Viešpaties rūstybė reiškiasi tautos ištrėmimu, o gailestingumas – jos išvadavimu
Judo valdovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove. Viešpats, jų protėvių Dievas, per savo pranašus juos nuolat įspėdavo, nes jam buvo gaila savosios tautos ir buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, nepaisydavo jo žodžio ir tyčiodavosi iš jo pranašų.
Todėl užsidegė Viešpats tokia rūstybe ant savo tautos, jog nebebuvo išganymo. Tada chaldėjai padegė Dievo namus, sugriovė Jeruzalės sienas, sudegino visus jos rūmus, sunaikino visas brangenybes. Kurie nuo kalavijo ištrūko, tuos Nebukadnecaras ištrėmė į Babiloniją. Tenai jie turėjo jam ir jo sūnums tarnauti vergais, kol atėjo į valdžią Persų karalystė. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Viešpats buvo paskelbęs Jeremijo lūpomis. Šalis nūn atsiėmė savo šventadienius: jos žemė nebuvo dirbama visą siautimo laiką, kol suėjo septyniasdešimt metų.
Pirmaisiais Persų karaliaus Kyro metais turėjo išsipildyti Viešpaties žodis, pasakytas Jeremijo lūpomis. Todėl pažadino Viešpats Persų karaliaus Kyro dvasią, ir tasai įsakė visoje karalystėje žodžiu ir raštu paskelbti potvarkį: „Štai ką sako Persų karalius Kyras: ‘Visas pasaulio karalystes man perleido Viešpats, dangaus Dievas. Jisai man pavedė pastatyti namus jam Judėjos Jeruzalėje. Kas dar iš jūsų priklauso jo tautai, teesie su tuo Viešpats, jo Dievas! Tegul tas keliauja Jeruzalėn’“ (2 Krn 36, 14–16. 19–23).
Prie Babilonijos upių sėdėdami verkiam,
Siono kalną atminę.
Ant karklo šakų sukabintos
mūsų nutilusios arfos.
Mūsų trėmėjai mums liepia
giesmes giedoti;
mūsų engėjai ragina džiūgaut:
„Pagiedokite apie Siono kalną!“
Kaip mums giedoti Viešpaties giesmes:
mums svetima šita žemė!
Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau,
mano dešinė tenuvysta.
Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
jeigu tavęs neatminčiau,
jeigu tu man brangesnė nebūtum
už visus džiaugsmus, Jeruzale mano! (Ps 136, 1–6)
Broliai! Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 4–10).
Jėzus Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.
Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 14–21).
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Jėzau, per savo Auką ant Kryžiaus sutaikinęs mus su Tėvu, duok Jį geriau pažinti, Juo visur ir visada viltis, kad ir mūsų darbai būtų pripažinti verti Dievo. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.
4 gavėnios sekmadienis
Evangelijoje pagal Joną aprašomas fariziejaus Nikodemo susitikimas su Jėzumi. Geros valios fariziejus apsilankė pas Jėzų, trokšdamas pažinti, kas gi yra tas stebuklais garsus Galilėjos Mokytojas. Jėzus jam atskleidė visą eilę svarbių dalykų: Dievas myli pasaulį ir, trokšdamas jį išgelbėti, atsiuntė savo viengimį Sūnų: kas įtikės, bus išgelbėtas, kas netikės, bus pasmerktas. Jėzus kalbėjo: „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19). Sunkiai nusidedančio žmogaus pasinėrimas į nuodėmės tamsą yra didžiausia jį ištinkanti Dievo bausmė.
Mus supanti egoizmo, neapykantos, palaidumo bei gobšumo tamsa yra ne mažiau grėsminga už dabartinę pandemiją. Nuodėmės tamsa anksčiau ar vėliau atneša sunkių pasekmių. Tik pažvelkime į Iraką, kur ką tik lankėsi popiežius Pranciškus. Ši patriarcho Abraomo šalis ilgus dešimtmečius skendėjo nesibaigiančiuose karuose ir terorizme; krikščionys ir šiandien tenai nesijaučia saugūs. Dėl šios neapykantos tamsos, kuri vienos tautos žmones pavertė nesutaikomais priešais, kenčia milijonai žmonių; daugelis krikščionių tiesiog paliko savo tėvynę, nes nematė galimybės gyventi.
Dievo žodis kviečia suklusti, kai pastebime artėjančią nuodėmės tamsą, ypač kai norime savo darbus slėpti nuo žmonių akių. Sąžinė signalizuoja, kad sustotume ir liautumės ėję į tamsą. Tokia sąžinė yra patikimas sargas, kuris mus sustabdo ir kviečia keistis į gera.
Tikėjimo kelionėje labai svarbu turėti šį nematomą draugą, kuris geba ir pabarti, ir pagirti, tačiau jei žmogus nuolat blogai elgiasi, jo sąžinė praranda jautrumą; prasideda grimzdimas į tamsą.
Nuodėmė pažeidžia Dievo sukurtojo pasaulio tvarką ir neišvengiamai neša kančią; ją paprastai vadiname Dievo bausme. Iš tikrųjų ne Dievas baudžia, bet nuodėmė sužeidžia tiek pavienį žmogų, tiek ir visuomenę. Dabartinė pandemija yra nuodėmės sužeisto pasaulio skausmas.
Antrojoje Karalių knygoje skaitome apie tai, kaip nedorai elgėsi išrinktosios tautos žmonės ir kas juos ištiko: „Viešpats, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. Jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų“ (2 Kar 36, 15–16) Ir tuomet ištiko bausmė: „Dievo Namai buvo sudeginti, Jeruzalės sienos nugriautos, visi jos rūmai ugnies suryti ir visi brangūs daiktai sunaikinti. Kas išliko nuo kalavijo, tuos jis išvarė į tremtį Babilone“ (ten pat, 36, 19–20).
Šventoji istorija pasakoja ne tik apie nuodėmės tamsą ir ją lydinčias bausmes, bet ir apie Dievo gailestingumą. Dievo Sūnus atėjo į mūsų tarpą ne teisti ir bausti, bet nešti Dievo gailestingumo. Susitikimo metu Jėzus Nikodemui pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 14–16).
Dievo žodis, parodęs nuodėmės tamsą ir jos padarinius, kviečia pakelti akis į kryžių, ant kurio prikaltas Jėzus. Šitokią kainą Jėzus užmokėjo, kad galėtume patirti Dievo gailestingumą, apie kurį apaštalas Paulius kalba: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi […]. Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 4–5. 8).
Atsiprašykime Dievą, kad ne kartą savo gyvenime rinkdavomės tamsą, ir dėkokime už Jo gailestingumą, kuris teikia viltį ir drąsą pasitikti visas negandas ir siekti svarbiausio tikslo – amžinojo gyvenimo su Dievu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
