
Lapkričio 20 dieną Seime surengtoje spaudos konferencijoje parlamentaras Ignas Vėgėlė su bendražygiais pristatė kuriamos politinės partijos „Piliečių Lietuva“ programos projektą „11 įsipareigojimų Lietuvai“.
Naujos politinės jėgos iniciatoriai skelbia sieksiantys ne kosmetinių valdžios permainų, o esminės Lietuvos politinės sistemos pertvarkos – mažinti Seimo narių skaičių, atsisakyti rinkimų pagal partijų sąrašus, įteisinti parlamentarų atšaukimo mechanizmą, stiprinti piliečių kontrolę ir pakeisti valstybės finansų valdymą.
Programą kartu su I. Vėgėle pristatė Kęstutis Skrebys, Valdas Vasiliauskas, Eduardas Puškorius ir Lina Abazorienė.
Spaudos konferencijoje skambėjo ir kiti įsipareigojimai: sumažinti mokestinę naštą dirbantiesiems ir šeimoms, skatinti gimstamumą, sugrąžinti į Lietuvą emigrantus, griežtinti migracijos politiką ir atkurti valstybės atsakomybę už nacionalinę kultūrą.
Pagrindinė mintis – Lietuvos valstybės šeimininkai turi būti jos piliečiai, o ne politinės partijos ar valdžios institucijose įsitvirtinusios interesų grupės.
Valdžios centras turi grįžti žmonėms
Pristatydamas programą I. Vėgėlė kritikavo dabartinę Lietuvos politinę sistemą, kuri, jo vertinimu, vis nutolo nuo piliečių valios – priminė ir Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą aplinkybes, keldamas klausimą, ar priimant valstybei svarbius sprendimus buvo įsigilinta į jų turinį ir pasekmes. Jis ragino imtis vientisos politinės sistemos pertvarkos, kurios esmė – grąžinti realų galios centrą iš politinių partijų ir Seimo į pačių piliečių rankas.
Vienas ryškiausių ir jau ne kartą skambėjusių pasiūlymų – sumažinti Seimo narių skaičių nuo 141 iki 101. bet, anot jo bendražygių, svarbiausias šio pakeitimo argumentas nėra lėšų taupymas. Tai pirmiausia parlamentinio darbo kokybės, atsakomybės ir veiksmingumo klausimas. Jie kritiškai vertino parlamentarų užimtumą ir teigė, kad veiksmingai dirba tik nedidelė jų dalis.
Dar svarbesne pertvarka turėtų tapti daugiamandatės rinkimų apygardos atsisakymas. Pagal siūlomą modelį visi 101 Seimo narys būtų renkami vienmandatėse apygardose. Tokiu būdu rinkėjai balsuotų ne už partijų sudarytus kandidatų sąrašus, o už konkrečius, savo apygardose pažįstamus ir visuomenės pasitikėjimą turinčius žmones.
Seimo narius būtų galima atšaukti nesulaukus rinkimų
Kitas esminis siūlymas – įteisinti galimybę rinkėjams atšaukti jų pasitikėjimo netekusį Seimo narį.
Pasak programos autorių, parlamentarų atsakomybė negali apsiriboti vien rinkimų dieną duotais pažadais. Rinkėjas turi žinoti, ką jo išrinktas atstovas pažadėjo, kaip balsavo, kokius sprendimus palaikė ir kokius darbus atliko. Todėl siūloma viešinti parlamentarų rinkimų pažadus, nustatyti aiškią jų veiklos atskaitomybę ir sudaryti sąlygas piliečiams vertinti, ar išrinktasis atstovas vykdo savo įsipareigojimus.
Jei parlamentaras prarastų rinkėjų pasitikėjimą, būtų galima inicijuoti jo atšaukimą. Konkretus tokios procedūros teisinis mechanizmas dar turėtų būti nustatytas. Tai reikštų esminį rinkėjo ir politiko santykio pokytį: piliečiams būtų suteikta galimybė kontroliuoti savo atstovus ne tik kas ketverius metus, bet ir jų kadencijos metu.
Teisingumo sistemoje – tarėjų institutas
Nemažai dėmesio skirta ir teisingumo sistemai. Programos autoriai siūlė į Lietuvos teismus grąžinti visuomenės dalyvavimą, įsteigiant tarėjų institutą. Jų vertinimu, dabartinė teismų sistema pernelyg uždara, o sprendimus priimantiems profesionaliems teisėjams kartais stinga platesnės gyvenimiškos patirties ir visuomenės požiūrio. Tarėjų dalyvavimas teismo procesuose, programos rengėjų nuomone, padėtų priartinti teisingumo vykdymą prie žmonių ir sustiprintų visuomenės pasitikėjimą teismais.
Kartu kalbėta apie būtinybę užtikrinti veiksmingesnę valstybės tarnautojų ir pareigūnų veiklos kontrolę, kad atsakomybė už netinkamus sprendimus netaptų vien deklaratyvi.
Valstybės pinigai turi tarnauti žmonėms
Ekonominės programos kryptis pristatęs Kęstutis Skrebys išskyrė tris svarbiausius klausimus: žmogaus pinigus, valstybės pinigus ir valstybės turtą. Jo teigimu, būtina iš esmės peržiūrėti valstybės finansų naudojimą, įvertinti viešųjų įstaigų ir agentūrų veiklą, atsisakyti dubliuojamų funkcijų ir perteklinio administravimo.
K. Skrebys kritikavo situaciją, kai, jo vertinimu, net ministrai ne visada gali tiksliai pasakyti, kiek jų valdymo sričiai yra pavaldžių viešųjų įstaigų ir agentūrų, ir kokią naudą jos sukuria.
Programos rengėjai užsibrėžė tikslą racionaliau tvarkant valstybės finansus sutaupyti apie vieną milijardą eurų. Šias lėšas siūloma nukreipti svarbiausiems visuomenės poreikiams, tarp jų – gimstamumo skatinimui ir pensijoms.
Numatyti ir konkretūs mokesčių pakeitimai. Pagrindinių maisto produktų krepšeliui siūloma taikyti 5 proc. pridėtinės vertės mokestį, tikintis sumažinti būtiniausių produktų kainas. Taip pat siūloma neapmokestinti minimalų mėnesinį atlyginimą gaunančio žmogaus darbo pajamų.
K. Skrebys kėlė ir strateginio valstybės turto valdymo klausimą. Pasak jo, būtina aiškiai atsakyti, kam iš tikrųjų priklauso valstybės strateginiai ištekliai ir kieno interesams jie tarnauja.
Kaip pavyzdį paminėjo energetikos bendrovę „Ignitis“. Kalbėtojas kritikavo užsienio investuotojų įtaką strateginėms Lietuvos įmonėms, abejodamas, ar užsienio kapitalo atstovams Lietuvos gyventojų mokamos elektros kainos gali rūpėti tiek pat, kiek patiems šalies piliečiams.
Kuo daugiau vaikų, tuo mažesni mokesčiai
Vienas ambicingiausių „Piliečių Lietuvos“ programos siekių – sustabdyti Lietuvos gyventojų mažėjimą ir paskatinti emigravusių tautiečių sugrįžimą.
Programos rengėjai pabrėžė, kad Lietuvos demografinė ateitis negali būti grindžiama vien darbo jėgos importu iš užsienio. Pirmiausia būtina sudaryti sąlygas Lietuvos žmonėms kurti šeimas, auginti vaikus ir oriai gyventi savo valstybėje.
Tam siūlomos konkrečios mokestinės lengvatos šeimoms. Pristatymo metu nurodytas gyventojų pajamų mokesčio mažinimas: auginant vieną vaiką – 3 procentiniais punktais, du vaikus – 7, tris – 12, o gausesnėms šeimoms numatoma galimybė visai netaikyti šio mokesčio. Tokiu būdu būtų siekiama ne vien deklaruoti paramą šeimai, bet suteikti jai apčiuopiamą ekonominę naudą.
Programoje taip pat pabrėžiama šeimos, motinystės ir tėvystės svarba, o valstybės politika turėtų būti nukreipta į ilgalaikį šeimos instituto stiprinimą.
Kartu iškeltas itin ambicingas tikslas – sudaryti sąlygas, kad per metus į Lietuvą sugrįžtų bent 100 tūkstančių užsienyje gyvenančių lietuvių. Tai pristatyta kaip politinis siekis, kurio įgyvendinimas pareikalautų esminių ekonominių ir socialinių pokyčių.
Dėl migracijos sprendimus turi priimti Lietuvos piliečiai
Migracijos politikai spaudos konferencijoje skirtas ypatingas dėmesys. Programos rengėjai akcentavo, kad Lietuvos gyventojų mažėjimo problemos negalima spręsti nekontroliuojamai didinant atvykstančiųjų iš trečiųjų šalių skaičių.
Kalbėta apie griežtesnes atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje taisykles, nacionalinio saugumo užtikrinimą bei pačių piliečių teisę spręsti, kokio masto imigracija yra priimtina jų valstybei. Buvo iškelta ir referendumo idėja – esminius migracijos politikos klausimus siūloma patikėti tiesioginiam piliečių apsisprendimui.
Imigracija iš trečiųjų šalių išaugo dvylika kartų
Migracijos klausimus išsamiau aptaręs Valdas Vasiliauskas teigė, kad pastaraisiais metais Lietuvoje itin sparčiai daugėjo atvykėlių iš valstybių, nepriklausančių Europos Sąjungai. Jo pateiktais duomenimis, jų skaičius padidėjo nuo maždaug 11 tūkstančių iki 144 tūkstančių, arba apie dvylika kartų. Šį augimą jis siejo su Ingridos Šimonytės Vyriausybės laikotarpiu. Šie skaičiai ir jų palyginimo laikotarpis reikalautų atskiro statistinio patikrinimo.
V. Vasiliauskas taip pat kritikavo darbo jėgos įvežimo tarpininkavimo praktiką, teigdamas, kad Lietuvoje buvo susiformavusi sistema, kurioje iš trečiųjų šalių organizuotai vežami darbuotojai (praktiką prilygino prekybą žmonėmis), o tokia veikla sudaro sąlygas piktnaudžiavimui.
Jo nuomone, migracijos politika pirmiausia turi tarnauti Lietuvos valstybės, jos piliečių ir nacionalinio saugumo interesams.
Kalbėtojas priminė užsienio lietuvių bendruomenių, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, išsaugotą tautinį sąmoningumą bei patriotizmą. Anot jo, būtina siekti, kad Lietuva vėl taptų patrauklia gyvenimo ir darbo vieta patiems lietuviams.
Kultūra negali tapti politinės kovos įrankiu
Ne mažiau kritiškai V. Vasiliauskas vertino Lietuvos kultūros politikos padėtį.
Jis atkreipė dėmesį į dažną kultūros ministrų kaitą ir kėlė klausimą, ar visuomenei apskritai suprantama, dėl kokių priežasčių vieni ministrai atleidžiami, o kiti skiriami.
Kaip pavyzdį jis minėjo Šarūno Biručio pasitraukimą iš pareigų bei vėlesnius pasikeitimus ministerijos vadovybėje.
Pasak V. Vasiliausko, Kultūros ministerija iš esmės prarado atsakomybę už kultūros politikos turinį ir virto institucija, daugiausia administruojančia finansinius asignavimus.
Jo vertinimu, svarbių kultūros finansavimo sprendimų priėmimas perduotas Lietuvos kultūros tarybai, Lietuvos kino centrui ir kitoms institucijoms, o valstybės atsakomybė už nacionalinės kultūros kryptį tapo nepakankamai aiški.
V. Vasiliauskas kritikavo ir kultūros pavertimą politinių kovų priemone. Jo teigimu, kultūra neturėtų būti naudojama politiniams oponentams skirstyti į priimtinus ir nepriimtinus ar ideologiniam spaudimui daryti.
„Piliečių Lietuvos“ programoje numatoma grąžinti valstybei atsakomybę už nacionalinės kultūros puoselėjimą, kartu užtikrinant, kad kultūros politika nebūtų sutapatinama su vienos politinės grupės interesais.
Vienuolika įsipareigojimų – ar tai ne dar vienas rinkimų pažadų rinkinys?
Spaudos konferencijos dalyviai ne kartą pabrėžė, kad naujosios politinės jėgos programa turėtų skirtis nuo įprastų partijų deklaracijų.
Jų teigimu, Lietuvos politikoje netrūksta gražiai suformuluotų tikslų, tačiau stinga konkrečių, pamatuojamų įsipareigojimų ir atsakomybės už jų nevykdymą. Todėl „11 įsipareigojimų Lietuvai“ pristatomi kaip siekis nustatyti aiškius valstybės valdymo pokyčių tikslus, kurių įgyvendinimą galėtų vertinti patys piliečiai.
Vis dėlto svarbiausias klausimas lieka atviras: kokiais teisės aktų pakeitimais, finansiniais ištekliais ir politiniais susitarimais šie tikslai būtų įgyvendinami? Kai kuriems siūlymams, pirmiausia Seimo narių skaičiaus ir jų rinkimo sistemos pakeitimams, reikėtų keisti Konstituciją.
2027 metų sausį naujos partijos steigiamasis suvažiavimas
Spaudos konferencijoje pranešta, kad kuriamos partijos „Piliečių Lietuva“ steigiamąjį suvažiavimą ketinama surengti 2027 metų sausį.
Naujoji politinė jėga neslepia ambicijų dalyvauti 2028 metų Seimo rinkimuose ir siekti parlamentinės daugumos. Apie tokį strateginį tikslą I. Vėgėlės bendražygiai buvo paskelbę ir anksčiau.
Tačiau programos pristatyme pabrėžta, kad siekiama telkti ne vienos ideologinės krypties atstovus. Pasak iniciatorių, skirtingų politinių pažiūrų žmonės gali susitarti dėl bendrų valstybės tikslų ir veikti kartu, net jeigu jų požiūriai į atskirus klausimus nesutampa.
Tokia telktis, jų vertinimu, turėtų remtis ne privalomu politiniu vienodumu, bet bendrais įsipareigojimais Lietuvai, jos valstybingumui ir piliečių gerovei.
Lietuvos trispalvė
Spaudos konferencijoje nuskambėjo ir simbolinis akcentas – atkreiptas dėmesys, kad salėje nebuvo Lietuvos trispalvės. Todėl ją atsinešė su savimi.
Programos pristatytojai pabrėžė, kad į politinę veiklą ateina su Lietuvos valstybingumo, tautinės kultūros ir pilietinės atsakomybės vertybėmis, kurias sieks sugrąžinti į politinio gyvenimo centrą.
Tai buvo savotiškas naujosios politinės jėgos prisistatymas: jos iniciatoriai siekia parodyti, kad Lietuvos valstybė neturi būti suprantama vien kaip administracinė sistema, o politinė veikla – kaip konkurencija dėl valdžios postų.
Ar „Piliečių Lietuvai“ pavyks suburti pakankamai plačią visuomenės dalį ir deklaruojamus įsipareigojimus paversti realiais politiniais sprendimais, parodys artėjantys metai.
Tačiau jau dabar aišku, kad I. Vėgėlės ir jo bendražygių pristatomas projektas kelia klausimą ne vien apie tai, kas turėtų valdyti Lietuvą, bet ir apie tai, kam iš tikrųjų turi priklausyti valstybės valdžia – politinėms partijoms ar jos piliečiams.
“pozicijos” inf.
pozicija.org
