Lietuvos prezidentei įkandin
Prezidentė paskelbė nacionalinę kampaniją „Už saugią Lietuvą“. Kad skaitytojui būtų lengviau suvokti jos esmę, pabandysiu apibūdinti kaip galima lakoniškiau: „Liaukimės naikinti save, savo vaikus, artimuosius, kaimynus, pažįstamus ir nepažįstamus. Nebūkime abejingi, saugokime vienas kitą – mūsų jau tiek mažai belikę…“Ir kad toks mūsų valstybės vadovės raginimas būtų labiau paveikus, prezidentė šiam darbui net ambasadorius paskyrė. Tai žinomi mūsų šalyje žmonės, jau ir be šio paskyrimo sėkmingai rezidavę mūsų žmonių širdyse – dainininkai, muzikantai, kunigai, žurnalistai, humoristai ir kitokie šoumenai. Vienas, mačiau nuotraukoje, prie labai baltų valstybės vadovės kabineto durų, visų ambasadorių ir laimingai besišypsančios prezidentės net ant galvos bandė stotis… Tiesa, ką jie, ambasadoriai, reziduodami mūsų širdyse, jose veiks, matyt, dar nėra labai aišku, nes net Andrius Mamontovas, kuris šiaip jau bet kur nedalyvauja, o jeigu dalyvauja, tai labai aiškiai savo dalyvavimą motyvuoja, tąkart, balandžio 18-ąją, po pietų, drauge su prezidente LRT laidoje pristatydamas akciją, savo žodžiais ir mintimis nebuvo rišlus ir motyvuotas. Kaip, beje, ir pati prezidentė…
Nepaisant šių nedidelių nesklandumų, akcija, juolab tokia kilni ir svarbi, o dar pačios prezidentės paskelbta, tad aš nedvejodamas ryžausi prie jos „prisiklijuoti“ (ne prie prezidentės, o prie akcijos). Tiesą sakant, šioje vietoje šiek tiek sumelavau – „prisiklijuoti“ ryžausi ne jau paskelbus akciją, o dar tik iš patikimų šaltinių sužinojęs, kad tokia akcija rengiama. Skubiai susiradau kitą moterį, ko gero, ne mažiau už prezidentę šiuose reikaluose patyrusią. Ši moteris – irgi prezidentė. Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos prezidentė, profesorė Giedrė Žilinskienė. Labai skubėjau, kad pastaroji prezidentė nespėtų sužinoti apie anosios prezidentės akciją. Bijojau, kad valstybės vadovės autoritetas gali užslopinti profesorės atvirumą ir nuoširdumą.
Dėsningas sutapimas: pokalbį su daktare Giedre Žilinskiene pradėjome nuo to paties klausimo, kurį praėjus kelioms dienoms LRT televizijos žurnalistas Arnas Mazėtis pateikė ir Lietuvos prezidentei bei jos ambasadoriui Andriui Mamontovui: „Dėl ko labiausiai skauda?..“
Dėl ko labiausiai skauda?
Ponia Giedrė, išgirdusi tokį mano klausimą, kiek patylėjo, paskui giliai giliai atsiduso. Taip giliai, kad, regis, žodžių jau ir nebereikėjo. Bet aš negaliu skaitytojui parodyti to atodūsio gylio. Ir čia jau be žodžių neišsiversi… Taigi ji, kaip jau sakiau, atsidūsta ir:
„Skauda, kad tapome savižudžių kraštas, kad valstybėje klesti juodas alkoholizmas, kitos priklausomybės, bet labiausiai skauda dėl vaikų. Juolab esu dar ir Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos valdybos pirmininkė.
Atsimenate, rodos, prieš Naujuosius metus rodytą televizijos siužetą iš Meksikos: benamė kalytė, ieškodama sąvartyne maisto atliekų, suranda ką tik išmestą kūdikį, apžioja jo kūnelį ir neša prie pirmųjų namo durų – laukia žmogaus. Kai atvažiavo greitoji, pasirodė, kad ta kalytė kūdikio kūnelį nešė taip atsargiai, kad net mažiausio dantų įbrėžimo ant jo nerasta. O pažiūrėkit, kas mūsų Lietuvoje dedasi: jau motina į šulinį kūdikį meta. Arba nužudo vaiką ir supjausto į gabalus. Kiek ką tik gimusių naujagimių motinos nužudo dėl pogimdyminių psichozių ar kitų priežasčių? Anksčiau po 6-7 per metus. Dabar – kas savaitę tai vienas, tai du. Bendros statistikos nėra – niekas neskaičiuoja.
O ką matome per Lietuvoje transliuojamas televizijas? Kokie filmai, kokios laidos?.. Visi žudymo būdai išnagrinėti. Ištisa MIRTIES KULTŪRA! Tai kaip tam žmogui prieš visa tai atsilaikyti. Ir dar nebrandžiam. O pabandysi uždrausti tą mirties kultūrą skleisti, ims šaukti: cenzūra! Man atrodo, niekas taip nekenkia valstybei, o ir pačiai laisvei, kaip beribė laisvė, virstanti arba jau ir virtusi anarchija.
Visai neseniai mes, Nevyriausybinių organizacijų vaikams konfederacijos valdyba, nusprendėme surengti spaudos konferenciją, kurioje galėtume išsakyti savo skausmus ir papasakoti apie kietą sieną, kurią nesėkmingai bandome tiesiog kaktomis pramušti, kad šalies valdžia bent jau išgirstų, pavyzdžiui, kaip Lietuvoje beveik nevykdoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurią mūsų valstybė ratifikavo prieš 20 metų. Arba kaip aukščiausios šalies institucijos mulkina Jungtines Tautas, siųsdamos joms ataskaitas apie šios konvencijos vykdymą Lietuvoje. Ir žinote, kokia buvo žurnalistų reakcija į mūsų kvietimą? Skambina iš vienos televizijos ir klausia: tai gal kas nors atsitiko, kad spaudos konferenciją šaukiate? Ir ką tokiam gali atsakyti…
Beje, kai Seime buvo ratifikuojama Vaiko teisių konvencija, mes, įvairių nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių vaikų problemų sprendimu, atstovai, įsiprašėme į Seimą. Kai kurie Seimo nariai ėmė teirautis, ko atėjome. Sakau, norime savo akimis pamatyti, kas balsuos „prieš“. Kad žinotume, su kuo labiausiai reikia kariauti… Konvencija buvo vieningai ratifikuota. Bet tada prasidėjo kitos problemos. Pasirodo, Lietuvoje veikiantys įstatymai – sau, o ką tik ratifikuota konvencija – sau. Tai mes skubiai susibūrėme į Nacionalinį vaiko teisių gynimo komitetą ir nusprendėme deleguoti porą žmonių susitikti su Lietuvos prezidentu Algirdu Brazausku. Delegavo poetę Ramutę Skučaitę ir mane.
Prezidentas mudvi mielai priėmė, o aš ir sakau jam: „Žinau, kad jūs beprotiškai mylite savo anūkus, o mudvi ir atėjome dėl vaikų…“ Nežinau, ar dėl meilės anūkams, bet jis mūsų problemą dėl įstatymų, nederančių su Jungtinių Tautų konvencija, labai gerai suprato.
Mūsų pokalbis užtruko dvigubai ilgiau, nei buvo numatyta. Už durų susidarė eilė, kai kas jau ėmė piktintis: kas čia taip ilgai sėdi. Mes labai nuoširdžiai pasišnekėjome. O kiek vėliau komentuodamas šį susitikimą jis džiaugėsi, kad pirmąkart pas jį buvo atėję žmonės, kurie nieko sau asmeniškai neprašė…
Ir netrukus jo dekretu buvo įsteigta Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Prezidento. Ją sudarė prezidentūros, ministerijų ir visuomeninių organizacijų atstovai. Buvau išrinkta šios tarybos pirmininke. Tuoj pat buvo sudaryta darbo grupė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektui parengti. Ir jau tais pačiais 1996-aisiais įstatymas buvo priimtas Seime. Jis galioja iki šiol. Žinoma, jis tobulinamas, gaila, kai kurie jo pataisymai, švelniai tariant, keistoki – kartais eliminuojamos tos jo nuostatos, kurių politikai tiesiog negeba arba nenori vykdyti.
Dabar po Seimo komitetus keliauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Deja, jis daugiau orientuotas į socialinę vaiko apsaugą ir iš esmės vaikas jame – tik atskiras subjektas, tarsi atskirtas šeimos. O juk vaiko gerovė pirmiausiai yra susijusi būtent su šeima. Bandėme įsibrauti į komitetus – negauname žodžio. Mes net buvome parengę alternatyvų projektą, tačiau Seimas jį atmetė iš karto.
Nebeliko Konsultacinės vaikų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, veikusios iki 2003 m., nebeliko ją pakeitusios Konsultacinės šeimos ir vaiko reikalų tarybos. Veltui tikėtasi, kad prezidentė imsis jos atgaivinimo. Praeitoje kadencijoje nebeliko Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos. Daug ko nebeliko. Todėl politikams parūpsta vaikai, tik kai įvyksta tragedija. Todėl ir skauda.“
Linksmas epilogas
Prisipažinsiu, pokalbis su profesore smarkiai nuliūdino. Ėjau namo gerokai prislėgtas. O čia dar ir šiukšlių konteineris prie medinio namo. Ir prie jo – benamis šunelis, vos vos didesnis už tą – iš Meksikos… Ir mane pagavo toks beviltiškumas. Regis, vis daugiau ir daugiau randasi atsakymų į klausimą „kodėl mūsų vis mažiau ir mažiau“… Na, ir kas iš to, kad randasi? Kaip vis dėlto gaila, kad po Algirdo Brazausko išrinktieji mūsų prezidentai neturėjo anūkų…
Ir iškart dingo bet koks noras apie tai ką nors rašyti ir gadinti nuotaiką skaitytojams. Bet po kelių dienų, kai prezidentė paskelbė savo akciją, ypač kai vienas ambasadorius prie jos kabineto durų kažkodėl ėmė stotis ant galvos, mane nutvieskė šviesi viltis. Supratau: visos problemos pagaliau išsispręs… O paskui radosi ir šis rašinys – kad ir tau, mielas skaitytojau, „ant širdies“ būtų bent šiek tiek lengviau.
respublika.lt