Dar daugiau, ir tai ypač svarbu, – imigrantų vaikai, gimę ir užaugę Europos šalyse, paprastai yra radikaliausi ir antivakarietiškiausi. Verta priminti, kad rugsėjo 11-osios teroro ataka prieš Ameriką buvo suplanuota musulmonų imigrantų, gyvenusių Vokietijoje. Lyderis Muhammadas Atta, Ramzis bin al-Shibhas, Ziadas Jarrah, Saidas Bahaji ir Marwanas al-Shehhi gyveno Vokietijoje atitinkamai nuo penkerių iki aštuonerių metų. Bahaji gimė Vokietijoje.
Tad kodėl koks nors Europos lyderis turėtų manyti, kad viskas klostysis kur kas geriau su milijonu ar daugiau naujų musulmonų imigrantų iš Artimųjų Rytų? Ar tikėtis, kad skaičius sustos ties 800 000?
Ir kokiu moraliniu pagrindu Europos Sąjunga gali paprieštarauti ir neįsileisti milijono su puse nigeriečių, daugiausia nemusulmonų, pabėgusių iš namų dėl Boko Haram grupuotės teroro ir islamistų vyriausybės sukelto karo šioje šalyje?
Priimdama milijoną pabėgėlių iš Artimųjų Rytų Europa pasirodytų gerai. Bet kai geri ketinimai pasidaro svarbesni už patirtį ir išmintį, jūs šaukiatės bėdos – šiuo atveju, bėdų, keliančių grėsmę civilizacijai.
Pirma, daugelis šitų imigrantų vaikų neatsimins Assado ar Islamo valstybės ir jaus pagiežą dėl savo tikėtinos žemesnės socialinės ekonominės padėties ir nepilnos integracijos į Europos visuomenę. Ir sukels Europoje sumaištį.
Antra, Europos Sąjungos šalių, įskaitant ir Vokietiją, ekonomikos augimo ir nedarbo rodikliai nėra pakankamai tvirti, kad būtų susitvarkyta su dideliu atvykėlių skaičiumi.
Ir, kaip Britanijos rašytoja Janet Daly jau atkreipė dėmesį „The Telegraph“, ar atlaikys „padidėjusius srautus mūsų ligoninės bei bendrosios praktikos gydytojų kabinetai ir ar nepristigsime gyvenamosios bei mokyklinių vietų“?
Trečia, tai taip tikra, kaip kad po nakties išaušta diena, kad Islamo valstybė ir kitos teroristų grupės pasiųs savus tarp pabėgėlių, traukiančių į Europą.
Ketvirta, dėl ankstesnių trijų argumentų, kai kurioms Europos šalims kils pavojus iš ultra-dešinės politinių judėjimų, kurie rasis dėl grėsmės šalių nacionaliniam tapatumui, vertybėms ir ekonomikai.
Visa tai, kas pasakyta, nereiškia, kad Europa ir Amerika turi nieko nedaryti. Iš tikrųjų, būtent Europa ir Amerika nepadarė nieko, kad sustabdytų Asado režimą, ir taip padėjo sukurti šį siaubą.
Vakarai turi aprūpinti gerus vaikinus musulmoniškuose Artimuosiuose Rytuose – kurdus – pakankamais karinės įrangos kiekiais. Ir mes turime skirti – ir pareikalauti, kad ir turtingosios arabų valstybės skirtų – daugiau negu milijardą dolerių, kad būtų pamaitinti ir aprengti į kaimynines šalis pabėgę sirai. Vieną dieną, galų gale, pilietinis Sirijos karas baigsis, ir jiems bus galima finansiškai padėti sugrįžti namo. Taip bus padarytas tikrai geras darbas.
O Europa bus apsaugota nuo pasirinkimo: islamizacija ar pilietinis karas.
Ir paskutinis dalykas – kas nors iš kairės būtinai pavadins tokią perspektyvą rasistine, tačiau tai tebus šmeižtas siekiant nukreipti dėmesį nuo tikros problemos: vertybių, ne rasės. Jei kurdai, kurie yra Artimųjų Rytų musulmonai, nori persikelti į Europą ir Ameriką, mes turime juos pasveikinti su entuziazmu, nes jie pripažįsta mūsų vertybes. Štai apie ką kalba.
Iš anglų kalbos vertė Ramutė Bingelienė
realclearpolitics.com, tiesos.lt