2025-jų spalio 03d. pykčio liepsnomis besispjaudančiame
internetiniame laiške ponia J. Caspersen rašo:
“KOKIA BJAURASTIS – IR ŽMOGAUS, IR TEKSTO!? Ir čia rašo
Lietuvos rašytojų sąjungos narė ir dar apdovanota Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiumi ! Tarp kitko, Šveicarijos
lietuvių bendruomenė yra oficialiai atsiribojusi nuo šios moters ir jos
rašliavų. Pagarbiai, J.C.”
Trumpai ir aiškiai išvemta visa per paskutinius du dešimtmečius
susikaupusi bjaurastis kitai emigrantei Lietuvos Knygnešio anūkei,
Laisvės kovotojo, LR šaulio, Mokytojo, kuriam dabar Kalnujuose
statomas Paminklas-Simbolis JONUI SURVILAI, skirtas
tūkstančiams okupantų nužudytų Lietuvos Mokytojų vardui pagerbti.
Tokius p. J. Jablonskytės Caspersen prakeikimus jau dvi 21-jo
amžiaus dešimtys girdi visi: ir tie, kurie Tėvynėje, ir tie, Tėvynę palikę,
įsijungę į karo pabėgėlių lietuvių sukurtas pasaulio Bendruomenes.
Tokie p. Caspersen prakeiksmai visada pristatomi be jokių
motyvacijų, niekada nepaminint, kuo nusikaltusi naujajai Pasaulio
emigrantų bendruomenei, 1990-jų gruodyje į Šveicariją pas buvusį
savo Tėvo jaunųjų Lietuvos šaulių auklėtinį Šveicarijos karo pabėgėlį išeivį – atvykusi, už jo ištekėjusi, t.y. pirmoji naujų Lietuvos kartos
emigrantų duris pravėrusi, VU filologijos-istorijos fakulteto diplomą
turinti emigrantė J. Survilaitė.
Niekas nesuabejuos, kad Survilaitės didžiausias nusikaltimas – slypi
jos rašytiniuose darbuose, publikuojant Šveicarijos išeivijos veiklos ir
darbų liudijimus Lietuvos okupacijos metais. Dauguma jos darbų
išsirikiavę LRS rašytojų, LR Knygnešio draugijos, Pasaulio lietuvių
literatūriniuose sąrašuose. Visi J.Survilaitės literatūriniai darbai
sukurti Išeivijos išsaugotų archyvų motyvais, publikuoti iš išeivijos
išsaugotų dienoraščių, ir pasaulio literatūros žinovų yra labai gerai
įvertinti.
Todėl PLB-nės pirmininkei p. D. Henkei, LR UR ministrui p. K.
Budriui, ir visiems LR semo atstovams drąsiai patikinu, kad
J.Survilaitės emigrantinės kūrybos, išskyrus sovietinius kolaborantus
ir propagandistus, niekada niekas negalėjo ir negalės vadinti
“rašliava”.
Naujai PLB-nės emigrantų vadovei niekada nepatiko, kad Survilaitės
išeivijos archyvų žiniose buvo iškeliami svarbiausi Išeivijos
Bendruomenės sudarymo klausimai, visai neatitinkantys kolaborantų
50 okupacijos metų platinamiems, kad…
- Iki 1952-02-17d. Šveicarijoje neegzistavo jokia politinė tarptautinės
konvencijos, Lietuvių Chartijos konstitucijos (1949) ir CH civilinio
kodekso įstatymų Statutais sukurta lietuvių Bendruomenė, kuri
Vakarų Europoje sėkmingai tęsė tautinę antikomunistinės ideologijos
politiką, po 1945/46 metais pasaulyje sovietų sunaikintos pasaulio
Lietuvos diplomatijos; - kad ŠLB-nės veiklos istoriją aprašytoje dokumentinėje apybraižoje:
“Alpių lietuviai. Alpenlitauer”, 2005m. drąsiai paneigiama 50-tį
okupacijos režime vesta propaganda, išeiviją charakterizuojančią,
kaip išdavikų, šnipų, banditų ir buržuazinių nacionalistų gaują,
griaunančią tarybų Lietuvos valdžią…; - Kad J.Survilaitės apybraižose nujieji emigrantai savo veikloje
raginami tęsti pasaulio lietuvių išeivijos istorinį atminimą, ir
akcentuoti kelis neblėstančius prioritetus: “Pirmiausia – Lietuvos
istorinės atminties išsaugojimą ir kultūrinį tęstinumą, nes be šių
dalykų “nacionalinė valstybė ne tik neturi prasmės, bet ir negali
išsilaikyti kaip suverenus darinys…” (R. Šerelytė)”
…Pirmoji 2025-jų metų savaitė buvo pilna politinių/kultūrinių naujienų.
Sekmadienio vakarą visus sujaudino filosofijos mokslų daktarės
Nidos Vasilauskaitės iš Vilniaus klinikos atskridęs prof. Vytauto
Lansbergio laiškas, kuriame Profesorius naujai išdėsto savo
teiginius, į kiek dalių yra suskirstyta Lietuva? Profesoriaus nuomone
svarbiausioji Lietuvos dalis yra, būtent, ta neutralioji, tačiau
reikšmingoji, tylinčioji, bet visada savo protu ištikimai Lietuvai dirbanti,
ir geriausiai šimtametį Lietuvos didvyriškumą suprantanti…
Gal iš tikrųjų, besiruošdamas su mumis atsisveikinti Profesorius ir
išliks mūsų atmintyje teisus.
…LR vyriausybėje kasdien didėja permainos ir protestai, kurie vis
šauniau patyrusių organizuojami, tačiau vis nešauniau baigiasi.
Vadinamų kultūrininkų protestavimas tapo juokingu, kai tame
kultūrininkų būryje pasirodė tokie, kurie neturi jokio idėjinio tvirto
tautiškumo geno nei talento, o graibosi, kaip susikurti sau paramos
fondus ir pademonstruoti savo nekultūrą, sveiku protu nesuvokiamais
niekam nesuprantamų “kosmoso erdviu perforansaių” apgailėtinais,
bezdžionavimais, o genialieji diplomuoti juvalyrai, auksakaliai, gintaro,
tautinės tekstilės, skulptūros ir keramikos virtuozai tyli ir prakaituoja,
net nesvajodami apie jokius juos dykai žindančius fondus…
Tiesiog Sibiro šalčiu pučia nuo tokių protestuojančių “kultūrininkų”
gretų, kai išgirsti juos šaukiant, kad “MES ANTRASIS LIETUVOS
SĄJŪDIS!”
ATSIPEIKĖKITE, ponai, prieš ką jūs protestuojate, prieš represinę
sovietinę struktūrą, galingai ginkluotą sovietų ir KGB armiją, ar jums
dabar gresia Sibiras, kalėjimai, nukankinimai, kaip 1988-89 metais
rizikavo kovoti jūsų Tėvai? Ar jūs tikrai įtikina nukvėšusios
asmenybės įrodymai, kad ji 1988-89 metais įstojusi į Komunistį partiją
jautėsi labai laiminga, nes jai niekas nebuvo pasakęs, kad lietuviai
prie Laptevo visą pakrantę nuklojo savo lavonais…
Kaip auga mūsų jaunoji karta – akivaivdžiai paaiškina dr. R.
Čepaitienės pasakojimas apie menką politinį, tautinį, kultūrinį
supratimą turinčius garbingus VU rektorius, su įvairių bausmių
bauginimais varančius būtinai dalyvauti šiandieniniuose
beidėjiniuose pasipriešinimuose…
Mes geriau pabūkime Lietuvą mylinti, Lietuvai sąžiningai dirbanti,
Tautos atminimą sauganti normali TAUTA.
Tautą sudaro gyvieji ir mirusieji, o jos istorijos tiesa – svarbiausias
mūsų gyvenimo veiksnys ir variklis.
33 metai renkame, sveikiname, širdyse auginame gražiausias Viltis naujai inauguruoto
LR PREZIDENTO veiklai ir sėkmei! 20214-jų metų GITANO NAUSĖDOS kalbos turinyje
kiekvienas galėjome į savo širdis inkrustuoti tą laukiamybės sakinį kuris lauiamiausias
mūsų troškimų išsipildymo stebukle…
“Nebus Valstybės – nebus nieko… turime saugoti savo istorinę aplinką, neleisti
perrašinėti istorinius pasiekimus,” – sakė Prezidentas, o dorųjų Šveicarijos emigrantų
dalis, kartu su po mirties apšmeižtais išeiviais puoselėjame viltį, kad sulauksime
stebuklo, kai neteisingai politiškai/istoriškai dabartinių emigrantų perrašyta ŠLB-nės kovų
už Lietuvos Laisvę istorija sulauks TEISINGUMO. Ačiū, PREZIDENTE.
Širdys plaka apmaudu, kad nė karto neišgirdome p. Prezidento balso
pasmerkusio LR kultūros ministrą už tai, kaip pasielgta su talentingu
LR Teatro režisieriumi Tuminu, atimant visų branginamą Vilniaus
Mažąjį Teatrą, o Režisierių išvarant iš Lietuvos. Pergyvename, kodėl
LR kultūros ministerijos vadovybė neleido Tuminui sąmonės sriauto
metodu parašyto išeivijos pergyvento autobiografinio romano “Balta
drobulė” pastatyti Lietuvos Teatro scenoje? Vienintelio lietuviško
modernaus pasaulinės reikšmės kūrinio, galėjusio visame pasaulyje
išgarsinti Lietuvos teatrą?
Kodėl dr. J. Mažylės knyga apie išeivijos JAV “Dirvos” laikraščio
redaktorių V. Gedgaudą, talentingą išeivijos žurnalistą, LTV vadovei
tapo lyg pašinu nepageidaujamoje vietoje?..
Juk tai kūriniai apie visą okupaciją kovojusius talentingiausius
Lietuvos išeivijos kultūros veikėjus!
Nors į mūsų pastabas p. Prezidentas niekada nėra sureagavęs, bet
visiems aišku, kad pakeisti Lietuvos išeivijos veiklos istoriją – yra
politinio beprotiškumo, Kremliaus dezinformacijos įtakojimo ir
iškrypusios kolaborantų šeimoje išaugintų personų egoizmo ir ligotos
arogancijos pasekmė…
…1999 m. PLB-nės pirmininkas dr. V. Kamantas ir LR Išeivijos
instituto dr. L. Saldukas, aukštai įvertindami išeivijos kovų prieš
okupaciją ŠLB-nės veiklą, paprašė ŠLB-nės veiklos istoriją aprašyti
dokumentinėje apybraižoje, paneigiant 50-tį okupacijos režime vestą
propagandą: išeiviją charakterizuojančią, kaip išdavikų, šnipų, banditų
ir buržuazinių nacionalistų gaują, griaunančią tarybų Lietuvos
valdžią…
…Iki 1952-02-17d. Šveicarijoje neegzistavo jokia politinė tarptautinės
konvencijos, Lietuvių Chartijos konstitucijos (1949) ir CH civilinio
kodekso įstatymais sukurta lietuvių Bendruomenė, kuri Vakarų
Europoje privalėjo tęsti tautinę antikomunistinės ideologijos politiką,
po 1945/46 metais pasaulyje sovietų sunaikintos Lietuvos
diplomatijos.
Apybraižoje “Alpių lietuviai. Alpentauer” (2005m.), aišku, kokios
demokratinėje Valstybėje privalo veikti politinio teisingumo nuostatos,
nes kitaip įsigalės valstybinis terorizmas! Pirmieji Šveicarijos išeivijos
diplomato dr. A, Geručio išsaugoti archyvai 1983m rūpestingai buvo
perduoti Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos saugyklai.
(Knygoje”Vaclovas Dargužas: Mylėi Lietuvą iš tolo…”(p.94-96) aprašiau, kaip VU
mokslinės bibliotekos direktorius Jurgis Tornau 1980m. išeivijos rūpesčiu buvo
iškviestas į Berną, patikrino visą A. Geručio sukauptą archyvą, ir 1983m. buvo
padaryta sutartis su VU rektoriumi dr. Jonu Kubiliumi, pridedant asmeninį dr.V.
Dargužo testamentą, pažymintį, jog ŠLB-nės archyvų ir V. Dargužo asmeninio
Lietuvos žemėlapių rinkinio jokiu būdu negalima išvežti iš Lietuvos į Maskvą…)
Nuo 1983m. ŠLB-nės archyvai tvarkingai buvo perduodami naujam
pirmininkui, griežtai išsaugant istorinių faktų tikslumą, o nuo 2000-jų
ŠLB-nės valdybos nutarimu, VU Rankraščių skyriaus archivarių: N.
Šulgienės, V. Bagdonavičienės, VU bibliotekos direktorės B.
Butkevičienės buvo kvalifikuotai ir sąžiningai peržiūrėti, ir persiųsti į
VU bibliotekos Rankraščių saugyklą.
2004m. Vilniuje, Artlora leidykloje išleistoje LR istorijos instituto
mokslinės bendradarbės dr.V. Stravinskienės sudarytoje knygoje
“Pasaulio Lietuvių bendruomenė (1949-1953)” užrašyta
konvencinė ŠLB-nės įkūrimo data(1952-02-17), kuri 50 okupacijos
metų visai pasaulio išeivijai tarnavo kaip garantijos visraktis Vakarų
Europoje organizuoti oficialią kovą prieš Lietuvos okupaciją.
Knygoje “Alpių lietuviai” atskleista Šveicarijoje pokaryje įkurtos
išeivijos Bendruomenės veikla, kovojant už Tėvynės
nepriklausomybės atstatymą. Ištyrinėti išeivijos ryšiai su
tarptautinėmis organizacijomis, Žmogaus teisių gynimo komitetais
prie JT Ženevoje, Šveicarijos Rytų Europos institutu Berne, su
žymiais Vakarų Europos antikomunistais ir disidentais. Knygoje
chronologine tvarka surinktos žinios apie atskirus asmenis: užrašyti
žymių lietuvių išeivių mokslininkų, meno ir kultūros veikėjų
pasakojimai, pristatyta Vakarų Europos lietuvių šviesuomenė,
šeimos, politikai ir visuomenininkai: Lietuvos tautinis palikimas
užsienyje kūrybingai įsiaudžia į visą Lietuvos istorinės politinės
kultūros audinį… Knygoje piešiami ir dabartinių emigrantų paveikslai,
jų tautinės tapatybės kaip vertybės išsaugojimo problemos,
neišvengiamo susiliejimo su svetimo krašto mentalitetu ir aplinka
pamokos, naujas vakarietiškos tikrovės pažinimas ir jos padėtis
įžengiant į 21-jį amžių… Unikalūs dr. A. Vasiliauskienės ir prof. A.
Tylos įvertinimai, paskelbti recenzijoje „Solidarity“ leidyklos
metraštyje, 2004.
Atmenant pasaulio lietuvių išeivijos istorinį atminimą, naujųjų
emigrantų kartai svarbiausia reikėtų akcentuoti kelis
neblėstančius prioritetus. Pirmiausia – Lietuvos istorinės atminties
išsaugojimą ir kultūrinį tęstinumą, nes be šių dalykų “nacionalinė
valstybė ne tik neturi prasmės, bet ir negali išsilaikyti kaip suverenus
darinys…” (R. Šerelytė)”
Kultūrinės lietuviškos veiklos prioriteto išsaugojimas išeivijos
gyvenime ir veikloje šiandien nemažiau būtina, nes “nacionalinė
kultūra mus ne tik jungia, bet ir padeda neištirpti tautų katile.”
(rašytoja Renata Šerelytė, „Draugas“, 2020.11.21)