Aktualijos

Filosofas A. Jokūbaitis: nesiklausančios „kvailų“ žmonių „protingos“ valdžios šaukiasi pilietinio karo

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read
Filosofas A. Jokūbaitis: nesiklausančios „kvailų“ žmonių „protingos“ valdžios šaukiasi pilietinio karoAidanas Praleika | Alfa.lt

Laisvė kiekvienam turėti savo tiesą ir nė vienos bendros. Oponento niekinimas vietoje mėginimo susikalbėti. Įstatymas vietoje gėrio ir blogio sampratos. Valdžios siekis mokyti piliečius, jų nesiklausant.

Pasak filosofo Alvydo Jokūbaičio, visus šiuos reiškinius matome Vakarų šalyse ir Lietuvoje. Procesai, kuriuos galima pavadinti keičiančiais civilizaciją, ateityje gali atnešti į Vakarų visuomenes didžiulius kataklizmus.

Kas nutinka, kai keičiame arba išplečiame sąvokų reikšmes? Pavyzdžiui, dabar labiausiai linksniuojamos šeima, santuoka, lytis.

Filosofijoje sąvokos ir idėjos yra 2 skirtingi dalykai. Sąvoka turi juslinį objektą, kurį galima nurodyti išorėje. Pavyzdžiui, sąvokos stalas arba medis. Bet taip pat yra idėjos, tokios kaip demokratija, kurios negali parodyti išorėje. Ji laikosi ant sąvokos ir neturi vieno referento – dėl jos vyksta ginčas.

Idėjos yra visuotinės ir būtinos – be jų neįmanoma išsiversti. Tos diskusijos, kurias matome dabar, yra dalis didesnio reiškinio, kurį vadiname multikultūralizmu. Tai įdomu, nes viskas prasideda nuo nacionalinės idėjos, kai tauta pasako, kad nenori būti kurios nors imperijos dalimi, yra kitokia, nori valdyti save pačios. Tada seka antras etapas – tos tautos darbininkai sako, kad yra nepatenkinti savo padėtimi, nusileidžiančia turtingesniems. Tada moterys sako, kad nepaisant joms suteiktų lygių teisių, realiai tos lygybės neturi dėl kultūriškai suformuotų veiksnių. Tapatumo idėja ta pati, bet įgauna jusliškai kitus pavidalus.

Dabar prieita prie šeimos ir lyties sąvokų. Pastaroji ypač įdomi, nes atsiranda vis daugiau ją žyminčių raidžių – LGBT ir plius, ir taip toliau. Tapatumų atsirado tiek daug, kad pačios sąvokos viduje nebėra tapatumo. Žvelgiant iš politinės pusės, čia ir yra silpnoji multikultūralizmo vieta. Visi nori būti lygūs, bet kartu yra ir nelygūs, nes tai ir neįmanoma. Lietuviai skiriasi nuo latvių, moterys nuo vyrų.

Mums aiškinamas paradoksas: skirtumas yra natūralus, bet nesvarbus. Visi esame lygūs, bet turime būti gerbiami kaip skirtingi ir nelygūs. Keliama tapatumo idėja, kuri nėra apibrėžta, – atsiranda prieštaringumas ir protas nebegali išspręsti šio uždavinio.

Jei anksčiau vadovavomės bendrai sutartomis sąvokų reikšmėmis, dabar kiekvienas viską vadinsime pagal savo norą?

Būtent taip. Šiuo atveju taip pat susiduriame su įdomiu aspektu: kai dalykas yra savaime suprantamas, jo nereikia įrodinėti. Jei nebėra bendro sutarimo, kas yra šeima, gali tekti įrodinėti, ar ji apskritai yra ir ar ji reikalinga. Tarkime, myli žmogų ir viskas aišku, bet jei pradėsi aiškinti, kodėl myli, reikalas žlugęs, nes žodžiai jau savaime parodo, kad tai nėra aišku.

Anksčiau valstybė nesikišo į šeimos reikalus. Duomenų, kada gimė ir kur tuokėsi mūsų proseneliai, reikia ieškoti bažnytinėse knygose. Dabar gi homoseksualai labiausiai nori, kad juos pripažintų valstybė. O valstybė, nors ir atsiribojusi nuo religijos, iš inercijos laikėsi krikščioniškos šeimos sampratos, o dabar valstybė nori būti gera visiems, bet pasirodo, kad visi nesugeba „išsėdėti viename kambaryje“

Po siaubingo 30 metų karo tarp Vokietijos katalikų ir protestantų valdžia atsiribojo ir paliko religinius reikalus privačiai. Gal skamba utopiškai, bet manau, kad šiandien taip būtų galima padaryti kažką panašaus, kai katalikai registruotų santuokas savo bendruomenėje ir galbūt informuotų valdžią, o homoseksualai savo santykius tvarkytųsi savoje erdvėje. Visos pusės vadovautųsi sava tvarka, o valstybė liktų neutrali.

Dabar mūsų valstybė, vadinama liberalia, sako, kad nėra skirtumo ir visi gali registruoti santuokas kaip nori, nes visi yra lygūs. Bet juk realiai visi nėra lygūs.

Prancūzijos revoliucijos metu dvasininkija buvo naikinama, nes tapatinta su nekenčiama valstybe. Jei homoseksualai šiandien taip pat remiasi vien valstybės jėga, jie taip pat rizikuoja. Valstybė turi būti arbitras, užtikrinantis bendrą sutarimą.

Karlas Marxas apie žydus rašė, kad jie nėra lygūs, ir problemą siūlė išspręsti panaikinant žydiškumą. Šitaip mes galime naikinti viską – lytį, kultūrą, religiją ir taip toliau.

Straipsnio tęsinį skaitykite Alfa.lt ČIA.

tiesos.lt