2022-01-25d. “Respublikos” straipsnyje “Mes per daug ilgai tylėjome”, Rasa Ivanauskienė labai objektyviai ir teisingai apibūdina visas mūsų Tautos, didvyriškai pasiekusios laisvę, žaizdas per tris dešimtmečius. Kiekvienas reiškinys turi savo priežastis ir padarinius…
“Ką pasėsi, tą ir pjausi” – sako Autorė remdamasi senąja liaudies išmintimi. Autorė išvardija visas Tautos netektis, pradedant, kad tuo, jog mūsų Tėvynėje liko 1-nu milijonu mažiau, nes Tėvynėje neliko TEISINGUMO! Iškirsti miškai. Pandemija valdoma įsakymais, o ne įstatymais. Užsienio politika neatitinka savo gyventojų interesų.
Kitame “Respublikos” puslapyje įdėti URM-jos vadovų veidai: CK komjaunimo sekretorius, KGB rezervistas, niekuo nenusipelnęs svarbių postų paveldėtojas Anūkas…
Kai minime Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Ir nepajunti,
kaip galvoje ima kirbėti klausimas, kaip bus išvadinti tautiečiai šią
ypatingą dieną. Šunauja, runkeliai, vatnikai, plokščiažemiai,
antivakseriai… Sausio 13-ąją epitetų sąrašą papildė: ne žmonės,
fašistai, jedinstvininkai. Atrodo, visas arsenalas išnaudotas. Kažkas,
palinkęs prie stalo, mąsto, ką reiks pasakyti Vasario 16-ąją? –
susirūpinusi klausia Autorė.
Kas sugebės jai teisingai atsakyti?
Gerai prisiminiau ir aš vieną žymaus humanitarinių mokslų daktaro
pasakytą mintį: „Dievas – ne idiotas.” Tikram autoritetui nereikia
prievartos.
Ir naiviausiam, abejingiausiam Lietuvos piliečiui aišku, kad
organizuojant tautai brangias šventes scenos gilumoje turi būti
iškabinti, ąžuolo lapų vainikais apipinti žuvusiųjų portretai,
pagarbiausioje vietoje (prezidiume) susodinti šventei nusipelnę
Tautos piliečiai: gavę Gynėjų medalius, sužeisti ir priešų atakos
suluošinti, žuvusiųjų artimieji, kurie skaudų savo sūnų, tėvų, brolių
netekties skausmą nešiosis širdy iki mirties…
Baisi gėda Lietuvos kariuomenės, mūsų neteisybių iškankintų Motinų
sūneliams, kurie kariuomenės vadų iškviesti keliais lankais privalėjo nuo tautos patriotų saugoti kelias, nieko bendro su Sausio 13-osio
tragedija neturinčias, asmenybes, kurios ne tik užėmė aukščiau
pamintėtų tautos patriotų vietas, bet ir mėgino kažką “nustebinti” savo
nieko bendro su Tautos aukų likimais neturinčiomis kalbelėmis. Ką
galėjo susirinkusiems pasakyti Viktorija Čmilytė, kuri 1991m Sausio
13 buvo tik 10 metų Lietuvos politikos nenuvokiantii mergaičiukė ir
sėdėjo ant kelių savo seneliui ar tėvui, dirbančių priešingoje Lietuvos
Gynėjų pusėje?
Tragiška scena, primenanti Kudirkos ar Gogolio satyras…
Atsiliepimą nutariau parašyti išreikšdama sveikai patriotiškai
galvojančių lietuvių emigrantų vardu, nes PLB valdybos
susireikšminusieji, kurios dėl Tėvynės gerovės piršto nejudina be
Lietuvos biudžeto skirtų save pasigarsinti lėšų, niekada neįstengs
blaiviau susimąstyti dėl laisva valia paliktos Tėvynės…
Ateina dar dvi Tautai brangios šventės: Vasario 16-ji ir Kovo 11-ji. Ką
pamatysime istoriniame Signatarų balkonėlyje. Ar pagaliau į balkonėlį
neišeis pasidalinti savo disidentine veikla nusipeniusieji, iki šiol vis
dar nustumtieji į šalį: Nijolė Sadūnaitė, Robertas Grigas ir kt. Juk
jiems apginti nereikia jokios kariuomenės nei asmens sargybinių – jie
50 metų bebaimiai buvo pasiruošę mirti už Tėvynę. Jų
nepagąsdinsi šauksmais. Jų kalbas lydės tik audringi aplodismentai,
kurių jie tikrai yra nusipelnę.
Janina Survilaitė,
LRS narė, Laisvės kovotojų nuo 19a. šeimos dinastijos atstovė, ŠLB
valdybos pirmininkė(1999-2006), už Lietuvos vardo garsinimą
pasaulyje 2011m. apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio
Gedimino ordinu.