2004 metais Vilniuje, „Artlora“ leidykloje, išleistoje dr. Vitalijos Stravinskienės sudarytoje ir redaguotoje knygoje „Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003“ apžvelgiama pusės šimtmečio Pasaulio lietuvių bendruomenės istorija. Išnagrinėta 35 kraštų lietuvių bendruomenių veikla Lietuvos okupacijos metais ir jų pastangos išlaikyti lietuviškumą.
Pasiremta Lietuvos centriniame valstybiniame archyve (LCVA), Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje (VU RS), Lietuvos diplomatinėse institucijose Vašingtone, Toronte, Berne, lietuvių išeivijos veikėjų Petro Karvelio (JAV), dr. Alberto Geručio (CH) archyvuose išsaugotais dokumentais, glaustai nušviečiami PLB-nių tikslai ir uždaviniai. „PLB pradėjo kurtis „iš apačios“: pirmiausia kūrėsi kraštų Bendruomenės, o paskiausiai susikūrė PLB. Jos organizacinę pabaigą ženklino 1958 metų Seimas“, – rašoma knygoje (p. 34.)
Senosios Šveicarijos lietuvių išeivių kartos, kuri jau su šiuo pasauliu atsisveikino, archyviniai dokumentai, dienoraščiai, prisiminimai liudija, kaip sudėtingais pokario metais 1952 metų vasario 17 dieną buvo įkurta pirmoji teisinė politinė-kultūrinė Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB). Lietuva buvo okupuota, ir, kurdama bendruomenes, pasaulio išeivija vadovavosi Lietuvių chartos (1949) konstitucija, kuri reikalavo TEISĖTUMO IR REIKALINGUMO.
«TEISĖTUMAS» – Šveicarijos karo pabėgėliams reiškė turėti tarptautinės konvencijos ir Lietuvių chartos bei Šveicarijos konfederacijos civilinio kodekso (ZGB) įstatymais pagrįstą organizaciją; «REIKALINGUMAS» – reiškė pradėti ir vykdyti kovą dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos, pratęsti sovietų sunaikintos Lietuvos diplomatijos siekius vakarų pasaukyje. Mirusioji ŠLB karta 1952 metų vasario 17 dienos ŠLB įkūrimo datą laikė svarbiausiu TEISINIU jų oficialios politinės-kultūrinės veiklos Vakarų Europoje dokumentu – politiniu visrakčiu Bendruomenės oficialiai veiklai vystyti užsienyje.
2022 metais švenčiant išeivijos įkurtos 1952-02-17d. ŠLB 70-metį, emigrantų pareiga paminėti lietuviškos tautinės Atminties nusipelniusius visame pasaulyje pasižymėjusius, 1952 metų vasario 17-ąją Bendruomenę įkūrusius Šveicarijos lietuvius. Jų sąrašas:
Kunigas dr. Jonas Navickas, buvęs Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Šveicarijos karo pabėgėlių kapelionas nuo 1944 iki ŠLB įsikūrimo 1952 metais;
1933 metais Berno universitete Tarptautinės teisės dokroratą su pagyrimu apsigynęs dr. Albertas Gerutis, iki šiol vadinamas „LR diplomatijos TĖVU“;
dr. Alfonsas Kušlys – pasaulyje žymus mokslininkas, Berno universitete 1985 metais išradęs žmogaus organų transplantavimui būtino antilimfocitinio serumo gamybą;
Lozanos, Ženevos, Paryžiaus, Londono universitetų Garbės daktaras prof. dr. Algimantas Narakas – pirmasis Europoje pradėjęs periferinių nervų rekonstrukcinės chirurgijos operacijas, o 1986 m. visam medikų pasauliui sukūręs klasifikaciją nervų pažeidimams nustatyti, kuri iki šiol vadinama ir naudojama, kaip „Narako klasifikacija“;
VU garbės daktaras Vaclovas Dargužas, Vilniaus universiteto bibliotekai 1995 metais padovanojęs neįkainuojamą Lietuvos senovinių žemėlapių rinkinį;
Medicinos daktaras Jurgis Steponavičius ir teisininkas Stanislovas Vaitkevičius aktyviai dalyvavę ŠLB veikloje ir dosniai finansiškai rėmę visas išsivadojamąsias lietuviškas organizacijas pasaulyje, Vasario 16-osios gimnazijos įsikūrimą Vokietijoje ir teikę didžiulę finansinę pagalbą Lietuvai atgimus;
Okupacijos metais veikęs prie Jungtinių Tautų organizacijos Ženevoje, visam pasauliui skleidęs apie lietuviškos politinės kultūros išlikimo tęstinumą, „Pasaulio lietuvio“ korespondentas Vakarų Europai Narcizas Prielaida;
Prof. dr. Juozas Eretas – LR ir Šveicarijos konfederacijos internacionalinių diplomatinių ryšių simbolis, okupacijos metais Vakarų Europos universitetuose skelbęs ir formavęs Lietuvos nepriklausomybės atstatymo viziją;
Pasaulio diplomatijos centre – Ženevoje – savo profesinę meninę veiklą reikšmingai išvystęs skulptorius prof. dr. Gabrielius Stanulis, reorganizavęs Ženevos meno universitete skulptūros katedrą, išpuošęs Ženevos miestą reikšmingomis XX a. Vakarų Europos premijomis apdovanotais dekoratyviniais meno darbais;
Johana Stasiulienė, 1960 metais Ciuricho mieste įkūrusi lietuviškų šokių ratelį, kuris 30 metų dalyvavo visuose tarptautiniuose Vakarų Europos renginiuose. Pradžioje, trūkstant šokėjų lietuvių vyrų, ratelį papildydavo Ciuricho universiteto studentai šveicarai, o dar po 10 metų lietuviškus tautinius šokius šoko vieni šveicarai. 1985-aisiais. J. Stasiulienei suteiktas ŠLB narės Garbės vardas.
Dailininkė Juzė Katiliūtė, Šveicarijos konfederacijos Moterų dailininkių sąjungos narė, okupacijos metais Lietuvos vardą garsino jos dailės parodos Paryžiuje, Ženevoje, Šiaurės ir Lotynų Amerikoje, jos meno kūriniai nupirkti ir rodomi Atėnų nacionaliniame muziejuje;
Lietuviškos sielovados gelbėjimo reikalais visą okupacinį/ateistinį laikotarpį rūpinosi ir Vakarų Europoje rekšmingiausią paramos fondą Lietuvos sielovadai remti įkūrė kunigas, prof. dr. Jonas Juraitis;
Kunigas Albinas Arminas, Šveicarijos Tesino kantone daug metų rūpinęsis ligonių sielovada, yra Tesino kantono Garbės pilietis;
Vienuolė Jolytė Bagdonaitė Badene ilgus metus senelių namuose ir klinikose nemokamai slaugė ligonius – jai 1983 metais suteiktas Badeno miesto Garbės pilietės vardas;
Ekonomistas Kauno VDU apsolventas dr.Vladas Gegeckas pirmasis Vakarų pasaulį supažindino su lietuviška filatelija, kurios meninė kūryba nenusileido pasauliniams standartams;
Med. mokslų daktarė Joana Pečiulionytė ir pedagogas dr. Jurgis Jakaitis vertė ir sėkmingai Vakarų pasaulyje platino «Lietuvos katalikų Kroniką»;
2002 metais senųjų išeivių kartu su būriu naujų emigrantų Ciuriche buvo suorganizuotas iškilmingas ŠLB įkūrimo 50-metis. Prie šventinio stalo dar gyvi dalyvavo 22 ŠLB nariai.
LR Istorijos instituto išduotoje 2015 metų vasario 18 dienos pažymoje Nr.SD-(1.15)-446 pabrėžiama, jog dėl karo pabėgėlių lietuvių konsolidacijos trūkumo (t.y.dėl nelegalios Vermachto karo aviacijos pulkininko slapyvardžiu Jurgis Giedrys (Lauraitis?) Šveicarijoje nelegaliai įkurtos organizacijos „Lietuvių Sąjunga“ veiklos kliūčių – J.S.) ŠLB įsikūrimas teisėtai buvo užbaigtas tik 1952 metų vasario 17-ąją…., kai buvo priimti nuolatiniai įstatai (žr. 1952-04-10 dr. A. Geručio informaciją „Britanijos lietuvyje“).
Visuose PLB archyvuose išlikusiuose dokumentuose, dr. B. Nainio, dr. V. Kamanto, dr.M. Liniauskienės, dr. Stravinskienės, dr. A. Geručio, dr. V. Dargužo rašytiniuose dokumentiniuose darbuose yra atskleista pasaulio lietuviškos išeivijos veikla, kuri neabejotinai įrodo jos ryškiausią vietą Lietuvos bendrojoje istorijoje kovojant dėl Lietuvos išsilaisvinimo iš okupacijos.
2006 metais, ŠLB-nės vairą perėmus naujiems išeivijos istoriniu palikimu visai nesidomintys emigrantams, sąmoningai įveliama politinė-istorinė klaida: neleistinai iškraipyta teisinė įkūrimo datą, toliau visame pasaulyje platinamas buvusio režimo propagandos tęstinumas – esą ŠLB įsikūrusi nelegaliai. Tam tikslui 2015m. net suorganizuotas pseudojubiliejus profašistinei nelegaliai pulkininko J. Giedrio «Lietuvių sąjungos» organizacijai atžymėti…
Naujų emigrantų primityvus nemotyvuotas kišimasis į išsaugotus išeivijos archyvus ir jų ištaisymai – grubus politinis nusikaltimas, iškraipantis istorines išeivijos veiklos tiesas.
Išeivijos išsaugotuose archyvuose yra įamžinta Išeivijos vidinė politinė šviesa Tautai ir Žmogui. Todėl kyla klausimas: kodėl išgelbėti Šveicarijos išeivijos teisėtai įamžintą veiklos paveldo istoriją prireikė dešimtmečio, kodėl naujų emigrantų vadovė, priimdama į ŠLB-nę naujus narius, nesistengia supažindinti su 1998-2005 metais atliktu darbu, kai vadovaujant dr. V. Dargužui, prof. kunigui J. Juraičiui, dr. A. Kušliui, N. Prielaidai ir VU RS archivarėms N. Šulgienei, V. Bagdonavičienei, B. Butkevičienei idealiai buvo sutvarkyti ir į Vilniaus universiteto Rankraščių skyrių grąžinti visi išeivijos archyvai, kuriuose atsispindi ne tik teisinis oficialus Bendruomenės įsikūrimas 1952-02-17d., bet ir išeivijos 50-ties metų aktyvi kova prieš Lietuvos okupaciją. (www.OIKOS 2014.Nr.2). Septyni senieji išeiviai prieš mirtį gavo LR vyriausybės aukštus vyriausybinius apdovanojimus.
Šiandien LR URM-jos atsakingų darbuotojų atsirašinėjimai, kad jų Ministerija neturi specialios archyvų protokolus galinčios perskaityti tarnybos, daugiau negu juokingi. Niekas niekada nepatikės, kad Ministerijoje sėdi analfabetai, nemokantys skaityti tobulai lietuviškai parašytus išeivijos dokumentus!!!
Sveikintina Lietuvos pristatymo užsienyje 2020-2030 m. strategija, kuria siekiama teigiamai pristatyti Lietuvą ir jos tautą pasauliui ir iniciatyva ruošiant šalies pareigūnus tai daryti nuosekliai. Ši strategija yra labai svarbi ir pasaulio lietuvių bendruomenei, kadangi ši bendruomenė – tai šimtai tūkstančių savanorių Lietuvos ambasadorių įvairiausiuose pasaulio šalyse, kurie pristato Lietuvą tose šalyse, kuriose gyvena, todėl gebėjimas kalbėti viena nuoseklia kalba pristatant mūsų šalį yra labai svarbus. Patirtis sako, kad istorija, istorinės atminties klausimai yra dažniausiai užduodami mūsų tautiečiams, o atsakymų į šiuos klausimas yra nepakankamai mūsų šalies įvaizdžio strategijoje.
Tikra tragedija, kai naujieji emigrantai paskuba išeivijos archyvus klaidingai perrašyti.