„Respublikos“ savaitės žmonės – Europos Komisijos išminčiai. Sugalvoję už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį skirti ES šaliai narei 250 tūkst. eurų baudą. Nepriimsi keturių – jau milijonas eurų.
Ar šis Dublino reglamentas taps įstatymu, dar sunku prognozuoti. Tačiau jei taps įstatymu, įdomu, kaip Europos Sąjungos biurokratai šio įstatymo vykdymą ar nevykdymą kontroliuos. Nes jei įstatymas 100 proc. nekontroliuojamas, jis paprasčiausiai apeinamas.Tačiau įsivaizduokime, kad EK iš tikrųjų nutaria už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį finansiškai skalpuoti valstybes. Iškart aišku, kurios bus nubaustos pirmiausiai. Vengrija ir Slovakija. Kategoriškai atsisakančios priimti bent po vieną pabėgėlį. Sprendžiant iš kategoriškumo, jos lygiai taip pat kategoriškai atsisakytų mokėti baudas. Ir kaip EK su tokiomis užsispyrėlėmis susitvarkytų? Ogi niekaip! Patirtų fiasko. Tad kam taip kvailai rizikuoti? Įrodyti, kad ES neįgali?
Lietuva nuolankesnė
O kaip seksis su valstybėmis, tokiomis kaip Lietuva? Teoriškai pasiruošusia priimti jai skirtą kvotą – 1105 pabėgėlius. Miela. Maloni. EK nesipriešina. Skirtingai nei slovakai, vengrai, nė kiek neburba. Teoriškai pabėgėlius priiminėja. Tik, atsižvelgus į menkoką pabėgėlių entuziazmą, savo skirtą kvotą vykdys, vykdys ir tik kada nors įvykdys. Jei iš viso įvykdys. Bent dešimtmetį dusulingai prasitampys. Kvotos vykdymo procese.
Tarkime, kvotą įvykdė. EK biurokratai visus atvykėlius suskaičiavo. Lietuvą pagyrė. O kaip elgtis toliau? Juk žmogus – judrus padaras. Vieną dieną turi savo teritorijoje 1105 priregistruotus atvykėlius. O po mėnesio tas skaičius jau aptrupėjęs. Popieriuje – tiek, o gyvu pavidalu – ne tiek. Kaip tada elgtis? Laukti tris paras, o paskui skelbti oficialią paiešką? Spėlioti, kur tas pabėgėlis prašapo? Gal išvažiavo į kitą parapiją aplankyti draugužės. O gal jau atsidūręs netoli Helsinkio. Drebėk ir lauk. Kol įsižeidusi Suomija pareikalaus atsiimti savo „lietuvį“. Pernelyg toli bėgantį.
EK tikisi sukurti ES valstybėse narėse kažkokius pabėgėlių rezervatus. Kur būtų griežta apskaita ir ribota judėjimo laisvė. Bet kaip tikisi tai įgyvendinti praktiškai? Tam reikėtų didžiulio papildomo biurokratinio aparato. Kiekvienam bėgliui po tris prižiūrėtojus. Dirbančius pamainomis. Taip pat po vieną socialinį darbuotoją, psichologą, vertėją. Pasitelkti seniūnus, seniūnaičius ir šiaip vietinį aktyvą. Kad iš bėgančiųjų atiminėtų batus. Maldautų pasilikti. Išgelbėtų mūsų valstybę nuo baudų. Lietuviai ne tiek dirbtų, kiek paskui pabėgėlius zyliotų. Prie rajonų ribų pasistatę tinklines tvoras – gaudykles. Kaip Ventės rage. O valdžia graudentų, kad dėl išsibėgiojančių, prastai saugomų atvykėlių neturi pinigų minimalioms algoms bei pensijoms padidinti. Pinigus išleidžia baudoms, tvoroms. Bei atvykėlių socialiniam aptarnavimui, integravimui, linksminimui ir t.t.
O kiek kainuoja lietuvis?
Stebina pats žmonių kainynas. Primenantis nacius. Siras ir afganas EK išminčių įvertinti po 250 tūkst eurų. O kiek kainuoja lietuvis, vengras, lenkas? Kaina nenustatyta. Bet tikėtina, kad tai briliantai, turintys daug mažiau karatų. Nes kai lietuvis neapsikentęs pabėga iš Lietuvos, nei mūsiškė valdžia, nei EK jo nesivaiko. Dingsta žmogus ir tiek. Jokių problemų.
Pažvelkime į Lietuvą EK išminčių akimis. Vieni pliusai! Valstybė prie išorinės Bendrijos sienos. Gana nutolusi nuo Berlyno ar Briuselio. Tad jei pabėgėlis iš Lietuvos ir paspruks, jau Lenkijoje būtų galima pagauti. Berlyno nepasiektų. Vertingiausias Lietuvos turtas – jauni, darbingi žmonės – iš dalies jau perimti Vakarų. Ten kuriasi, dirba, moka mokesčius. Nes ten didesnės algos. Ekonomiškai bevertis turtas – senukai laipsniškai pasitrauks. Kraštas gražus, bet maksimaliai ištuštėjęs. Žmonės koncentruojasi tik didžiuosiuose miestuose. Daugiausia – biudžetininkai. Gamybai ir verslui jau trūksta darbo rankų. Tad šiame maksimaliai ištuštintame krašte, vasarą panašiame į oazę, galima patalpinti tūkstančius pabėgėlių-naujakurių. Naujų galvų bei darbo ir nedarbo rankų. Tegul kuria šiaurės Bagdadą, Kabulą ir t.t.
EK mąsto ekonomiškai. O tautybė nėra ekonominė kategorija. Tad EK iš esmės visiškai nesvarbu, kas gyvens Lietuvoje. Lietuvis, armėnas, prancūzas ar arabas. Svarbu, kad su tuo žmogaus individu būtų galima susikalbėti angliškai. Kad jis pirktų, vartotų, daugintųsi. Svarbu, kad ta valstybė kaip talpykla, angaras ar garažas būtų užpildyta. Nes pustuštė žmonių talpykla ekonomiškai nuostolinga. Per menkas vartojimas. Tad EK būtų visiškai patenkinta, jei į Lietuvą sugužėtų bent keli milijonai arabų. Iš Italijos, Vokietijos, Švedijos. Kad visi bėgliai būtų išdėlioti Bendrijos pakampėse. Prie išorinės sienos. Kaip lego kaladėlės.
Tęsime nemarią buhalterijos tradiciją
EK visiškai nesvarbu, ar kraštas, laikomas paprasta talpykla, yra pasiruošęs priimti pabėgėlius. Tarkime, ekonomiškai. O ką kalbėti apie nacionalinius niuansus. EK domina tik tiek, ar tas kraštas apytuštis. Nes apytuštis mažiau priešinasi. Be to, verslas jau iš anksto ima svaičioti apie naujas darbo rankas. O senėjantys piliečiai ir taip vengs su atvykėliais pyktis. Kad nepakiltų kraujospūdis. Tarkime, dalis bėglių būtų įkurdinti kokiame nors nykstančiame bažnytkaimyje. Kur pagrindiniai gyventojai – pensininkės našlės, keli vietiniai girtuoklėliai, kunigas, vietinis kvailiukas, ūkininkas už 10 km ir dviračiu atvažiuojanti paštininkė. Įdomu, kas į ką integruotųsi. Niekas į nieką! Nebent koks vaikiukas į daržo morką. Bet ir jokio pasipriešinimo nebūtų. Koks nors bėglys atidarytų saviškiams kirpyklą, kitas saviškiams keptų kebabus, trečias gal įsidarbintų pas ūkininką, o visi kiti iš inercijos važinėtų į savivaldybę. Reikalauti geresnių gyvenimo sąlygų, pašalpų, dėmesio. Nes į per menką pašalpą nesugeba integruotis. Nėra lietuviai. Galiausiai imtų bėgti, o mes – klastoti atvykėlių apskaitą. Pabėgo į Suomiją, užrašome, kad į Suvalkiją. Kad EK nenubaustų. Vis vien niekas netikrintų. Net ir Briuselyje nebus tiek biurokratų, kad apvažinėtų visas pašales. Jei kas – tegul drožia į Valdovų rūmus ar į S.Daukanto aikštę. O mes tęstume nemarią šešėlinės buhalterijos tradiciją. Nebent papildomas pašalpas dalytume pabėgėliams vokeliuose. Čionykščiams nežinant. Kad savų piliečių nepapiktintume. O tada mūsų valdžia galės girtis Briuseliui, kad mes – ne vengrai. ES neskaldome. Taip prisitaikėme, kad ir suanglėjome, ir suarabėjome. Tapsime viskuo, kuo palieps
Versijos.lt