Taigi, kodėl buvo kabinamos niekinančios etiketės, kodėl nebuvo ginamasi tesimuose? Tai privatus žmogus apšmeižimo akivaizdoje gali pasakyti: „man sveikata ir normalus kraujospūdis svarbiau. Tikrai nesibylinėsiu. Dievas jiems teisėjas“. Apdergtas demokratinės valstybės pareigūnas tokio pasirinkimo neturi. Apdergė aukštą pareigūną, vadinasi, kartu apdergė ir valstybę, visą valdžia. Tad eik, mielasis į teismus ir atsiplauk, nes tai jau viešas interesas. O jeigu visgi labai negražiai buvo įminta į vieną daiktą ir gausiai pripėduota? Tada baisu eiti į teismą, pradėjus kapstyti, velniai žino kas išlįs? Neaiškumų piliečiams liko ir tada, ir dabar. Kas galėtų mums viską paaiškinti? Gal pats Albinas susimylėtų ir viską paaiškintu, jei jau į viešumą vėl braunasi? Būtume širdingai dėkingi.
Patarlė sako: „nėra dūmų be ugnies…“. Tenka prisiminti kai kurias VSD garbės nedarančias anuometines istorijas. Paminėtinos: 1. Čėčėnų Gatajevų, kurie pabėgę iš Lietuvos gavo prieglobstį demokratinėje ir teisinėje ES valstybėje – Suomijoje istorija. 2. Teroristės-sprogdintojos E. Kusaitės istorija. 3. Besišlapinančių ir iš dangaus krentančių pulkininkų istorija. Visuomenė, pilietininkai nujaučia, kad patriotas ir pareigūnas V. Pociūnas galimai buvo nužudytas, nes pajudino Tėvynės išdavikų klaną. Jis tiesiog neapskaičiavo savo jėgų, maža to, po žūties buvo šlykščiai ir nepelnytai apdergtas, išduotas to paties VSD, kuriam dirbo. 4. Nesisteminė žiniasklaida rašė, kad ir Š. Paberalius galimai buvo į Uspaskich aplinką infiltruotas agentas, kuris buvo mūsų valdžios išduotas ir pabėgo į JAV, kurios jo Lietuvai taip ir neišdavė. O dar toji nelemta istorija su CŽV kalėjimais… Mūsų valdžia sako: jų nebuvo visai, melas tai, baltos kumelės sapnas… Deja, tarptautinio teismo sprendimus kažkodėl vykdo ir pinigines reparacijas konkretiems nukentėjusiems išmoka. Iš mūsų visų pinigų. Kaip gi taip?
CŽV kalėjimų skandalo istorijoje G. Nausėda dabar turi tik du garbingus pasirinkimus: a) išsitraukti durų rankeną ir simboliškai nusišauti į protingą, aukštakaktę galvą arba) pastatyti visus „ant blakstienų“ tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, ir išsiaiškinti tiesą, paaiškinti ją visuomenei ir užsienio partneriams, taip pat sukontroliuoti, jog kaltieji atsakytų pagal įstatymą prieš teismą.
Taigi, mąstančiai ir šiokią tokią istorinę atminti turinčiai Lietuvos visuomenės daliai daug kas neaišku. Daug baisių įtarimų kyla ir niekas jų neišsklaido, nors gyvename atviroje, demokratinėje ir teisinėje valstybėje. O gal dar tokioje realiai negyvename, tik įsivaizduojame? Pavyzdžiui, tikrai neaišku kur šiandien turėtų gulinėti buvę VSD vadovai, pliaže salos Kanarų ar vis dėlto ant narų?
