Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, Seimo narys Povilas URBŠYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius RUDYS, profesorius, Vilniaus universiteto dėstytojas Vytautas DAUJOTIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Dar visai neseniai Lietuvoje buvo rengiami du referendumai – dėl Seimo narių mažinimo ir dėl dvigubos pilietybės, tačiau jie neįvyko. Šiandien turime parlamentarą Artūrą Skardžių, kuris vadovavo vienam įvykusiam referendumui. Kadangi pas mus gal tik vienas ar du referendumai yra įvykę, tad norisi paklausti, ar išvis Lietuvoje gali įvykti referendumas?
A.SKARDŽIUS: Kalbant apie referendumus, Lietuvoje tikriausiai nėra nieko išskirtinio palyginti su kitomis pasaulio ir Europos Sąjungos valstybėmis. Kartelės užkeltos yra visur panašiai. Turi pusę balsavimo teisę turinčių piliečių ateiti balsuoti ir pasisakyti „už“ arba „prieš“, kitokio varianto nėra. Tai yra demokratijos išraiškos forma. Aš Lietuvoje suskaičiavau 14 referendumų su dviem pastaraisiais. Į du referendumus atėjo daugiau nei 50 proc. balso teisę turinčių gyventojų. Dviejuose paskutiniuose – dėl 12 Konstitucijos straipsnio, vykusio gegužės 12 d., ir dėl dvigubos pilietybės – taip pat dalyvavo daugiau negu pusė. Pirmasis referendumas buvo dėl Lietuvos nepriklausomybės, antrasis – dėl sovietų kariuomenės išvedimo, trečiasis – dėl Konstitucijos, ketvirtasis – dėl stojimo į Europos Sąjungą, penktasis – dėl Atominės elektrinės. Sakyti, kad piliečiai nesinaudoja šiuo instrumentu, būtų ne visai teisinga. Kalbant apie 2003 m. referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą, man teko garbė būti referendumo iniciatyvinės grupės, kuri inicijuoja referendumą, pirmininku, vėliu teko su gerbiamu Artūru Paulausku vadovauti šio referendumo rinkiminiam štabui. Mes turėjome, sakyčiau, liūdną patirtį, referendumas vyko dvi dienas. Pirmąją dieną, gegužės 10-ąją, mes sulaukėme labai nedaug dalyvių, tada teko koreguoti veiksmus. Piliečius kvietė iškilūs Lietuvos žmonės, pradedant prezidentu Valdu Adamkumi, žinomi meno, kultūros veikėjai. Seime buvo įrengta Lietuvos televizijos studija, transliuojanti tiesiogiai. Bėgančia eilute buvo transliuojama, kiek atėjo į referendumus žmonių. Vis dėlto antrą dieną pavyko sukviesti 63 proc. su trupučiu: iš 2 mln. 638 tūkst. piliečių – 1 mln. 672 tūkst. Atėję pasakė „taip“.
G.JAKAVONIS: Pasakysiu tokį savo pastebėjimą, kad apie referendumą dėl dvigubos pilietybės kelis kartus perskaičiau, tačiau mažai ką supratau. Tekstas taip sumaltas, kad nežinau, kokiu teisininku reikia būti, kad suprastum, apie ką ten kalba. Antra, tie du referendumai man buvo labiau panašūs į viešųjų ryšių akciją. Viena vertus, mes vienu referendumu mažiname Seimo narių skaičių, nes lietuviai išsivaikšto po svetimas valstybes, o kitu referendumu mes bandome „išauginti“ lietuvių skaičių iki 4 milijonų. Loginis neatitikimas vieno su kitu buvo labai aiškus. Niekaip nesupratau to apribojimo, kad jeigu aš esu lietuvis ir dirbu kažkur Rusijoje 10 metų, tai aš pilietybės negausiu, bet jeigu aš dirbu Amerikoje, tai tuomet gausiu. Ar aš neteisus?
P.URBŠYS: Referendumas yra aukščiausia Tautos valios išraiška, bet mes turime užduoti sau klausimą, kiek ta aukščiausia tautos valios išraiška manipuliuoja politikai? Kiek tai yra natūrali Tautos valia ir kiek ta valia yra kontroliuojama? Kai buvo užsiminta dėl Europos Sąjungos referendumo, tai norėčiau priminti, kas vyko. Įstatyme dėl referendumo nurodyta, kad dalį suverenių teisių galima perduoti tarptautiniam subjektui. Ką darė politikai? Politikai, baimindamiesi, kad gali būti taip, jog Tauta gali nenorėti atiduoti savo suverenių teisių, priėmė pataisą, kad laikoma priimtu, jeigu pritarė daugiau kaip pusė, bet ne mažiau vieno trečdalio piliečių, dalyvavusių referendume. Kitaip tariant, jie nustatė ribas ir nuleido kartelę, kad dar labiau priartintų įstatymo nuostatą prie norimo rezultato. Aš jau nekalbu apie tai, kas vyko per tas dvi dienas. Jeigu dabar yra įstatymai, kurie draudžia politikui rinkimų dieną įteikti, pavyzdžiui, šratinuką už 6 Eur, tai vadinsis rinkėjų papirkinėjimu, tuomet prisiminkime, kas vyko tada: skalbimo milteliai, „bambaliai“, lipdukai. Visi supranta to žaidimo esmę. Tas manipuliavimas tais žemaisiais socialiniais refleksais, mano manymu, diskredituoja patį referendumą kaip aukščiausią Tautos valios išraišką. Jeigu mes dabar kalbame apie tuos referendumus, kurie buvo organizuojami dėl daugybinės pilietybės ar dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, tai galiu priminti štai ką. Ramūnas Karbauskis 2017 m. balandžio 25 d. viešai pareiškė, kad jokiu būdu referendumo negalima dubliuoti su rinkimais, nes žmonės pavargsta nuo rinkimų. O ką jie padarė artėjant prezidento rinkimams? Jie kaip tik viską padarė, kad daugybinės pilietybės referendumas būtų priklijuotas prie šių rinkimų. Negana to, kai pradėjo aiškėti, kad to entuziazmo nėra tiek daug, kaip norėtųsi, tai 2018 m. rugpjūčio mėnesį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis atvirai pasakė: „Būtina pradėti skatinti gyventojų susidomėjimą dvigubos pilietybės klausimu, o tai padaryti padėtų ir papildomas referendumas dėl parlamentarų skaičiaus sumažinimo.“ Ką mes matome? Matome, kad pats referendumas gimsta kaip papildomas masalas pritraukti rinkėją.
Aš esu už Seimo narių mažinimą. Manau, kad nuo to valstybė nesugriūtų, svarbiausia yra ne kiekybė, o kokybė. Bet kai dalyvaudamas debatuose Lietuvos valstiečių-žaliųjų sąjungos frakcijos atstovų paklausiau: gerai, jūs inicijuojate Seimo narių mažinimą, tačiau kokia bus rinkimų į Seimą sistema, – jie pradėjo mikčioti. Man keista, nes pats R.Karbauskis dar 2015 m. spalio mėnesį pasakė, kad Lietuvos valstiečių-žaliųjų sąjunga nuosekliai pasisako ir kad Lietuvoje reikia mažinti Seimo narių skaičių, o visus juos rinkti tiesiogiai. Tai jeigu jie tikrai nuoširdžiai būtų norėję sumažinti Seimo narių, debatuose nedvejodami būtų pasakę, kad turi būti tiesioginiai Seimo rinkimai, tik vienmandatėse apygardose. Bet kadangi referendumas yra sugalvotas kaip masalas, tai jie bando atidaryti Pandoros skrynią ir jeigu būtų įvykęs referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, rezultatas būtų buvęs atvirkštinis. Seime dominuotų politinė valia, kad iš viso reikia mažinti vienmandatininkus, kiek galima labiau įteisinant sąrašinę sistemą. Todėl mes matome šitą rezultatą. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tuos referendumo skaičius. Daugeliu atvejų mes skaičiuojame, kas balsavo „už“, o kas – „prieš“. Aš siūlyčiau atkreipti dėmesį į skaičių tų asmenų, kurie dalyvavo tą dieną prezidento rinkimuose. Jie tą pačią dieną, tuo pačiu momentu, turėjo gauti du referendumo biuletenius. Prezidento rinkimuose dalyvavo 57,37 proc. rinkėjų, dėl daugybinės pilietybės paėmė biuletenius 53,16 proc., dėl Seimo narių mažinimo – 47,79 proc. Dėl daugybinės pilietybės 104,5 tūkst. rinkėjų nepanaudojo biuletenių, dėl Seimo narių sumažinimo skaičius dar gražesnis – nepanaudotojo 238 tūkst., t.y. 9,58 proc.
G.JAKAVONIS: šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė net neėmė šio biuletenio…
P.URBŠYS: Visi tie, kurie nepanaudoja biuletenio, išreiškė savo politinę poziciją. Ir jeigu dėl daugybinės pilietybės dabar sakoma, kad daug, net 956,564 tūkst. rinkėjų pasisakė „už“, prie „prieš“ balsavusių – 337,504 tūkst. mes turime pridėti 104,555 tūkst., kurie nepanaudojo biuletenių ir tuos 28 tūkst. 63 rinkėjų, kurie sugadino biuletenius. Sudėjus balsavusius „prieš“, mes turime 470,122 tūkst. Skaičius yra įspūdingas, tai yra daugiau nei vienas trečdalis. Jeigu mes kalbame apie manipuliavimą, siekiant politinių interesų, manau, kad šis referendumas buvo klasikinis pavyzdys. Ką padarė „valstiečiai“? Jie su dvigubos pilietybės referendumo inicijavimu inicijavo didesnį rinkėjų aktyvumą. Taip, jų atėjo maždaug 5,14 proc., t.y. daugiau nei 93 tūkst., daugiau, nei yra įprasta prezidento rinkimams. O kas atsitiko? Didesnė dalis, kurie atėjo balsuoti, yra užsienyje. Jie balsavo už Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Taigi, „valstiečiai-žalieji“ inicijavo referendumą, o aktyvesni piliečiai balsavo ne už šios partijos kandidatą ir visai jį pašalino iš antrojo rinkimų turo.
A.RUDYS: Net neabejoju, kad referendumo kartelė yra labai aukštai užkelta todėl, kad jam patikimas klausimas yra susijęs su valstybės saugumu ir su tais pavojais valstybei, kurie realiai tuo metu egzistavo. Aš su tuo sutinku. Tačiau yra ir kitas niuansas – kiek reikia surinkti piliečių parašų tam, kad piliečių iniciatyva būtų organizuojamas referendumas. Šiandien mes šio klausimo nepalietėme, nes dauguma kalbėjo iš valdančiųjų politinių jėgų pozicijų. Seimas natūraliai priėmė tokį sprendimą ir tas referendumas vyko. Man, aktyviai dalyvavusiam ir siekusiam, kad įvyktų referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, aišku, kad tie 300 tūkst. parašų yra neabejotinai perteklinis dalykas, reiktų juos mažinti. Negalime nuleisti ir iki 50 tūkst., nes tuomet referendumas vyks po referendumo. Bet reikia galvoti apie šio barjero mažinimą, jei mes siekiame demokratijos plėtros. Yra ir kitas niuansas, susijęs su referendumais. Nežinau, kaip yra dabar, bet maždaug prieš 15 metų aš tuo domėjausi Danijoje. Man apie referendumą buvo paaiškinta, kad galima rengti bet kokį referendumą, išskyrus dėl trijų dalykų: karo paskelbimo, nuosavybės santykių keitimo ir mokesčių. Šie trys dalykai pagal jų teisinę sistemą nesprendžiami referendumu. Visa kita žmonės gali spręsti balsuodami, tačiau apie jų referendumus neteko girdėti. Jiems tiesiog to nereikia, jų demokratija funkcionuoja taip, kad problemos išsisprendžia.
Aš pritariu gerbiamo Povilo analizei, jis taip detaliai viską išdėstė. Noriu pasakyti, kad visuose demokratiniuose procesuose dalyvaujančių sprendimo priėmimo valia gali būti išreikšta įvairiais būdais tais atvejais, kai referendumas reikalauja tam tikro absoliutaus skaičiaus. Pirmas būdas – balsuoti už pateiktą pasiūlymą. Antras variantas – balsuoti „prieš“. Trečias variantas – susilaikyti. Biuletenių sugadinimas laikytinas susilaikymu. Galiausiai – neatėjimas balsuoti. Kiekvienas iš šių variantų – nesmerktina pozicija, nes tai yra politinės valios išraiškos forma. Aš suprantu konservatorius ir jiems pritariu, nes jie rekomendavo neimti Seimo narių mažinimo referendumo biuletenių. Tarp kitko, aš taip pat pasielgiau, nors ir be jų rekomendacijos būčiau taip pasielgęs, nes tai yra būdas lengviau pasiekti man norimą rezultatą. Sąmoningas nedalyvavimas referendume yra politinės pozicijos pareiškimas. Nesąmoningas dalyvavimas reiškia, kad tau tiesiog niekas neįdomu, bet jis pagal referendumo sąlygas vis viena sumuojasi. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kas mūsų referendumo įstatymuose yra blogai – kad nuo referendumo klausimo priklauso ir atsakymas. Pavyzdžiui, galima užduoti klausimą, ar jūs už tai, kad būtų tęsiamas Atominės elektrinės darbas. Kitas variantas – ar jūs už tai, kad būtų uždaryta Atominė elektrinė? Nuo šio klausimo suformulavimo didele dalimi priklauso rezultatas. Dėl to aš prisidedu prie to, ką kalbėjo Povilas apie politikų manipuliacijas, siekiant norimo tikslo.
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vytautai, kokie būtų jūsų pastebėjimai?
V.DAUJOTIS: Noriu paliesti kitą aspektą – kodėl tie referendumai pas mus vyksta kažkaip keistai. Šveicarijoje labai daug protingų sprendimų priimama susitariant. Ar ten žmonės protingesni? Žinoma, jie ten gali lengviau rengti referendumus. Bet kitas dalykas – žiniasklaida. Kieno rankose žiniasklaida, nuo to priklauso ir referendumo rezultatas. Pavyzdžiui, aš rinkau informaciją dėl atominės elektrinės statymo. Kažkuria prasme tai saugiausia atominės elektrinė visame pasaulyje, palyginti su tuo, kiek pasitaiko aukų, kai naudojamos anglys ar dujos. Yra sukurtas mitas. Taip, yra viena blogybė – kur padėti radioaktyvias atliekas. Fukušimos atominė elektrinė tikrai buvo nebloga, tik ji neatlaikė žemės drebėjimų. Bet ten tik 4 žmonės yra žuvę, vienas net ne nuo radiacijos, o nuo širdies priepuolio. Tačiau susidaro visiškai kitoks vaizdas. Bet kokia galinga energetika yra pavojinga. Patys pradėję, konservatoriai staiga pasuko į referendumą ir daugiausia dominavo vienpusė agitacija, kad mums nereikia atominės elektrinės. Realiai profesionalios analizės nebuvo, žmonės įbauginti, o čia dar Černobylis ir panašiai.
Kiti referendumai… Manau, kad dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo buvo visiškai absurdiškas referendumas, lyg nebūtų svarbesnių darbų. Seime yra nedirbančių, bet darbo ten yra, kokybė nuo to nepasikeis. Nejaugi žmonės išrinks 120 kokybiškesnių Seimo narių? Būtų juokinga. Dėl dvigubos pilietybės buvo kilusi diskusija prieš referendumą, bet aiškios analizės nebuvo. Kartais viskas yra paremta melu, tuo labai pasižymi valstybinė žiniasklaida. Valdžia naudoja savo resursus, kad referendumas įvyktų. Diskusijose ekspertai ir nusimanantys apie tą sritį nekalba, jie yra nekviečiami, nes tai būtų tiesiog nepalanku valdžiai, kuri suformuoja tokią kalbančių komandą, kokios reikia. Deja, žiniasklaida tokia tapo esant šiai prezidentei. Mes turime tokią visuomenę, kuri visuomet yra mulkinama, o žiniasklaida taip pat dirba ne taip, kaip reikia, gaudama spaudimą iš „aukščiau“. Tad tol, kol mes turėsime neinformuotą visuomenę, tai ir referendumai bus tokie.
G.JAKAVONIS: Labai teisingai ponas Vytautas pasakė apie žiniasklaidos įtaką. Aš porą savaičių žiūrėjau valstybinę televiziją, tai ji tikrai, mano nuomone, savo reportažais, laidomis formavo nuomonę, kuri buvo reikalinga aukšto rango politikams. Rengiant referendumą dėl stojimo į ES, buvo partijų susitarimai, kad kuo daugiau žmonių ateitų…
A. SKARDŽIUS: Tai, kad nacionalinis transliuotojas užima tendencingą poziciją, tai yra blogai. Kalbant apie referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą, norėčiau priminti, tikslas buvo, kad įstotume. Todėl referendumui buvo skirtos dvi dienos. Kaip tik papuolė bulviasodis, labai gražus gegužės laikas, visos iniciatyvomis prisidėjo prie to, kad žmonės ateitų, o ne siekiant juos agituoti „už“ ar „prieš“. Kiek pamenu, vienodas eteris buvo suteiktas visiems, Petras Auštrevičius, pavyzdžiui, jį išnaudojo savo žinomumui didinti.
Dažniausiai pastarieji referendumai vyksta dėl dalyvavimo ar dėl nedalyvavimo organizacijose, susijusiose su Europos Sąjungos plėtra. Didžiojoje Britanijoje vyko referendumas dėl „Brexit“. Vėl ta pati manipuliacija – kaip suformuojamas klausimas ir kaip įtakos turėtojai paveikia rinkėjų nuomonę. Referendumai yra demokratijos išraiška demokratinėse valstybėse, tačiau ir ten įvairiai manipuliuojama.
Dabar kai kuriose valstybėse referendumai yra nuleisti iki savivaldos lygmens, tai yra gerai. Tai yra būdas tiesiogiai pasitarti, kaip toliau spręsti vieną ar kitą klausimą su visa Tauta. Mes turime atsakyti į klausimą, kokiu keliu Lietuva eina – ar demokratiniu, ar jai bandoma primesti politinę valią ir tik prisidengti demokratija.
G.JAKAVONIS: Kokią ateitį pranašaujate referendumams Lietuvoje? Kokie jie turėtų būti?
P.URBŠYS: Dėl referendumo kartelės, manau, kad ji yra pakankama. Jeigu mes kalbame apie suverenitetą, apie demokratinę santvarką, apie teritorinį vientisumą, apie valstybinę kalbą, jeigu mes kalbame apie piliečius, tai yra pakankamas saugiklis, kad nebūtų leidžiama nei vidinėms, nei išorinėms jėgoms koreguoti ir tuo manipuliuoti. Mes turime istorinę patirtį 1940 m., kada mes, neva savanoriškai, įstojom į Sovietų Sąjungą. Aš sutinku, kad dėl pilietinės iniciatyvos inicijuoti referendumą iš tikrųjų yra nonsensas. Ar privalomasis, ar patariamasis, reikia surinkti tą patį skaičių – 300 tūkst. Aš esu siūlęs nustatyti, kad privalomajam referendumui nebūtų reikalaujama 300 tūkst. parašų, pakatų nors 150 tūkst. Keista, kad net ir dabartinė politinė dauguma ignoravo šį pasiūlymą ir nesuformulavo ko nors aiškesnio, kad įgalintų žmones kurti savo valstybę. Referendumai yra kaip galimybė, įteisinta Konstitucijoje, Tautai kurti savo valstybę. Mes dabar matome tai, kiek Tauta netiki savo galimybėmis, tiek ji save atskiria nuo valstybės. Tas aktyvumo sumažėjimas visa tai ir parodo. Ar yra normalu, kad savivaldos rinkimuose, kur, atrodo, valdžia yra arčiausiai žmogaus, nesurenkama 50 proc. rinkėjų aktyvumo. Mes skelbiame, kad paskutiniu metu rinkėjai buvo labai aktyvūs – 57 proc. Tačiau mes turėkime omenyje, kad kita dalis, 43 proc., irgi yra milžiniškas skaičius Lietuvos Respublikos piliečių. Jie nutaria visiškai nedalyvauti, jie yra nusivylę ta valstybe. Jeigu mes kalbėtumėm apie išėjusius, visi džiaugiasi, pasižiūrėkite, kiek užsiregistravo, rekordinis skaičius – 52 ar 56 tūkst. Bet turinčių rinkimų teisę ten gyvena daugiau nei 400 tūkst. lietuvių. Iš tų užsiregistravusių dėl dvigubos pilietybės, du trečdaliai atėjo prie urnų. Jie atėjo ir suprato, kad valdžia nėra pasiruošusi priimti to skaičiaus, kadangi jie sukišti į vieną Vilniaus apygardą. Negana to, tos balsavimo vietos taip padarytos, kad Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis užsienyje neateitų. Toks sistemingas politinės valdžios požiūris į piliečius – jeigu jie Seimo rinkimuose balsuoja dėl partijų sąrašų, tai jis yra sąmoningas pilietis, bet neduok Dieve, jis į rankas paims referendumo biuletenį, kurį inicijuoja patys piliečiai, jei tas referendumas nėra palaimintas politinės valdžios, tai jis iškart daro nesąmoningą veiksmą. Vadinasi, tas pat žmogus, per vieną dieną, pabraukęs už partiją, gali būti sąmoningas pilietis, o kai paima referendumo biuletenį, kurį inicijuoja piliečiai, – tampa nesąmoningu piliečiu.
A.RUDYS: Demokratija funkcionuoja tada, kai visais vienodais atvejais taikomos vienodos taisyklės. Iš mūsų diskusijos šiandien išryškėjo, kad iš tikrųjų valdžia turi dideles manipuliacijos galimybes. Koks yra požiūris? Kai kuriems referendumams yra nustatomos kelios išankstinės balsavimo dienos, o kitam referendumui – viena. Kai kuriems referendumams, kaip jau minėjau, viena diena, o kitiems – dvi dienos balsavimui prie urnų. Aš suprantu Artūrą Skardžių, kuris buvo atsakingas už to referendumo sėkmę. Bet iš kitos pusės, sutikite su manimi, kad toks, jo akimis žiūrint, labai kilniu tikslu dirbtinai siektas piliečių aktyvumas, yra manipuliacija. Ji dengiama šventu tikslu, bet tai vis tiek yra manipuliacija. Dar pridėčiau, kad tai yra teisinė manipuliacija, ne propagandinė. Kai žemės referendumas, kuris, mano nuomone, buvo vienas iš svarbiausių, galbūt trečias pagal svarbumą Lietuvos istorijoje, jis visokiausiais būdais buvo slopinamas, iš valdžios pusės jam buvo daromi visokiausi draudimai. Prisiminkite, kaip jis išvis „per Marytės plauką“ buvo leistas. Mano receptas: paimti ir sudaryti visuomenei autoritetingų žmonių grupę, atstovaujančią įvairioms politinėms jėgoms ir įvairiems visuomenės sluoksniams, kad dėl referendumų būtų paruoštas kažkoks sprendimas, kuris būtų pateiktas visuomenei. Referendumas gali turėti demokratijos plėtros instrumentų pobūdį ir gali būti atvirkščiai – turėti demokratijos žlugdymo instrumento pobūdį. Aš manau, kad Lietuvoje šiuo metu situacija yra tokia, kad referendumas yra vis dėlto arčiau demokratijos plėtros ir turėtų būti plačiau taikomas ir atsakingiau taikomas. Bet reikia numatyti ir didelius pavojus.
V.DAUJOTIS: Referendumas normaliai veiktų, jei mes turėtumėm demokratinę visuomenę, o dabar mes turime tik procedūras. Jei visuomenė yra durninama visą laiką, tas lygis nepakyla, mes kaip tik skatiname idiotizmą visais atžvilgiais. Visuomenėje turėtų bręsti švietimas, dorinis ugdymas mokyklose, nes dabar visiškai išmestas, jo nėra. Vaikas yra aukščiau visko, jis autoritetų neturi, mokytojo autoritetas yra numuštas. Štai kokią visuomenę mes auginame. Auginame tikrai ne demokratinę, o totalitarinę visuomenę, kuria diktatoriai galės lengvai manipuliuoti. Užuomazgos jau yra.
A.SKARDŽIUS: Manau, kad aukščiausias pastarųjų metų manipuliavimo pavyzdys – „Brexit“, kai politikai, pasitelkdami manipuliavimo priemones, kurios dabar yra be galo ištobulėjusios ir leidžia paveikti rinkėjų nuotaikas bei jų sprendimus, įsivarė save į kampą ir nežino, kaip išeiti. Taip pat puikų manipuliavimo būdą parodė Ukrainoje vykę Prezidento rinkimai.
Konferencijos video medžiagą rasite čia.
respublika.lt