Mes, emigrantai, parsinešam namo tik Tautos raudą,
Įaugusią iš Protėvių seniai atšalusių krūtinių.
JI nemirtinga ir begaliniai dar vis skauda,
Joj Partizanų pelenai –
NE IŠ KRISTALO PELENINIŲ…
1999 metais mano sutikimas vadovauti vienai seniausių Vakarų Europoje lietuvių karo pabėgėlių 1952-02-17d, pagal tarptautinės konvencijos, Lietuvių Chartijos (1949) ir CH civilinio kodekso įstatymus įkurtai lietuvių bendruomenei, vienas svarbiausių įsipareigojimų buvo ginti 50 metų sovietinio režimo niekintą IŠEIVIJĄ ir jos istorinę veiklą.
2000-siais metais, visą dešimtmetį (nuo 1990), Lietuvos universitetuose savanoriškai atvykęs į Tėvynę dėstyti krikščioniškojo tikėjimo teologijos mokslų idealus, į Šveicariją vėl sugrįžo IŠEIVIS ŠLB-nės kapelionas – teologijos ir filosofijos mokslų daktaras profesorius kunigas Jonas Juraitis, o dr. Vaclovas Dargužas vienbalsiai buvo išrinktas ŠLB-nės Garbės pirmininku.
Lietuvos išeivijos – karo pabėgėlių – elitui pageidaujant ir manimi, kaip Lietuvos Laisvės gynėjų dinastijos nepriekaištingą autobiografiją turinčiai lietuvei, vienbalsiai buvo patikėta toliau vykdyti tautinę veiklą Tėvynei iš tolo…
Visuotiname 1999 metų ŠLB-nės susirinkime už mane balsavo (tada dar gyvų) dvi dešimtys lietuvių karo pabėgėlių IŠEIVIŲ, ir visi 20-jo amž. paskutiniame dešimtmetyje atvykę naujieji emigrantai, kuriuos iki šiol pagarbiai prisimenu: Aidą ir dr. Juozą Kurmanavičius, Dianą Brunner, Aldoną Bacher, dr. Algirdą ir Danguolę Žiogus, Birutę Gujer, Ireną ir Saulių Žuklius, Sonatą ir Vilių Zabulionius, Virgilijų ir dr. Laimą Tikuišius,Virginiją Siderkevičiūtę, dr. Audrių Alkauską, Gražiną Staniūtę, Valdonę Meylan, (asmeniškai suorganizavusią iš Vilniaus į Ciurichą parvežti 50 egz. Solidarity spaustuvėje publikuotą apybraižą “Alpių lietuviai. Alpenlitauer”).
Mes, visi iš atgimusios Lietuvos atvykę pirmieji emigrantai, buvome pasiryžę savo talentus paskirti kilniausiems tikslams: tobulinti savo kvalifikacijas, siekti naujų vakarietiškų novatoriškų veiklos aukštumų, šveicariškos kokybės, sąžiningo pareigingumo ir kažkada sugrįžti į pažangesnę, negu palikome, Tėvynę ir jai padėti kurti bendrą visų mūsų tautinę gerovę…
Mums visiems Šveicarijoje savo tikslus pasiekti pavyko.
Mano – karo vaikų kartos – svajonės mus vedė per sugriautus gyvenimus, bet nemažiau stipresnėmis Taikos ir Tiesos viltimis…
“Kažkodėl mergaitės gyvenime Tėvas yra toks svarbus, nors daugiausiai rūpinosi ir išsaugojo mūsų gyvybes Motinos”- savo apybraižoje “Karo vaikų likimai”(2025), rašo Mažosios Lietuvos metraštininkė – Edita Barauskienė, 2025-jų rudenį Kalnujuose aplankiusi mano tėvui – Lietuvos gynėjui – paskirtą paminklą: “MOKYTOJAS IR MERGAITĖ”
Kai kuriems mums, karo vaikams, Dievas davė ilgus gyvenimo metus, kad parašytume apie savo kartos likimus.
… Mums, pirmiesiems atgimusios Lietuvos emigrantams, praėjo 35-ri sėkmingos veiklos metai, o iš tikrųjų – kokių laikų sulaukė mūsų gimtoji Tėvynė? Juk ne gerovė, o melas Tėvynėje įsitvirtino, kaip politinė priemonė, ir Lietuvos politika nusileido iki jokių moralinių ribų neturinčių nekultūringų menkystų veiklos, iki tiek, – kai PLB-nės valdybos kultūros planuose atsiduria ne kažkada kurtas IŠEIVIJOS tautinis gyvybės balsas, o propagandiniai jos naikinimo, melo ir begėdiškų intrigų provokacijos niekinančios lietuvių kalbą, lietuviškas katalikiškas šeimų tradicijas, lygiuojantis ne į aukštos senosios Vakarų Europos kultūros meno ir literatūros auginimą, o besimaudant niekingo globalizmo verpetuose.
Kodėl kažkada, per 50 metų susikūrę, atgimstančios Tėvynės viziją IŠEIVIJOJE mūsų protėvių pozicijas šiandien lengvai užsiima režimo KGB gyvatynų veikėjai, išsivertę kailius savo nuodais drąsiai apspjaudo mūsų didingos istorijos amžinosios gyvynės Ratą, ir su niekinga propaganda užvaldo net svarbiausius LR seimo vadovo ir PLB-nės kultūros vadovo postus?..
2006 m., perėmusios ŠLB-nės vadovės vairą J. Caspersen veikla tęsia sovietrežimo ideologiją, kuri kaip diena ir naktis skiriasi nuo veiklos, kurią mums perdavė 50 metų su sovietrežimu okupacijos metais kovojusi IŠEIVIJA.
Kad 1944 metų vasarą Lietuvą priverstas palikti Tėvynę Lietuvos elitas ir jo veikla pasaulio politikoje, paėmus ŠLB-nės vairą, o vėliau ir PLB-nės valdybos kultūros komisijos vairą, Jūratei Jablonskytei Caspersen, lengvai pavyko suklastoti Šveicarijos lietuvių karo pabėgėlių archyvų teisinius įkūrimo pamatus, išeivius pasaulyje drąsiai paskelbti Alpių šalyje įsikūrusiusius nelegaliai.
Kodėl tas faktas LR vyriusybei atrodo normalus?
Visi su pasibaisėjimu matėte, kaip LTV direktorė organizvo puolimą prieš Vilniaus universiteto docentę Jolantą Mažylę, išleidusią knygą apie talentingą IŠEIVĮ žurnalistą!
Kaip buvo pasmerktas talentingas režisierius R. Tuminas, ketinęs pastatyti IŠEIVIO rašytojo Antano Škėmos romano “Balta drobulė” inscenizaciją Lietuvos teatre!
Kaip 2025-jų rudenį atleidžiamas iš darbo AIDŲ laikraščio žurnalistas – IŠEIVIJOS palikuonis – Kęstutis Girnius!..
Mano, kaip Lietuvos Laisvės gynėjo, 1940-tų metų vasarą Raseinių apskrityje organizavusio “Šaulių batalijono” ginkluotą sukilimą prieš TSRS okupaciją,1941-12-19d. Rusijos Orienburgo kalėjime nuteisto mirties bausme ir sušaudyto, Mokytojo Jono Survilos dukros kūryba apie Šveicarijos lietuvių IŠEIVIJĄ, J.Caspersen veikloje yra viešai niekinama, nes 1952-02-17d Alpių šalyje susikūrusios pavyzdingą išskirtinę tautinę bendruomenę, ir 50 metų vedusios kovą prieš Lietuvos okupaciją, IŠEIVIJOS veikla J. Caspersen kagebistinei politinei tąsai ir jos sovietiniam ilgamečiui įdirbiui visai netinka.
Dešimtys mano parašytų kūrinių apie išeiviją atskleidžia ne mano tuščią pasigyrimą kūrybine veikla, bet parodo karo pabėgėlių lietuvių stipriausią IŠEIVIJOS Vakarų Europoje susikurtą dvasinių/kultūrinių pagrindų branduolį tada, kai visame pasaulyje buvo kuriama Nepriklausomos Lietuvos Valstybės VIZIJA, Tėvynę mylint ir ginant iš tolo.
J.Caspersen politinė negarbinga spekuliacija savo komentaruose, kai buvo pristatyta pasaulio istorikų ir literatūros žinovų puikiai įvertinta mano kūrybą, kurią ji drįso sulyginti su “pamazgų baseinais”, “jovalais” ar “šūdų porcijomis” (žr. “Pozicija.org”), todėl nieko gero negali ir negalės duoti nei Tėvynės Valstybei, nei jos piliečių ateičiai.
1944m. vasarą Tėvynę priverstas palikti Tautos piliečių elitas iki šiol yra vienintelė Tėvynės karta, kuri reikalauja teisingo tautinio įvertinimo, nes po jų ateistinėse šeimose augusios kartos baigė kitokios ideologijos mokyklas.
2025-jų gruodyje į mūsų gyvenimus atskridusi filosofo Arvydo Juozaičio knyga “Teisinga Sąjūdžio istorija”, parodo, kokiais skaudžiais mūsų tautai likimo ratais sukosi Tautos istorija mūsų proprotėviams, protėviams, seneliams tėvams ir mums, kol atsidūrėme ant 2025-jų gruodžio slenksčio, gaila, vis dar senomis politinės praeities ligomis sergančių – buvusių kolaborantų ir jų palikuonių, savo Tėvynės istoriją išmainiusių, į besočių, brangiausius Tėvynės turtus vagiančių ir be sąžinės pardavinėjančių svetimiems į purvinas rankas.
KAS BUVO IR YRA MŪSŲ MOKYTOJAI? – aiškiai paskelbia A. Juozaitis:
“Justino Marcinkevičius sutikimas dalyvauti Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo lūžio momentas. Marcinkevičiaus sutikimas lėmė, kad vėliau visi akademikai jau drąsiai stojo į iniciatyvinę grupę. Jo absoliutaus autoriteto tautoje reikšmė iki šiol lieka neatskleista…”
“Šešioliktmečiai šešioliktmečiai 30-ųjų metų gimimo…”
Rašytoja Edita Barauskienė savo istorinėje apybraižoje pasakoja apie savo kartos karo vaikus – 40/41-ųjų metų gimimo našlaičius ir jų mokytojus.
Rašytoja Renata Šerelytė savo knygoje aprašo dar vieną mums nepamirštamą istorinės kovos pavyzdžiu privalantį išlikti partizaną Kraujelį – Siaubūną, 28-jų metų gimimo…
Rikiuojasi mūsų 20/21-jo amžiaus dešimtmečiai.
Neabejojame, kad ŠLB-nės Lietuvos atgimimo pradžioje atvykusieji 1960/70 -jų metų gimimo garbingai pateisina savo svajones Tėvynei.
Tik įdomu, kaip skaudi mūsų Tautos istorija įvertins ir kuo apdovanos vieną iš jų kartos 1983 metais gavusią sovietinės Lietuvos pasą asmenybę, savo tikėjimo pagrindu pasilikusią tarnauti ne Tėvynei, o jos priešams?