Žinau, kad kasmet sulaukusi Vasario 16-osios, ne viena
džiaugiuosi ir didžiuojuosi esanti kovingosios lietuvių tautos piliečių, jų
ilgų svajonių už laisvę ir nepriklausomą Lietuvą dalimi nuo 19
amžiaus pabaigoje tautos istorijoje mano senelio knygnešio Martyno
Survilos ir kitų Lietuvos knygnešių įmintų pėdsakų, kurių niekas
niekada iš Lietuvos istorijos nepajėgs ištrinti. Kartu su didvyriškai
susipratusiais protėviais, eiliniais ir elitiniais lietuviais, kurie visi
svajojo apie valstybę, jos ateitį, gerovės ir gėrio kūrimą senojoje
mūsų Tėvynėje, šiandien apima nepaprastas jausmas, kad kartu
esame kažkada gyvenusių mūsų Tėvynės patriotų protėvių svajonių
svarbi dalis.
Kunigas Ričardas Doveika, sutinkant brangiausią šimtmečio
šventę, pasakė: „Nuskambėjo labai įdomi frazė – kad tamsos
pasaulis šiais laikais ateina tvarkyti savo tamsių reikalų pasitelkęs
žmogaus teises… Galima svarstyti, kiek joje yra tiesos ir kiek ji
diskutuotina, bet joje tikrai yra erdvės apmąstymams…“
Atrodo, kad šiandien mūsų visų dalyvavimas valstybės kūrimo ir
išsaugojimo procese privalo būti grindžiamas išminties, bendrojo
gėrio, solidarumo, atjautos dorybėmis, tačiau, visų pirma, kiekvienas
privalo atsakyti į klausimą: kas yra svarbiau – gyvybės vertė ar
gyvenimo kokybė, branginant mūsų tautinį palikimą?
Tų dalykų sukeisti vietomis negalima, nes gyvenimo kokybė negali
tapti svarbesne už gyvybės vertę ir mūsų laisvės iškovojimus.
Kasmet Vasario 16-ąją prisimenu mūsų didvyriškai susipratusius
protėvius – senąją Šveicarijos lietuvių išeivių kartą, kuri jau su šiuo
pasauliu atsisveikino, – visada prieš akis iškyla jų išsaugoti archyviniai
dokumentai, dienoraščiai, širdingai mums, naujai atvykusiems
emigrantams, papasakoti prisiminimai. Ypač pasakojimai,kaip
sudėtingais pokario metais 1952 metų vasario 17 dieną įkūrė pirmąją
Alpių šalyje teisinę politinę-kultūrinę Šveicarijos lietuvių bendruomenę
(ŠLB). Tada Lietuva buvo okupuota ir, kurdama oficialias lietuvių bendruomenes, pasaulio išeivija turėjo vienintelius tikslus –
bendruomenių TEISĖTUMĄ IR REIKALINGUMĄ.
TEISĖTUMAS reiškė turėti tarptautinėmis konvencijomis, Lietuvių
chartijos principais ir Šveicarijos Konfederacijos civilinio kodekso
įstatymais pagrįstą organizaciją;
REIKALINGUMAS reiškė pradėti kovą dėl Lietuvos išsivadavimo
iš okupacijos, pratęsiant sovietų sunaikintos Lietuvos diplomatijos
tikslus pasaulyje.
Šveicarijos lietuvių išeivija ŠLB įkūrimo 1952 metų vasario 17-ąją
datą laikė svarbiausiu TEISINIU jų oficialios politinės kultūrinės
veiklos Vakarų Europoje dokumentu – politiniu visrakčiu
Bendruomenės antikomunistinei veiklai demaskuoti užsienyje. Ją
įkūrė talentingi lietuviai, vėliau tapę žymiais mokslininkais, garsinę
Lietuvos vardą, gynę nepriklausomybės idėjas, tautos garbę ir kūrę
pasaulyje nepriklausomos Lietuvos viziją. ĮSTATŲ 1-e punkte įrašė,
kad ŠLB laikosi Šveicarijos Konfederacijos civilinio kodekso (ZGB.
Art. 54; 69/70) įstatymų (ŠLB Įstatai išlikę).
Esminiu lietuvių išeivijos organizaciniu ir ideologiniu posūkiu
laikomi 1949-ieji metai, kai buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo
komiteto parengta ir 1949-ųjų birželio 14 dieną leidinyje „Pasaulio
lietuvių bendruomenė“ Augsburge paskelbta Lietuvių chartija –
dokumentas, išreiškiantis lietuvių išeivijos tautinio solidarumo
principus. Joje skelbiama, kad nuo okupacijos pasitraukę karo
pabėgėliai lietuviai, kiekvienoje šalyje organizuodami savo
BENDRUOMENES, privalo laikytis tarptautinės konvencijos ir tos
šalies, kurioje kuriama lietuvių bendruomenė, įstatymų, ir turi tikslus:
- Padėti Lietuvai atkurti nepriklausomybę;
- Išlaikyti lietuvybę už Tėvynės ribų gyvenančių lietuvių.
Išeivijos istorinė veikla yra Lietuvos valstybės dokumentinio
paveldo dalis. Įstatais patvirtintos ŠLB įkūrimo datos niekas neturi
teisės pakeisti, tuo labiau panaudoti blogiems tikslams Tėvynės
priešų naudai…
Sveiku patriotišku protu mąstant, atrodo, kad mūsų garbingos
išeivijos teisėtumo ir reikalingumo politinei-kultūrinei veiklai vystyti
okupacijos metais už Tėvynės ribų turėtų lydėti pagarbos ir brangaus atminimo jausmas visoms lietuviško pasaulio kartoms ypač švenčiant Vasario 16-ją… Tačiau pagarbios ištikimybės ir rūpesčio egzaminas liko neišlaikytas. Nesinori kartotis, nes kol kas tokių aiškinimų neklauso ir nenori girdėti laisvai Lietuvią palikusios PLB-nės lietuvaitės. Lengvai numoja ranka net susireikšminusi savo, beveik, nematomos “veiklos” darbais besigirianti PLB vadovė Dalia Henke, neteisėtai į Seimą įlindusi Seimo narė, kaskartą vis labiau nusišnekanti Dalia Asanavičiūtė… Už kiekvieną teisinio išeivijos bendruomeninio įsikūrimo Vakarų Europoje įstatyminį patvirtinimą ir TIESOS priminimą po kelis kartus PLB kultūros komisijos pirmininkės J. Caspersen esu apšaukta beprote… Šiai poniai jau beveik du dešimtmečiai jos melu ir propaganda suteptas munduras vis dar neturi jokios reikšmės nuvertinti jos išpūstą karjerą… Kodėl visos tos lietuvaitės per tris dešimtmečius nuo Nepriklausomos Lietuvos AKTO pasiršymo nė kiek nepasistengė subrandinti savo pilietines patriotines pozicijas, neprigyti mūsų išeivijos protėvių okupacinių kovų garbingos istorinės veiklos erdvėse ir tapti kuo nors Tėvynei naudingos… Juk turime tokį gilų ir gražų IŠEiVIJOS gyvenimo ir veiklos pavyzdį, galime remtis savo protėvių – karo pabėgėlių – istoriniais kovų už Laisvę pasiekimais… Kaip garbinga būtų šiandien prisipažinti klydus ir garbingai atsistatydinti iš svarbių PLB veiklos postų, neplatinant toliau melo ir propagandos chaoso Lietuvoje ir emigrantų PLB-nės veikloje. Su geriausiais linkėjimais Vasario 16-osios proga nuo dar vis už savo teises VILTINGAI kovojančių LIETUVAI ištikimų piliečių būryje!