AtA Icchokas Meras (1934 10 08-2014 03 13)
Kovo 13 dieną Šventojoje Žemėje po sunkios ir ilgos ligos mirė rašytojas Icchokas Meras. Lietuva neteko brangiausio savo sūnaus. Savo sūnaus Izaoko. Visus mūsų bendravimo metus šie Šventojo Rašto žodžiai stovėjo gale gerklės. Abraomo vedamas prie aukuro Izaokas mato, kad kažko trūksta. Kad trūksta avinėlio.
Lietuva neteko ištikimojo savo sūnaus. Pirmąjį Laisvės dešimtmetį atsikūrimo suirutėj literatūros vakare Rašytojų sąjungoje Jis ir daugiau niekas ištarė gyvybiškai svarbius, lemtingus žodžius – neišvažiuokite iš savo Tėvynės. Šioj vietoj, pusėj sakinio, Jį skubiai nutraukė vakaro vedantysis, ar vis dar einantis savo liūdnas pareigas, o gal jau tik iš profesinio įpratimo.
Kaip daug mums būtų padėję išgirsti ir suprasti Tavo žodžiai.
Kaip sunkiai, kaip atsargiai, kaip krūpčiodami mes artėjome vienas prie kito per mus skiriančią nutolusią, bet vis tiek gyvą kraujo prarają.
Ačiū Tau už žodžius „Negalima prakeikti pasaulio“. Ačiū Tau už žodžius „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“. Mes vienos Tėvynės vaikai, Icchokai. Man ji Marijos žemė. Žydų mergaitės Marijos žemė, kurios žvyrduobėse, miestelių pakampėse, pušynėliuose buvo sušaudytas Jos kūnas ir kraujas, Jos kraujo broliai ir seserys. Nerasčiau žodžių, kurie visus Laisvės metus būtų buvę tariami su didesne panieka, nei Marijos žemė, bet mums abiems ji šventa.
Tavo Lietuvoj ir Tavo Jeruzalėj pusė kilometro nuo Kelmės dvaro žvyro dauboje ilsisi Tavo Tėvas ir Motina. Abraomo Dievas leido Tau, mažam septynerių metų verkiančiam berniukui pabėgti, leido būti išgelbėtam. Bet ten praradai viską, ir Tavo visas gyvenimas vadinasi Po To.
Po To.
Icchokai, Izaokai, Izia. Greit mes abu būsim dvi dulkės. Nebebūsim nei žydai, nei lietuviai, tik dvi nurimę dulkės, kurios prisimena, jog vienintelis dalykas pasaulyje dėl ko verta gyventi yra Meilė. Visada gelbstinti Meilė. Rašei apie Meilę Po To. Gyvenai Meile Po To. Kalbėjai apie ištvermę, žmogišką orumą, žmogiškumą, vidinę laisvę, bet daugiausia rašei apie Meilę.
Icchokai, Tu esi mūsų garbė. Tyra, žėrinti garbė. Tau buvo labai svarbu išgirsti šiuos žodžius. Stipriai apkabinu. Tokiais žodžiais dažniausiai baigdavome mūsų pokalbius. Stipriai apkabinu.
Bernardinai.lt, tiesos.lt