Šveicaro prof. J. Ereto pokaryje Romoje išleistoje knygoje «Tremtis –
prakeikimas ar uždavinys»(1974) rašyta, kad “…lietuvio moralinis
idėjinis gajumas, visada bus gyvas, nes jis sugeba širdyje saugoti
savo tautinės išminties šaknies perlus, drąsiai verti į pažangios
taikios demokratiškos vakarietiškos kultūrinės patirties grandinę.”
Tuo tikėjo ir tuo vadovavosi II-jo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių
karta.
Nuo „Pasaulio lietuvio“(1963) įsikūrimo dirbęs korespondentu Europai
Narcizas Prielaida apie žinomus išeivijos žurnalistus pagarbiai
sakydavo: “…kiek gražių jausmų ir širdies įdėdavome visi į savo
„laikraštinius kūrinius“, kad šie auklėtų jaunimą patriotine dvasia,
išreikštų tautinį nusiteikimą, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei, atspindėtų
nenuilstamą kovą už jos išsilaisvinimą iš okupacijos. „Pasaulio
lietuvis“ buvo mūsų visų širdies balsas ir tribūna pasakyti tai, ko
negalėjo pasakyti mūsų broliai okupuotoje Lietuvoje. Tarnauti tokio
žymaus laikraščio redakcijoje – reiškė dirbti be priekaištų, būti
punktualiam, disciplinuotam, netuščiažodžiauti, nerašyti
paviršutiniškų, nemotyvuotų, neturinčių patriotinio ir tautinio svorio
dalykų”.
Visa pusmilijoninė 1991 m. atgimusią Lietuvą palikusių emigrantų
karta šiandien paludija, kad PLB-nės valdybos kultūrinė politika,
vadovaujant p. D.Henkei ir p. J.Caspersen virto asmeninių ambicijų
anomalija ir apsoliučia lyderystės tuštuma. Užsidėjusios sunkią,
emigrantų tautinei moralei būtiną karūną, karūnos svorio neišlaikė.
Jų vadovavimas, toliau įdirbinėjat tais pačiais metodais, kokiais
sovietijoje kolaboravo jų tėvai ir seneliai plaukia toliau, niekinant
gabesnius ir šventai tautiškai nusiteikusius, ypač lengvu savinimosi
LR biudžeto ir JAV išeivijos prieškaryje sukurto Lietuvių fondo lėšas
dabartinių menkystų sukurtiems nieko nevertiems projektams, be
jokios moralės ir sąžinės elgiantis su išeivijos veteranų rašytiniais ir
materialiniais palikimais, o į dugną nustumiant toli nuo Tėvynės
išeivijos sukurtą Tautos kovų su okupacijos žaizdomis istoriją,
begėdiškai pertaisant išeivijos išsaugotus archyvinius dokumentus.
Atsiverskime visi 2025 lapričio mėnesio “Pasaulio lietuvio” žurnalo Nr.
588 ir peskaitykime žurnalo redaktorės p. Anos Vengrovskajos
straipsnį, paskirtą PLB-nės valdybos kultūros komisijos pirmininkės p.
Jūratės Caspersen pašlovinimui: “Diasporą turime laikyti gyvą –
puoselėdami kalbą, tradiciją ir istorinę atmintį“…
Straipsnyje savo auksines mintis išdėsto PLB kultūros puoselėtoja p.
Caspersen. O jei atvertume visą jos autobiografinę tikrenybę,
užrašytą (2005) apybraižoje “Alpių lietuviai” pamatytume, kad ji tik
menkutė Mažeikių komunisto ateisto senelio anūkė, ištikimo
kompartijai komunisto dukra, sovietinių Pagėgių vaikų namų auklėtinė
aktyvi komjaunimo sekretorė, o šiandien milijonieriaus dano Jes
Caspersen turtinga žmona ir vis dar neaišku kam dirbanti??? Du
dešimtmečiai užkopusi ant aukščiausios PLB-nės valdybos
dirigavimo pakopos pasaulio lietuvių kultūros, mažai apie tautinę
kultūrą nuvokianti vadovė.
…Kokia graži žurnalo nuotraukoje dano milijonieriaus šeimynėlė,
kokie žavingi suaugę sūnūs, kokia nuostabi dviejų suaugusių sūnų
motina, tik, deja, sūnus išmokyti nors kelis sakinius prabilti motinos
kalba – lietuviškai – laiko niekada tam neturėjusi…
Keista, kaip p. Caspersen porą kadencijų PLB-nės valdyboje buvo
vyriausia atsakinga pasaulio emigrantų vaikų švietimo vadovė,
neturėdama jokių gabumų net savo vaikus išmokyti bent porą sakinių
lietuviškai. “Mūsų šeima kalbamės angliškai!” – nė vienas nepamiršo
jos pasididžiavimo, kai pradžioje prisistatydavo iš nuostabos vos
nenugrūnantiems išeiviams senukams…
Visa ką apie savo 20-ties metų veiklą dviejuose “Pasaulio lietuvio”
puslapiuose pakiliai išpasakoja pati p. Jūratė, o rinktiniais
saldžiažodžiais atkartoja ir pertvirtina p. redaktorė A. Vengrovskaja –
yra tikriausia tiesa, žinoma tik nekreipiant jokio dėmesio į tos
Caspersen veiklos darbų kokybę.
Sustokime prie kertinių straipsnyje J. Caspersen pasakytų žodžių:
1)puoselėjame kalbą – apie tai jau pasakyta jai mokant
emigrantukus lietuvių kalbą;
2) puoselėjame tradicijas – tradicijos,žinoma, tik globalios;
3)puoselėjame istorinę atmintį – į paskutinį klausimą neatsakys
niekas,nes du dešimtmečius neatsako pati p. Jūratė, nepaaiškindama
, kokiu tikslu po ŠLB-nės išeivijos mirties sąmoningai pakeitė lietuvių
karo pabėgėlių istorinę atmintį, t.y. konvencinę įkūrimo datą,
lietuvius Šveicarijos konfederacijoje paversdama NELEGALAIS!
Lauksime, gal pasidomėjusi Išeivijos istorine veikla, perskaičiusi
keliolika ta tema publikuotų nusiskundimų opozicinėje įvairių pasaulio
lietuviškų laikraščių redakcijose publikuotų straipsnių, ir žvilgtelėjusi į
inernetiniame OIKOS 139p. puslapyje visą ŠLB-nės įkūrimo
dokumentiką, galės atsakyti pati “Pasaulio lietuvio” Redaktorė.
Arba lauksime, kol J. Caspersen skleidžiamą sovietinę progagandą
įsimylėjusi p. Ana Vengrovskaja pagaliau atsistatydins nedarydama
gėdos tikram solidžiam ir kadaise buvusiam garbingam “Pasaulio
lietuvio” redaktorės postui.
Tik taip veikdami atsikratysime nuo komunistinių komjaunuoliškų
nuodėmių ir “tautinės išminties šaknies perlus, galėsime drąsiai verti
į pažangios taikios demokratiškos vakarietiškos kultūrinės patirties
istorijos grandinę.”