Mes, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai, nukentėję nuo sovietų agresijos ir susibūrę į Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios Broliją, norėtume išsakyti kai kurias mintis, kurios mums atrodo svarbios Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimui ir Lietuvos valstybės atkūrimui.
Mums atrodo, jog Lietuvos Vyriausybė, jos vadovai, o taip pat ir visi dori Lietuvos žmonės turi unikalias galimybes atkurti tokią Lietuvos valstybę, kurioje būtų pilnai įgyvendintos mūsų Tautos Giesmės – Lietuvos Himno – idėjos, būtų atstatytas teisingumas ir demokratija, klestėtų dora, mokslas, dvasingumas, kultūra, žmonių santaika ir vienybė, pastoviai kiltų visuomenės gerbūvis ir pradėtų pildytis šviesi Oskaro Milašiaus pranašystė apie Lietuvą, tampančią Šiaurės Atėnais.
Mes labai norėtume, kad tos galimybės būtų pilnai ir teisingai panaudotos visos Lietuvos labui.
Išvardinsime tas unikalias galimybes.
Visų pirma, mes turime galingą lietuvių tautos tautinės sąmonės ir tautinės dvasios pakilimą, turime daugybės žmonių pasiryžimą aukotis ir aukoti Lietuvos labui, negailint nė paties brangiausio turto – gyvybės.
Tai patvirtina daugybė faktų ir, visų pirma, šių metų sausio 13 d. įvykiai, išgarsinusieji Lietuvos vardą ir jos kovą dėl Nepriklausomybės visame pasaulyje.
Antra, mes turime didžiulį visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis, Sąjūdžiu ir Sąjūdžio vadais, dabar tapusiais atsikuriančios Nepriklausomos Lietuvos vadovais, didžiulį aktyvios kūrybinės energijos antplūdį, galingą norą iš visos širdies dirbti Lietuvos labui, didžiulę viltį, jog mes pajėgsime sukurti joje laisvą, demokratinį, daug teisingesnį ir daug geresnį gyvenimą. Tai patvirtina ir balsavimo už Sąjūdžio kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą rezultatai ir tas didžiulis entuziazmas – tai didžiulis dvasinis turtas ir didžiulė materialinė jėga, kuri gali kalnus versti.
Trečia, Nepriklausomos Lietuvos valdžios vyrų rankose atsidūrė galimybė racionaliai tvarkyti ir panaudoti gana nemažą turtą, kurį buvo sukoncentravęs tarybinis valdžios aparatas, faktiškai suvalstybinęs beveik viską, net ir tai, kas dėl formos buvo vadinama kolektyvine nuosavybe. Jei prie to pridėtume dar ir tarpukario Nepriklausomos Lietuvos palikimą (pavyzdžiui, Lietuvos auksą, kuris dabar grąžinamas atsikuriančiai Lietuvos valstybei) bei dosnią užsienio lietuvių ir kitų užsienio organizacijų paramą, tai gautume, jog mūsų valstybė dabar gali disponuoti tokio dydžio materialiniais resursais, apie kurį 1918 m. Lietuva net svajoti negalėjo.
Kad tuo įsitikintume pakaktų kruopščiai inventorizuoti visą dabar turimą ir atgaunamą Lietuvos valstybės turtą. Tai padarytina nedelsiant ir kuo skubiausiai, vadovaujant ir kontroliuojant tą darbą atitinkamoms valstybinėms įstaigoms, pasitelkiant vietines Sąjūdžio tarybas, nes kitaip gali prasidėti neatsakingas valstybinio turto švaistymas ir net grobstymas.
Ketvirta, mes turime gana darbščių, gana neblogai išsilavinusių, gana aukštos kvalifikacijos, kultūros ir intelekto žmonių visuomenę, kuri, kaip parodė gyvenimas, nepaisant viso sovietinės santvarkos vykdyto ideologizavimo, nepaisant visų tarybinės propagandos pastangų, sugebėjo atskirti pelus nuo grūdų, sugebėjo neblogai dirbti Lietuvos žmonių gerovei net sovietinės okupacijos metais ir, aišku, tuo labiau sugebės dirbti Nepriklausomos Lietuvos sąlygomis Lietuvos žmonių ir jų laisvos valstybės labui. Reikia tik sugebėti tinkamai panaudoti mūsų visuomenės intelektą, kultūrą, žmonių kvalifikaciją, darbštumą, atgimimo metais atbudusį entuziazmą ir susikaupusią kūrybinę energiją.
Penkta, didvyriška lietuvių tautos kova už Nepriklausomybę užkariavo daugelio dorų ir garbingų viso pasaulio žmonių gilias simpatijas, sukūrė viso pasaulio akyse pavydėtinai puikų ir patrauklų lietuvio ir Lietuvos visuomenės įvaizdį, kas labai naudinga ir svarbu atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Apie kylantį Lietuvos įvaizdį akivaizdžiai byloja ir ta Lietuvos valstybės pripažinimų banga, kuri prasidėjo po neseniai vykusio ir sužlugusio pučo Maskvoje.
Šešta, Lietuva užima gana pavojingą kariniu ir etniniu atžvilgiu geopolitinę padėtį, tačiau ta padėtis gali tapti gana dėkinga geoekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu, nes Lietuva gali tapti vienu iš ekonominių ir kultūrinių tiltų tarp Vakarų ir Rytų. Reikia tik sugebėti sumaniai pasinaudoti ta padėtimi ir paskutiniu laiku mums palankia kryptimi besivystančia tarptautine politine ir ekonomine situacija. O vykdyti minėto tilto funkcijas mūsų žmonėms nebus labai sunku, nes mes neblogai žinome Rytuose vyraujančią kalbą, tradicijas bei tvarką (ir betvarkę), o taip pat galime pasinaudoti gana gausios ir įtakingos mūsų išeivijos pagalba Vakaruose.
Septinta, audringai besivystantys bežlungančioje Sovietų Sąjungoje laisvėjimo ir demokratėjimo procesai klostosi tikrai palankia mūsų valstybei kryptimi, ir mūsų visuomenė, suvaidinusi šiuose procesuose ne paskutinį vaidmenį, gali ir privalo svariai prisidėti prie šių procesų spartinimo ir gilinimo, kad ateityje turėtume mažiau grėsmingą ir draugiškesnį kaimyną. Lietuvos vyriausybė, siekdama kuo greitesnio okupacinės kariuomenės išvedimo, turėtų neapsiriboti vien tik diplomatiniais žygiais, bet ir suprasdama, jog ir sovietinėje kariuomenėje gali atsirasti ne tik Rodionovai, Ačialovai bei Uschopčikai, o ir Solženycinai bei Pustobajevai, privalėtų savo protinga politika, pasitelkdama Lietuvos visuomenę, taip paveikti mąstančiąją okupacinės kariuomenės dalį, kad joje pagyvėtų progresyvūs procesai ir kad okupacinė kariuomenė, sugrįžusi namo, suvaidintų vaidmenį panašų į tą, kurį suvaidino savo laiku pabuvoję Paryžiuje kariai, tapę vėliau dekabristais. Juk tai irgi gana svarbi mūsų valstybės būsimo saugumo stiprinimo galimybė, kuria nepasinaudoti, atsižvelgiant į tradiciškai būdingą didelei Rusijos visuomenės daliai imperinį mąstymą, būtų tikrai neprotinga.
Turėdami čia išvardintas tokias unikalias galimybes, Lietuvos vadovai privalo jas kuo racionaliau ir kuo atsakingiau išnaudoti, tuo labiau, kad tokios galimybės, vargu, ar kada nors pasikartos.
Suprantama, jog racionalus tokių galimybių panaudojimas reikalauja daug specialių žinių, valstybės valdymo patirties ir didelio intelektualinio potencialo, kruopščios mokslinės galimų variantų analizės bei besivystančių procesų prognozės. Suprantama ir tai, jog viso to mūsų jaunos valstybės jaunai vyriausybei gali stokoti.
Todėl mes siūlome, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Ministrų Taryba ir Sąjūdis kreiptųsi į Lietuvos inteligentiją, pirmoje eilėje į mokslo atstovus ir įvairių sričių specialistus, o taip pat į išeivijos inteligentus, įvairius specialistus ir verslininkus su prašymu padėti Lietuvos Vyriausybei spręsti valstybingumo atkūrimo, valstybingumo stiprinimo ir valstybės valdymo bei vystymo problemas. Atsižvelgdami į tai, kas jau buvo mūsų išsakyta aprašant pirmąją, antrąją ir ketvirtąją galimybes, mes manome, jog toks prašymas bus išgirstas, suprastas ir palaikytas. Reikia tik organizuoti kompleksines mokslininkų ir specialistų grupes, kurios visuomeniniais pagrindais, bendradarbiaudamos su atitinkamomis valstybinėmis įstaigomis paruoštų, naudodamos įvairius modeliavimo ir eksperimentavimo metodais patikrintų ir pateiktų Lietuvos Mokslininkų Sąjungos (LMS), po to Lietuvos vyriausybės, o po to ir Lietuvos visuomenės svarstymui tikslinių programų projektus, pavyzdžiui, tokiomis probleminėmis kryptimis:
1. Lietuvos respublikos valstybingumo stiprinimo, jos valdymo sistemos kūrimo ir jos valstybinių įstaigų reformos tikslinė programa.
2. Lietuvos valstybės saugumo užtikrinimo ir jos gynybinės sistemos kūrimo tikslinė programa.
3. Ekonominių reformų ir Lietuvos ekonominio vystymo tikslinė programa.
4. Mokslo vystymo ir mokslinio potencialo panaudojimo Lietuvoje tikslinė programa.
5. Švietimo, studijų, informacinės sistemos ir kultūros vystymo tikslinė programa.
6. Žemės ūkio reformų ir vystymo tikslinė programa.
7. Technikos, pramonės, transporto, ryšių ir įvairių verslų vystymo tikslinė programa.
8. Teisinės sistemos reformų, Lietuvos visuomenės moralinio atgimimo, teisingumo atstatymo ir Lietuvos vidinio saugumo sistemos kūrimo ir vystymo tikslinė programa.
9. Lietuvos piliečių socialinio saugumo sistemos vystymo tikslinė programa.
10 Sveikatos apsaugos ir ekologinio saugumo sistemos vystymo tikslinė programa.
11. Finansinių reformų ir Lietuvos valstybės finansinės politikos kūrimo ir vystymo tikslinė programa.
12. Lietuvos valstybės užsienio politikos formavimo ir vystymo tikslinė programa.
Mes negalime pilnai sutikti su gerbiamo Ministrų Tarybos Pirmininko nuomone, jog visuomenės įtraukimas į valstybės valdymo procesą yra „socialistinio mąstymo reliktas“, ir jog Lietuvos valstybė pakankamai turtinga ir pajėgi pasikviesti gerai apmokamus ekspertus – Vyriausybės patarėjus, kurie ir padės Vyriausybei ir vyriausybinėms įstaigoms priimti teisingus sprendimus.
Visų pirma, vienas iš vadybos postulatų teigia, jog net patys geriausi sprendimai ir nutarimai lieka tik popieriuje ir nepakeičia gyvenimo, jei tų sprendimų ir nutarimų nežino, nesupranta ir nepalaiko tie žmonės, kurie privalės tuos sprendimus ir nutarimus vykdyti, jais vadovautis savo veikloje. Ir nėra efektyvesnio būdo įtikinti žmones priimamų sprendimų reikalingumu, kaip įtraukiant juos į tų sprendimų paieškos, svarstymo ir priėmimo procesą. Kitaip net geriausi įstatymai neveiks, nebent Lietuvoje būtų įvesta karinė diktatūra, ko, manome, niekas Lietuvoje netrokšta. Diktatūrų mes jau matėme sočiai.
Antra, net ir geriausi ekspertai kartais gali klysti. Todėl platus įvairių variantų svarstymas, nuomonių įvairovė tik padės Lietuvos vyriausybei ir jos ekspertams padaryti mažiau klaidų, išsirinkti geresnį sprendimą.
Trečia, ir tai labai svarbu: dėl mūsų minėtos trečiosios galimybės Lietuvos valstybės atkūrimo procesas dabar žymiai skiriasi nuo jos atkūrimo proceso po 1918 m. vasario 16 d. – tada į valdžią daugumoje ėjo ne tie, kurie tikėjosi ką nors „gauti“, o tie, kurie norėjo ir galėjo ką nors „duoti“. Dabar gi į aukštus valdžios postus (ypatingai po pučo Maskvoje) pradėjo masiškai veržtis tie, kurių svarbiausias tikslas „gauti“. Todėl nėra jokių garantijų, kad kai kurių valstybės pareigūnų ir jų pasikviestų ekspertų tikslai bus tikrai nesavanaudiški ir jų siūlomi sprendimai tikrai tarnaus Lietuvos gerovei, o ne kai kurių grupių siauriems interesams. Užsienio praktika rodo, jog atskirus ekspertus ir nedideles jų grupes galima papirkti, „prastumiant“ kam nors naudingus projektus. Papirkti tokias visuomenines organizacijas, kaip LMS, papirkti viešąją nuomonę žymiai sunkiau, jei iš viso įmanoma. Todėl visuomenės atstovų-mokslininkų ir kitų specialistų dalyvavimas projektų kūrime, visuomeninis projektų svarstymas, prieš jiems įsigaliojant juridiškai, būtų geras priešnuodis galimiems piktnaudžiavimams.
Ketvirta, mus neramina šiek tiek valiūkiškas gerb. G. Vagnoriaus pareiškimas, jog „Lietuvai užteks lėšų geriems ekspertams nusamdyti“. Taip, dėl jau mūsų minėtos trečiosios aplinkybės, Lietuvos vyriausybė dabar gali jaustis labai turtinga. Tačiau net didžiausią turtą gana nesunku iššvaistyti ir žymiai sunkiau jo ne tik neprarasti, bet jį pastoviai didinti. Mums atrodo, jog Lietuvos vyriausybė, suprasdama, kad valstybė turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai, turėtų imtis priemonių žymiai sumažinti valstybinio aparato išlaikymo išlaidas. Būtų galima net 4-5 kartus sumažinti sovietmečiu išpūstą administracinį aparatą, kas leistų, pridėjus dar ir tai, jog Lietuvai nebereikia dalyvauti Sovietų Sąjungos milžiniškose karinėse programose bei avantiūrose ir komunistinių judėjimų trečiosiose šalyse rėmime, žymiai palengvinti gana sunkią mokesčių naštą, užgulusią pramonę, žemės ūkį, prekybą ir t.t. Tiesa, reikės išskirti lėšų savos kariuomenės, reikalingos sienų apsaugai, kūrimui, tačiau tai, atsižvelgiant, kad Lietuvai nereikalinga puolamoji ginkluotė, pareikalaus iš kiekvieno Lietuvos piliečio žymiai mažesnių išlaidų, negu sovietinės okupacijos laikais. Mažos valstybinio aparato išlaikymo išlaidos leis skirti daugiau lėšų medicinai, švietimui, kultūrai, mokslui, socialinių reikmių tenkinimui, o sąlyginai sumažėjusi mokesčių suma skatins pramonės, žemės ūkio ir įvairių kitų verslų vystymąsi, vietinio ir užsieninio kapitalo investavimą į gamybos plėtojimą ir tokiu būdu turtins Lietuvos valstybę, jos žmones ir jos biudžetą. Dabar gi, matydami, kad administracinis aparatas ne tik nemažėja, bet pradėjo gana intensyviai dar daugiau pūstis ir stebėdami, kaip neatsakingai pradedamos švaistyti valstybinės lėšos, mes labai nerimastaujame dėl tokių nesveikų tendencijų ir reikalaujame (o mes turime teisę reikalauti, nes ją uždirbome savo kraujo ir sveikatos kaina), jog jos būtų kuo greičiau sustabdytos ir būtų imtasi priešingos – valstybinių išlaidų mažinimo politikos. Mus taip pat labai neramina kai kurių Aukščiausiosios Tarybos narių ir Lietuvos vyriausybės vadovų neatsakingas noras, nesukūrus naujos ekonominės ir socialinės sistemos, kuo greičiau sugriauti senąją, atitekusią mums kaip sovietinės sistemos palikimas. Mes suprantame, kad tas palikimas nėra geras ir kad tą sistemą tikrai reikės keisti, tačiau tai reikėtų daryti tik po to, kai jau bus sukurta nauja, galinti pakeisti senąją sistemą. Jei senosios politinės vienpartinės sistemos sugriovimas buvo būtinas ir galimas, nes jau buvo susikūrusios galinčios ją pakeisti Sąjūdžio struktūros, tai esamos ekonominės ir socialinės sistemos staigus sugriovimas, neturint joms tinkamo pakaitalo, gali iššaukti tokį chaosą ir tokius piktnaudžiavimus, kas bus net žymiai blogiau už sovietinę ekonominę ir socialinę sistemą. Gerbiamas Ministrų Tarybos pirmininkas teigia, jog pakanka viską staigiai privatizuoti, išsidalinti visą valstybinį turtą, paleisti rinkos mechanizmus ir viskas savaime susitvarkys, nes automatiškai pradės veikti laisvajai rinkai būdingi savireguliacijos ir konkurencijos dėsniai, palaikantys ekonominę pusiausvyrą ir skatinantys ekonominį ir techninį progresą. Didelė dalis tiesos šiame teiginyje yra, tačiau vis dėlto vertėtų įsiklausyti į giliai išmintingus mūsų garbingo poeto ir gero žmonių psichologijos žinovo Justinos Marcinkevičiaus žodžius, kad turto dalybas reikia vykdyti neskubant, labai apgalvotai, labai atsargiai ir labai subtiliai, nes visur, visais laikais turto dalybos iššaukdavo nesantaiką, o kartais net ir tokią neapykantą, kad net brolis brolį galėdavęs dėl to turto užmušti. Ar mums pačioje valstybės atkūrimo pradžioje reikalinga tokia nesantaika? Kam ji bus naudinga? Ar nepasinaudos ja mūsų valstybės priešai, kurių dar tiek daug ir kurie dar tokie galingi? Yra dar ir kita svarbi aplinkybė, į kurią negalima neatsižvelgti. Vienas iš mūsų, nesutikdamas su gerbiamo G. Vagnoriaus nuomone šiuo klausimu ir būdamas matematikas bei galėdamas pasinaudoti Vilniaus universiteto kompiuterine technika, pabandė pamodeliuoti, kas iš to išeitų, jei būtų pradėta staigi nekilnojamo turto privatizacija žemomis ( palyginti su užsieniu) kainomis. Modeliavimo rezultatai piešia gana liūnas perspektyvas. Prasidėjus tokiam privatizavimo procesui, gana intensyviai ima augti kapitalo paklausa, o kartu su ja ir kredito palūkanų procentai, padidėdami ne tik kelis, bet ir keliolika kartų. Žinoma nuo to išlošia šešėlinės ekonomikos šulai, savo laiku suspėję sukaupti ir dabar intensyviai tebekaupiantys didžiulius kapitalus. Išlošia ir tie valstybinio aparato atstovai, kurie turi „gerus draugus“ ir „gerą priėjimą“ prie valstybinių bankų ir gali gauti palankiomis sąlygomis dideles kredito sumas. Pralošia gi mūsų pramonė, mūsų žemės ūkis ir, bendrai, gamyba, nes kredito palūkanų normai viršijant 15%, pasidaro ekonomiškai nebetikslinga gaminti ir investuoti kapitalą į gamybą. Jei jau dabar eilėje įmonių iškilo sunkumai dėl tiekimo, realizavimo ir atsiskaitymų trikdžių, tai tokiomis sąlygomis daugelis įmonių bus priverstos iš viso sustoti ir net bankrutuoti, stipriai išaugs bedarbystė, prasidės ekonominio smukimo ir didelės žmonių dalies skurdinimo procesai, daugelis mūsų gaminių net vidinėje rinkoje nebesugebės konkuruoti su analogiška importine produkcija, turtinė žmonių diferenciacija gali pasiekti ne tik neleistinas, bet ir socialiai pavojingas ribas, smarkiai smuks tikėjimas socialiniu teisingumu, o kartu su tuo – ir žmonių moralė. Nejaugi leistina, kad tokios niūros prognozės išsipildytų? Tačiau jos, kaip rodo modeliavimo rezultatai (nors gerbiamas G. Vagnorius ir labai atsainiai žiūri į matematinio modeliavimo galimybes), neišvengiamai išsipildys, jei bus imtasi neapgalvotų ir neatsargių drastiškų reformų bei „šoko terapijos“. Ką gi siūlytume mes? Mes siūlytume prieš pradedant privatizacijos procesus, įvykdyti mūsų jau minėtą kruopščią, detalią ir išsamią viso mūsų valstybėje sukaupto turto inventorizaciją, plačiai dalyvaujant inventorizavimo procesuose atitinkamų darbo kolektyvų ir Sąjūdžio atstovams. Inventorizavimo metu labai jau netinkamus, nepatikimus bei linkusius į visuomeninio turto grobstymą ūkinius vadovus būtų galima pakeisti, tačiau didžiąją dalį kompetetingesnių ir doresnių ūkinių vadovų galima būtų palikti savo pareigose, pareiškiant, jog jiems sudaroma galimybė savo doru darbu Lietuvos žmonių naudai išpirkti savo kolaboravimo su sovietine valdžia kaltę. Tik viską pilnai inventorizavę ir įkainavę, sureguliavę visas paraiškas dėl sovietmečiu nacionalizuoto žmonių turto (žemės, pastatų ir pan.) grąžinimo, paraiškas norinčių savarankiškai ūkininkauti bei verstis privačiu verslu, modernizuoti esamas bei kurti naujas įmones, viską susumavę ir apskaičiavę, pasvėrę siūlomų biznio planų realumą ir vertingumą, galėtume sudaryti visapusiškai pasvertą privatizavimo planą, kurį po jo aptarimo visuomenėje būtų galima pradėti palaipsniui vykdyti, kiek įmanoma atstatant sovietmečiu pažeistą teisingumą ir nedarant naujų neteisybių bei klaidų, nepažeidžiant visuomenės ir valstybės interesų. Pavyzdžiui, tiems ūkininkams, kurie naudodamiesi turėtos nuosavybės teise, norėtų susigrąžinti savo žemę ir joje ūkininkauti, reikėtų tą žemę grąžinti, sudarant sąlygas reikalingos technikos, trąšų, statybinių medžiagų ir kt. įsigijimui; tiems, kurie norėtų pasilikti žemės ūkio bendrovėse ar kooperatyvuose, reikėtų taip pat tokią teisę suteikti; tiems, kurie nenorėtų ar nesugebėtų ūkininkauti buvusioje savo ar savo tėvų žemėje, reikėtų nacionalizuotąjį turtą teisingai kompensuoti kitu turtu bei valstybiniais vertybiniais popieriais (pinigais, valstybinėmis akcijomis ir pan.) Denacionalizuojant tas valstybines įmones, kurias palikti valstybinėmis netikslinga, būtina atsižvelgti į dirbančiųjų tose įmonėse interesus. Jei jau net stambiosios kapitalistinės korporacijos suprato dirbančiųjų jose suinteresuotumo korporacijų pasiekimuose skatinimo naudingumą ir stengiasi padaryti savo darbuotojus tų korporacijų akcininkais, tai mums irgi derėtų, denacionalizuojant įmones, jų darbuotojus padaryti tų įmonių – atvirų akcinių bendrovių akcininkais. O į pastabą, jog taip darant nukentėtų valstybinių įstaigų darbuotojai, gaunantys algas iš biudžeto (tame tarpe gydytojai, mokytojai, kultūros darbuotojai ir t.t.) galima atsakyti taip: denacionalizuojant įmones, dalį jų akcijų turi gauti valstybė ir ta dalis turėtų būti apskaičiuota taip, kad patenkintų biudžetinių darbuotojų interesus – savo akcijas jie galėtų gauti iš valstybės kaip valstybinio turto dalininkai, tarnaujantys valstybei ir per ją aptarnaujantys visus valstybės piliečius.
Vykdant suvalstybinto turto perdalijimą, reikia nepamiršti ir tų žmonių, kurie savo sunkiu darbu uždirbtas nedideles santaupas juodai dienai pasidėjo į taupomąsias kasas, o dabar dėl Maskvos vykdomos finansinės politikos negali jų atsiimti. Mūsų jauna valstybė dabar taip pat dar nepajėgi staigiai atstatyti jų vertę.
Reikia nepamiršti ir tų kompensacijų, kurias gauna politiniai kaliniai, tremtiniai ir šiemet nukentėjusieji dėl sovietų agresijos: tos kompensacijos neturėtų nuvertėti ir į tai turėtų būti atsižvelgta ateityje, įvedant nacionalinę valiutą – litą.
O kai dėl lito įvedimo, tai jį įvesti, mūsų nuomone, reikėjo ir buvo galima jau anksčiau – tuoj po ekonominės blokados, jos metu pakėlus įvežamų iš Rusijos prekių (naftos, metalų ir pan.) kainas bei žmonių atlyginimus ir tokiu būdu sužlugdžius „blokadininkų“ užmačias. Norėtųsi šį tą pasakyti ir dėl konkurencijos bei laisvosios rinkos, kuriose gerb. Ministrų Tarybos pirmininkas mato panacėją, tuoj pat išgydysiančią mūsų ekonomiką nuo visų negalavimų. Taip, konkurencija ir rinka galingi varikliai ir reguliatoriai. Tačiau, prieš pradedant jais naudotis, reikia sukurti atitinkamą įstatymų bazę ir tų įstatymų vykdymą užtikrinančias struktūras, kad konkurentai galėtų lenktyniauti, tik gamindami kokybiškiau ar pigiau, tik geriau tenkindami vartotojų poreikius, o ne kenkdami vienas kitam, šmeiždami ar sprogdindami bei žudydami vienas kitą. O tokios tendencijos jau pastebimos. Konkurencija tik tada tampa progreso varikliu, kai konkurentai konkurencinėje kovoje priversti kilti aukštyn, eiti pirmyn progreso keliu, kai jie negali toje kovoje laimėti, pasitelkdami nesąžiningus bei nusikalstamus metodus. Kitaip konkurencinėje kovoje visuomet laimės blogis prieš gėrį, nes blogio kovos arsenalas visuomet mažiau suvaržytas ir todėl kiekviename atskirame susirėmime blogis yra galingesnis. Tik ilguose laiko intervaluose blogis sužlugdo pats save, ir tik todėl mūsų planeta iki šiol dar netapo visuotino blogio karalyste. Ar jau sukurta mūsų valstybėje atitinkama įstatymų bazė, reglamentuojanti konkurencinę kovą, ar jau pasiruošusios veikti atitinkamos teisinės struktūros? Manome, jog visiems aišku, kad dar ne.
Todėl visų pirma, reikėtų skubėti tokią bazę ir tokias struktūras sukurti, kol tamsiosios jėgos dar nesuspėjo pilnai pasinaudoti susidariusiu vakuumu ir dar netapo visiškai nevaldomos, ir tik po to duoti konkurencijai ir konkurencinei kovai „žalią šviesą“.
Tą patį, tik galbūt dar aštriau, galima pasakyti ir apie vykstančią mūsų respublikoje politinę kovą. Kol kas daugumoje atvejų kovoja ne tiek skirtingos idėjos, kiek asmenybės, tiksliau, asmeninės ambicijos. Ir toje kovoje ne tiek stengiamasi aplenkti savo oponentą, pakylant aukščiau jo, sukuriant geresnę ir realesnę politinę programą, geriau vykdant valstybės atkūrimo darbus, kiek stengiamasi sumenkinti savo oponento autoritetą, kartais nesidrovint ir šmeižto bei įvairių insinuacijų, bandant sutapatinti politinio priešininko ir Lietuvos priešo sąvokas, bandant nepagrįstai klijuoti politiniam priešininkui Lietuvos interesų išdaviko etiketę.
Mus, stovėjusius petys į petį prie televizijos bokšto, prie Radijo komiteto bei Aukščiausiosios Tarybos rūmų, tokie dalykai labai neramina. Juk mes tuomet neklausėme vienas kito nei apie religiją, nei apie tautybę, nei apie socialinį statusą, nei apie priklausomybę tai ar kitai partijai, nes mes gerai žinojome, jog mus jungia viena bendra idėja, vienas bendras noras – apginti savo ir Lietuvos laisvę. Mes taip pat žinojome, kad mūsų, ginančių Lietuvos nepriklausomybę, palyginti su priešo jėgomis, tiek nedaug, kad skaldytis ir peštis dėl to, kad kai kurie mūsų įsitikinimai nepilnai sutampa, būtų ne tik neprotinga, bet ir tolygu nusikaltimui, tolygu „jedinstvininkų“ veiklai. Kodėl dabar, vos tik praėjus mirtinam pavojui, kai kas net ir tarp aukštus valstybinius postus užimančių vyrų šios paprastos tiesos pradeda nebesuprasti? Nejaugi tarpusavio peštynės dėl valdžios ir asmeninių ambicijų, savo laiku sužlugdžiusios Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, vėl suvaidins savo nelemtą vaidmenį? Taip, yra įvairūs Raslanai, Jarmalavičiai, Burokevičiai, Naudžiūnai ir kiti, ir juos reikia teisti už jų nusikalstamą veiklą, bet ir tai reikia daryti teisėtai, įrodžius jų nusikaltimus. Visiems gi kitiems, kurių rankos nesuteptos krauju ir kitais dideliais nusikaltimais, reikia leisti doru darbu Lietuvai įrodyti savo ištikimybę jai, o kai kam ir išpirkti aktyvaus kolaboravimo kaltę. Reikėtų prisiminti išmintingus Justino Marcinkevičiaus žodžius pasakytus pakeliant trispalvę Gedimino bokšte. Aukščiau minėti apribojimai „iš apačios“ turėtų galioti ne tik konkurencinėje ekonomikoje ir politinėje kovoje, bet ir bendrai diegiant demokratinę santvarką. Reikėtų pasirūpinti, jog demokratija pas mus jau pačioje užuomazgoje neišsigimtų į anarchiją, į piktnaudžiavimą laisve (tame tarpe ir piktnaudžiavimą užimama padėtimi). O tokios pavojingos visuomenei tendencijos jau ne tik jaučiamos, bet ir plika akimi pastebimos. Reikia priimti kuo griežčiausius antikorupcinius įstatymus, uždrausti atsakingus postus užimančių valdininkų ir jų šeimos narių dalyvavimą komercinėse struktūrose, įvesti stipriai kontroliuojamą ir viešą pajamų deklaravimą, pradedant tai įgyvendinti nuo pačių aukščiausių Respublikos pareigūnų. Norėdama, kad piliečių pajamos būtų kuo tiksliau deklaruojamos, kas leistų vykdyti racionalesnę socialinę politiką, Lietuvos vyriausybė, kaip jau buvo minėta, turėtų stengtis kiek galima mažinti mokesčius, bent jau nedaryti jų didesnių negu kitose mažose Europos valstybėse. Tai galima padaryti, mažinant valstybės aparato išlaidas, mažinant mūsų valdininkų nelabai naudingų vojažų po užsienius skaičių, nesistengiant ambasadų išlaikymo ir įvairių priėmimų organizavimo išlaidomis prilygti jau seniai tvirtai ant kojų stovinčioms valstybėms, gerai suprantant, kad tarptautinis Lietuvos imidžas ir prestižas turi būti kuriamas ir palaikomas rimta toliaregiška politika, santūrumu bei kuklumu ir darbštumu, duoto žodžio laikymusi, o ne plikbajorišku lėšų švaistymu prabangiai atributikai ir kitokiems „blizgučiams“.
Nevertėtų pirmaisiais Nepriklausomybės metais susivilioti ir įvairiais grandioziniais planais, tenkinančiais daugiau kai kurių vadovų ambicijas, negu pirmaeilius valstybės poreikius (pavyzdžiui, Lietuvos povandeninio laivyno kūrimas ir pan.), vertėtų griežčiau apriboti ir aukštų valstybės pareigūnų atlyginimų augimą, o eilei ministerijų aiškiai pasakyti, jog jos privalo vykdyti ne tiek komandines, kiek aptarnavimo funkcijas ir didžiąją dalį savo išlaidų dengti iš lėšų, gaunamų už paslaugas nustatytomis tvirtomis kainomis.
Valstybinis administracinis aparatas turi būti naudingas valstybės piliečiams ir turi būti jų laisva valia išlaikomas tik tiek, kiek jis iš tikro jiems naudingas. Visi antstatai, kurie visuomenei nereikalingi, o sukurti tik vadovaujančiųjų reikmėms tenkinti, turi būti arba likviduoti, arba išlaikomi jų pačių asmenine sąskaita. Palyginti mažų mokesčių sistema naudinga ne tik tuo, kad skatina kapitalo investavimą į gamybą, įvairių paslaugų bei verslų kūrimą, bet ir tuo, kad palengvina pajamų apskaitą: valdininkams už mažus kyšius neapsimoka rizikuoti, o didelių kyšių niekas neduos, nes labiau apsimoka sumokėti mokesčius, negu nuo jų atsipirkti. Kartą įdiegta pajamų apskaitos sistema veiks ir toliau, pajamoms didėjant, sąlyginai nedideli mokesčiai duos ne taip jau mažas įplaukas į valstybės biudžetą. Noras gi turėti dideles biudžeto įplaukas didelių mokesčių sąskaita, kaip tai rodo eilės užsienio šalių praktika, gana dažnai apsiverčia kyšininkavimu, korupcija, valstybės apgaudinėjimu ir galų gale žymiai mažesnėmis įplaukomis, negu buvo planuota, neskaitant jau to, kad didelių mokesčių našta skurdina ekonomiką, valstybę ir jos piliečius. Negali nekelti mūsų nerimo ir kai kurių aukštus postus valstybėje užimančių vyrų pasisakymai, jog neįmanoma ir netikslinga užtikrinti pakankamai aukštą gyvenimo lygį visiems, nes „didžioji žmonių dalis, kiek beuždirbtų, vis tiek viską pravalgys, pragers ar kaip kitaip iššvaistys, ir tik kokia dešimtoji visuomenės dalis sugeba kurti vertybes, turinčias išliekamąją vertę. Ji ir sudaro visuomenės ‛elitą’, o visi kiti – tik darbo jėga, ir kuo ji pigesnė, tuo geriau. O pigi darbo jėga atsiranda tada, kai ta didžioji visuomenės dalis pakankamai nuskursta“. Klausantis tokių pasisakymų ir stebint kai kuriuos „Nepriklausomos Lietuvos vadovų veiksmus ir sprendimus, kartais kyla įtarimas, ar tie veiksmai ir nutarimai – tik nesusipratimai ir klaidos, ar jie nėra specialios žmonių skurdinimo ir to sąskaita kitos nedidelės jų dalies turtinimo politikos išdava. Jeigu taip, jeigu kas nors iš tikrųjų jau pradėjo vadovautis tokia politika, nesvarbu iš kur kilo jos šaknys (iš vidaus, iš Rytų ar iš Vakarų), tai mes, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai, privalome įspėti, jog tai žaidimas su ugnimi, nes žmonės ne už tokią Nepriklausomą Lietuvą aukojo savo gyvybes ir sveikatą ir nederėtų per daug piktnaudžiauti žmonių kantrybe. Gyvenimo lygis Nepriklausomoje Lietuvoje neturi būti žemesnis negu sovietinėje. O kai dėl „elito“, tai mes galime pasakyti štai ką: kažkodėl tarp žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų šiais metais nebuvo nė vieno nei senojo, nei naujojo „elito“ atstovo; žuvo ir nukentėjo paprastų žmonių vaikai ir paprastų vaikų tėvai. O „elito“ vaikučiai, matyt, buvo „protingesni“: jie ilsėjosi šiltuose pataluose, toli nuo tankų ir nuo šūvių. Ne per toliausiai nuo šios „elito“ bei kitų „luomų“ teorijos yra ir Ministrų Tarybos Pirmininko pono G. Vagnoriaus bei kai kurių Aukščiausiosios Tarybos narių teiginiai, jog Lietuvai nereikalinga tikslioji pramonė ir kiti „sovietmečio gigantai“, o ryšium su tuo nereikia tiek nei mokslininkų, nei inžinierių, nei studentų, jog Lietuva pragyvens iš turizmo, jį aptarnaujančio žemės ūkio ir galbūt dar lengvosios pramonės bei darbo įmonėse, kurias įsteigs Vakarai, atveždami į Lietuvą naujausias technologijas (kurios ateityje, aišku, bus kuriamos ten, o ne pas mus). Mums atrodo, jog tokia Lietuvos ateities „vizija“ neperdaugiausiai skiriasi nuo eilinės „bananinės“ respublikos įvaizdžio, o per didelės viltys į turizmą ir į „antrosios Šveicarijos“ perspektyvą nėra pagrįstos: plūstelėjusi paskutiniu laiku į Lietuvą užsienio lietuvių ir susidomėjusių Lietuva kitų užsienio turistų banga greit atslūgs, nes Lietuva neturi nei tokios infrastruktūros kaip Šveicarija, nei tokio klimato ir gamtovaizdžio, o be to ir Šveicarija gyvena ne vien tik iš turizmo: turi išvystytą tiksliąją bei farmacinę ir žemės ūkio produktų perdirbimo pramonę, turi bankų sistemą, aptarnaujančią beveik viso pasaulio turtinguosius, tame tarpe ir kai kuriuos mūsiškius. Mūsų nuomone, atsižvelgiant į anksčiau išvardytas trečiąją, šeštąją ir, ypatingai, ketvirtąją galimybes, o taip pat į tai, kad Lietuva neturi brangių iškasenų, Lietuvai labiau tiktų ne „bananinės“ respublikos, o japoniškasis variantas: reikia vystyti tokias gamybos šakas, kurios vartoja vietines žaliavas ir reikalauja ne taip jau daug atvežtinių žaliavų, tačiau naudoja daug labai kvalifikuoto ir kruopštaus darbo bei intelekto. Jeigu laikytumės tokios nuostatos, tai mums būtų tikslinga išlaikyti ir vystyti ne tik maisto perdirbimo ir tekstilės pramonę, bet ir kineskopų gamybą „Ekrane“, televizorių gamybą „Bangoje“, naujausių modelių kompiuterių gamybą „Sigmoje“, mūsų mokslininkų dalyvavimą įvairiose tarptautinėse mokslinėse programose ir t.t. Labai gaila, kad šis Lietuvos pramonės ir mokslo vystymo variantas, jį pasiūlius jau aukščiau minėtam matematikui, mūsų Brolijos nariui, nesulaukė Ministrų Tarybos Pirmininko gerb. G.Vagnoriaus pritarimo.
Manytume, jog vertėtų galvoti ne tik apie trumpalaikes, bet ir apie ilgalaikes perspektyvas, ir, vadovaujantis tuo požiūriu, įdėmiau panagrinėti šį – japoniškąjį – variantą, tuo labiau, kad Japonijoje jis pilnai pasiteisino. Investicijos į žmonių intelektą, į jų kultūrą, į jų aukštą kvalifikaciją, į jų darbo kokybę – pačios rentabiliausios investicijos. Ir tuo pačiu – pačios humaniškiausios ir pačios patriotiškiausios investicijos. Mūsų mažą tautą nuo išnykimo gali apginti ne tiek galingos karinės pajėgos, kiek tautos kultūra, jos intelektas bei jų pagrindu puoselėjama tautinė savigarba. Lietuva išliks, jei ji bus pakankamai kultūringa, tačiau lietuvių tauta gana greitai ištirps, jei ji taps tik pigios darbo jėgos šaltiniu, eiline „bananine“ svetimų ir savo turtuolių valdoma respublika.
Prieš vakarietiškos visais atžvilgiais pigios popkultūros invaziją ir jos kenksmingą poveikį atsilaikyti bus žymiai sunkiau, negu prieš priverstinį rusinimą, nes prieš pastarąjį dar carizmo metais mes įgijome priešnuodį, o prieš amerikoniškąją popkultūrą priešnuodžio neturime. Atvirkščiai: daugelis jau spėjo įgyti polinkį į ją, kaip į naują prestižinę madą. Baisoka, kad iš to neišaugtų ir polinkis į gangsterizmą, narkomaniją, pornografiją ir kitus madingus „civilizacijos“ atributus. Nepriklausomos Lietuvos vadovams ir visai visuomenei derėtų, kol dar ne visai vėlu, rimtai susirūpinti. Manytume, jog Lietuvoje reikalingas moralinio, kultūrinio, na, ir ekonominio atgimimo Sąjūdis, analogiškas tautinio atgimimo Sąjūdžiui, atvedusiam Lietuvą į Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.
O kad atgautąją nepriklausomybę išsaugotume ir tinkamai ja pasinaudotume, reikia pilnai išnaudoti šio mūsų kreipimosi pradžioje išvardytas galimybes. Tai padaryti nėra lengva ir tam reikalingos visos mūsų valstybės ir visos visuomenės pastangos, žinojimas, ką, kada ir kaip reikia daryti.
Todėl, baigdami, dar kartą primename mūsų pirmąjį (ir pagrindinį) šio kreipimosi pasiūlymą: Lietuvos vyriausybei derėtų organizuoti tikslinių Lietuvos valstybės atkūrimo ir vystymosi programų kūrimą ir realizavimą, pakviečiant į šį darbą visą Lietuvos visuomenę, o ypatingai – jos inteligentiją. Juk sena lietuvių patarlė sako: „Kaip pasiklosime, taip ir išmiegosime“.
Tikimės, jog šis mūsų, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų, kreipimasis bus išgirstas, teisingai suprastas ir bus padarytos išvados, kurios pasitarnaus visų mūsų – visos Lietuvos – naudai. 1991.10.06 Sausio 13-sios Brolijos valdyba Parengė doc. Algirdas Šukys
P.S. (rašytas ranka) Atsakymo į šį Sausio 13-sios brolijos valdybos kreipimąsi nei iš V.Landsbergio, nei iš G.Vagnoriaus taip ir nesulaukėme. O juk buvo galima ir reikėjo nors truputėlį įsiklausyti į šio kreipimosi žodžius, nors truputėlį paanalizuoti jame pateiktas mintis! Tuomet nebūtų buvęs prarastas šansas racionaliai pasinaudoti labai palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kurios Lietuvos istorijoje vargu ar kada pasikartos, nebūtų padaryta tiek klaidų ir nusikaltimų, atvedusių Lietuvą į gana apgailėtiną būseną, į didelės mūsų šalies gyventojų dalies nusivylimą Nepriklausomoje Lietuvoje vykdoma politika. Praėjus 12-kai metų jau galima teigti, kad didžioji dalis mūsų prognozių , apie kurias buvo užsiminta šiame Kreipimesi, išsipildė net su kaupu. Ar jaučiasi kalti prieš istoriją ir Lietuvos žmones mūsų „vadai ir vadukai“? A.Šukys 2003.05.30
© sarmatas.lt