Stovintis blogio vanduo PLB-nės politinio neišmanymo pelkėje.
(2016-01- 09 straipsnio, skelbto «Lietuvos aide» pagrindu)
“Vokietijos lietuvio” laikraščio redaktorė A.D. Digaitytė, pradėjusi
žurnalistinį tyrimą dėl ŠLB išeivijos veiklos istorijos apšmeižimo, kelia
rimtą klausimą (2021-03-11) PLB valdybos atsakingosioms už
emigrantų veiklą p.p.J. Caspersen ir D. Henkei: “Kam tarnauja tos dvi nacio, Vermacto aviacijos pulkininko J. Giedrio įkurtos „Šveicarijos lietuvių sąjungos“ paleistą „antį“ pasigavusios ir kaip tikrą tiesą visur ginančios PLB ponios? Ar jos taip elgiasi iš kvailumo? Ar iš kvailumo jų „tiesą“ savaip interpretuodami gina kai kurie Lietuvos istorikai ir net oficialios institucijos? Kas verčia PLB Konfliktų sprendimo komiteto pirmininką apsimesti nesugebančiu suvokti Komitetui nusiųsto prašymo teksto?.. Klausimai kol kas be atsakymų.
Propaganda tebdvokiantis akivaras PLB-nės pelkėje tebegyvoja.
„Pasaulio lietuvio“ 2015 metų lapkričio 9/542 numeryje, straipsnyje
„Lituanistinis archyvinis paveldas užsienyje: išsaugoti ir puoselėti
misiją įmanoma“, sakoma, kad „kiekvienai valstybei ir tautai svarbūs
jos tapatumo įrodymai. Lietuvos valstybės archyvų kaupiami ir juose
saugomi dokumentai – neabejotinai Lietuvos valstybės dokumentinio
paveldo dalis“.
Ar to laikosi užsienio lietuvių bendruomenės?
Straipsnyje noriu apžvelgti pokario metų pabėgėlių gyvenimo ir
veiklos sąlygas neutralioje Europos šalyje Šveicarijoje, ir paviešinti,
kaip išeivijos išsaugotuose archyvuose savavališkai piktybiškai buvo
pakeistas vienas svarbiausių istorinių faktų. Juk visiems žinoma, kad
ŠLB-nę Šveicarijos konfederacijoje kūrė iškilūs, talentingi patriotiškai
susipratę lietuviai, kurių ne vienas vėliau tapo garsiais mokslininkais ir
išradėjais, plačiai pasaulyje garsino Lietuvos vardą, gynė Tautos
garbę ir orumą. Jų sukurta išeivijos istorija yra Lietuvos valstybės
dokumentinio paveldo dalis, kurią būtina išsaugoti nepakeistą.
Visų Vakarų Europos išeivių istorijoje ypač sudėtingi buvo 1949-1951-ji metai.
Kunkuliavo neramūs politiniai įvykiai, kuriuos Šveicarijoje savo propagandai
naudojo nelegaliai šalies pogrindyje įsikūrusi, Wehrmachto karo aviacijos
pulkininko slapyvarde Giedrys vadovaujama „Lietuvių Sąjunga“ (1948-1951).
Istorija patvirtina, kad 1949-1950 metais realiai buvo pakibusi III Pasaulinio karo grėsmė. Spaudoje buvo minimas Stalino asmeninis konfliktas su atskalūnišku komunistinės Jugoslavijos maršalu Josipu Broz Tito. Buvo rengiamasi invazijai į Jugoslaviją, kuri būtų privertusi įsikišti NATO, kas būtų reiškę branduolinio ginklo panaudojimą… Jugoslavija buvo išmesta iš kominterno, o 1949 metų vasarą „už ideologinį nukrypimą“ energingai imta valyti Vengrijos kariuomenę: buvo sugrūsti į kalėjimus arba sušaudyti tūkstančiai vengrų generolų ir karininkų. Tai buvo kerštas už pasidavimą „projugoslaviškiems sentimentams“…
Pabėgėlių tarpe plito pasipriešinimo užkratas, o pulkininko Giedrio
„Sąjunga“ pogrindyje, tą užkratą aktyvino, skelbdama, kad ruošiasi
rimtai kovai su okupantais. Giedrys buvo tikras Hitlerio karo
akademijos auklėtinis, apdovanotas „nacių kryžiais“, garbės
regalijomis išpuošta aviacijos pulkininko uniforma, su kuria jis
išdidžiai praeidavo net centrine Ciuricho Banhofstrassės gatve,
reprezentuodamas disciplinuotą, kompromisų nepripažįstančią
asmenybę. Jo agitacija į „Sąjungą“ įtraukti visus lietuvius Šveicarijoje
neišsipildė, tačiau sėkmingai pritraukė kitą politinių nusikaltėlių grupę
–Wermachto karininkus ir Lietuvos holokausto aktyvistus irgi čia
besislapstančius.
„Sąjunga“ buvo viena iš pavojingų pabėgėlių organizacijų CH
Valstybinio saugumo sąrašuose ir akylai sekama. Senoji išeivių karta
gerai prisiminė, kaip nuo avantiūristo ir provokatoriaus su blizgiais
pulkininko antpečiais kuriamų pronacistinių idėjų dorąją lietuvių
pabėgėlių dalį krėtė šaltis. Giedrio veiklos įpročiai ir filosofija pokario
emigrantų būryje vystėsi įvairiomis kryptimis, kol spaudžiami šveicarų
saugumo organų su buv. Ciuricho vicekonsulo Stepo Garbačiausko
išduotomis svetimų tapatybių pažymomis suskato dingti už Atlanto.
Istorijoje liko daug nutylėtų dalykų, tačiau niekas negalėtų garantuoti,
ar visam laikui?..
Dėl paaštrėjusių politinių įvykių Jugoslavijoje ir Vengrijoje po visą
Europą siautė sovietiniai KGB šnipai ir agentai. 1946 metais įsikūrusi
Sovietų ambasada Berne buvo tikras sovietinių seklių lizdas: jame
veikė ne tik rusų diplomatai, bet ir KGB žvalgyba, šnipai ir saugumiečiai. Juos atskirti lietuviai išmoko pagal automobilių markes: rusų žvalgybininkai važinėjo prabangiais vakarietiškais automobiliais, o rusų diplomatai – naujomis rusiškomis „Volgomis“ arba „Ladomis“… Diplomatinė istorija patvirtina, kad nuo 1923-jų metų Šveicarijos konfederacija su
Rusija neturėjo jokių diplomatinių santykių, tiktai, susikūrus Sovietų sąjungai ir prievarta suorganizavus seimo rinkimus Lietuvoje, kur buvo „nubalsuota“ už
Lietuvos prisijungimą prie SSSR, Lietuvos diplomatai Šveicarijoje kurį laiką
griežtai protestavo prieš tokį sprendimą ir CH užsienio ministerijai teikė protesto notas. 1946-siais diplomatiniai santykiai tarp SSSR ir Šveicarijos buvo oficialiai įteisinti: pirmą kartą po trijų dešimtmečių įkurta SSSR ambasada Berne. (plačiau žr. dr. V. Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“, 2013. Versus aureus ir J. Survilaitės knygą „Alpių lietuviai“, 2005, Solidarity.)
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos diplomatų padėtis
Šveicarijoje buvo išskirtinai palanki: jų diplomatinis imunitetas nebuvo
atimtas, nebuvo uždaryta Lietuvos ambasada Berne ir Ciuricho
Konsulatas. Lietuvos diplomatai oficialiai važinėjo automobiliais su
žymekliu CD (diplomatinis korpusas ), buvo atleisti nuo mokesčių,
gavo korteles maistui ir benzinui, jiems nereikėjo registruotis
policijoje… Su daugeliu pabėgėlių šveicarų policija ir po karo elgėsi
taikiai, tačiau Lietuvos diplomatinių tarnybų funkcijų nutraukimas bei
Lietuvos ambasados ir konsulato oficialus uždarymas pasibaigus
karui, iš esmės reiškė aneksijos pripažinimą. Karo pabėgėlius apėmė
baimė su daugybe klaidingų politinių interpretacijų ir nepatvirtintų
gandų. „Rusai nupirko šveicarus!“ – skelbė pulkininkas Giedrys ir
garsiai rėkė: „mes jiems parodysime, ką galime!!!“Tai reiškiamas
kerštas vietiniams…
Prispausti Vakarų Europos įvykių lietuviai buvo įvaryti tarsi į mirties
kamerą, baimė smelkėsi į kiekvieną kūno skaidulą, nesusigaudė, kam
jie priklauso, todėl bendravo pavieniais asmenimis, patikimomis
šeimomis ar grupelėmis, atsargiai ir tyliai, nežinodami kur tvirčiau
prisiglausti, o 1950 metais oficialiai įkurti ŠLB nebuvo minties.
Politinei įtampai atvėsus, atšventus karo pabaigos penkmetį 1950-ais
metais diplomatas dr. A. Gerutis suorganizavo pirmą lietuvių
pabėgėlių susirinkimą Ciuricho pagrindinės geležinkelio stoties
restorane, nes pabėgėlių politinė padėtis spaudė griežtos atskirties
dorųjų lietuvių nuo pulkininko Giedrio nusikalstamo pronacistinio pogrindinio būrio. Pats pulkininkas Giedrys ir keli jo ištikimi
ginklanešiai, kad ir varomi iš Šveicarijos, kurį laiką šalyje laikėsi.
Į pirmąjį lietuvių susirinkimą Ciuriche atvyko maža dalis pabėgėlių.
Buvo išsirinkta valdyba, kurios užduotis – rūpintis oficialios ŠLB
įkūrimu.
Griežti Šveicarijos įstatymai pabėgėliams, reikalavo: pirma,
kad viskas būtų oficialiai, pagal šveicarų įstatymų reikalavimus,
sutvarkyta; antra: kad išeivių būryje neliktų, šveicarų saugumo
išvaromų, politinių nusikaltėlių. Būtiniausiu privalomu reikalavimu,
kuriant Bendruomenę (Verein) buvo visų Šveicarijoje gyvenančių
lietuvių visuotiname susirinkime priimti ir patvirtinti ĮSTATAI/Statutai ir
įregistruoti prie oficialiai atidaromos ŠLB sąskaitos banke, nes
nelegalus nario mokesčio rinkimas, kokį iki tol vykdė „Sąjunga“, šalyje
prilygo politiniam nusikaltimui.
1951 vasario pradžioje visus pasiekė „Sąjungos“ suorganizuotas
pirmas lietuviškas laikraštis, kuriame melagingas faktas: „Šveicarijoje
jau įkurta Lietuvių Bendruomenė“ – buvo pronacistinės pulkininko
Giedrio „Sąjungos“, kuriai kasdieną šalyje darėsi pavojingiau, gudrus
siekimas pasislėpti po besikuriančios oficialios Lietuvių
Bendruomenės vėliava, nors kiek išsilaikyti neišvarytiems…
Faktiškai dvokė melagiena, kad lietuviai Šveicarijoje įkūrė dar vieną
pogrindinę organizaciją. Dr. A. Gerutis prašė laikraščio neplatinti ir
saugoti nuo šveicarų saugumo akių (vėliau laikraštis buvo iš visų
archyvų pašalintas!).
„Paskelbimas, kad 1950 metais įkurta Lietuvių Bendruomenė -tikras
Giedrio propagandos užtaisas!“ – tą liudijo visa senoji išeivija.
Diplomatas dr. Gerutis ragino tylėti, kol bus iš Šveicarijos išvaryta
pulkininko Giedrio „Sąjungos“ šutvė. Visi išeiviai iki mirties prisiminė
dr. A. Geručio kalbą, pasakytą 1951 kovo 21 d. vėl susirinkus į tą patį
HB restoraną. „Broliai lietuviai, kreipiuosi į jus visus karo audrų atblokštus į gražiųjų Alpių šalį, Šveicariją. Mes neturime savo valstybės, jos vardas dingo iš Europos žemėlapio. Tai labai skaudu, tačiau mūsų troškimas ir garbė išlaikyti savo tapatybę turi niekada neužgesti. Mes turime būti stipriai susitelkę ir atidžiai stebėti susidariusią politinę padėtį toje šalyje, kuri mus priglaudė. Turime griežtai laikytis tos šalies įstatymų ir nesijungti prie jokios pogrindinės organizacijos. Tai kiekvieno lietuvio, ištikimo Tėvynei, Garbės ir orumo reikalas. Mes turime parodyti pavyzdį, kad esame disciplinuota, tvarkinga krikščioniškos Europos tauta ir pareigingai paklūstame visiems Šveicarijoje galiojantiems įstatymams ir taisyklėms. Artimiausias mūsų tikslas sukurti teisišką oficialią Lietuvių bendruomenę.“(A.
Geručio archyvas VURS F-155-332.)
Po Šveicariją išsisklaidžiusiems lietuviams išsiuntinėjęs susipažinti
Statutus, dr. A. Gerutis 1952 metų vasario 17 dieną sušaukė pirmąjį
lietuvių visuotiną susirinkimą, kuriame buvo apsvarstyti, priimti ir
patvirtinti Statutai bei Berno Kantonalbanke įregistruota pirmoji nario
mokesčiui rinkti sąskaita – visi dokumentai sutvarkyti ir atitiko juridinę
teisę paskelbti oficialios TEISINĖS ŠLB įkūrimą.
2002 m. vasario 17d.iškilmingai švenčiant ŠLB 50-mečio Jubiliejų
istorinė įkūrimo eiga senųjų išeivių buvo nuosekliai išdėstyta
jubiliejinėje ŠLB veiklos ataskaitoje, valdybos pirmininkės J.
Survilaitės perskaityta ir įdėta į Bendruomenės internetinį puslapį.
(Jubiliejinės 2002 metų šventės sulaukė dar gyvi 22 ŠLB kūrėjai).
Patyrę istorikai sako, kad ir teisingiausiai užrašytų protėvių istorijų
laukia įvairios pavojingos tautos priešų invazijos. To neišvengė ir
Šveicarijos išeivių Bendruomenės istorija…Sovietizmo idėjomis
išauklėtiems iš Lietuvos atvykusiems emigrantams nė iš tolo
nesuvokiami pokario politiniai įvykiai, o buvusi komjaunimo sekretorė
jų Vadovė J. Caspersen net nesusimąstė, kad pertaisydama įkūrimo
datą peržengia visas istorinio-politinio padorumo ribas, kad jos
sovietinės veiklos įdirbis jau nėra tas visraktis, su kuriuo galėtų
nebaudžiamai manipuliuoti išeivių istorinės veiklos dokumentais.
Aktyviausia Vadovės ideologinė rėmėja ir internetinio puslapio
administratorė ponia I.K. išmetė išeivijos ŠLB istorijos 50-mečio
ataskaitą, ir įdėjo netyčia iš Romos atvežto S. Lozoraičio bibliotekoje
užsilikusio laikraščio pulkininko Giedrio dezinformaciją, kad ŠLB
“buvo įkurta 1950 metais!”
Aiškinimų ir įrodinėjimų kova dėl oficialiosios datos sugrąžinimo
tęsėsi. Per tą laiką dvokiantį sovietinių laikų viralą tebeverda ŠLB-nės
ir PLB valdybos kultūros komisijos Vadovė p. J. Caspersen
(Jablonskytė), o jai padeda PLB pirmininkė p. D. Henkė. Gaišinamas
atsakingų asmenų brangus laikas, šmeižiami, niekinami ir žeminami
tie, kurie nepaklųsta politiškai pavojingai datos „perdirbimo “idėjai“, išgalvojamos ir viešai spaudoje skelbiamos naujos melagingos ŠLB
išeivijos „veiklos istorijos“ interpretacijos.
Susvetimėjimas – tai dar vienas neatsakingumo akstinas: lengvai
išduodame tai, ką privalome gerbti ir ginti. Trūksta sąžiningumo ir
atsakingumo už tautos istoriją ir tautos garbę. Savo emocijas
projektuojame, kad tautai būtų blogiau, taip tapdami savo Tautos
gėda. Senųjų emigrantų ir naujai atvykusių patirtys tokios skirtingos,
jog kiekvienas ištartas sakinys abiem pusėm reiškia kitas vertybes.
Dalis naujų emigrantų išeivijai apibendrinti tebeturi seną sovietinę
sąvoką: „jie visi buvo buržuaziniai nacionalistai!..“
Dabartinių pasaulio bendruomenių emigrantų būrį sudaro
atsitiktinumų suvesti žmonės, ir lengvai pasiduoda senąjam
sovietiniais metodais valdovaujamam paralyžiui. Net protingieji,
Vadovės melo idėjų sukvailinti, pasirinko ne tai, kas senųjų išeivių
palikta ir seniai patvirtinta keliolikoje žymių pasaulio mokslininkų
knygų, enciklopedijų ir žinynų, kas moralu ir teisinga, o rinkosi, kas
komjaunimo sekretorės sukurpta, žema ir niekinga.
2014 metų spalio mėnesio „Pasaulio lietuvio“ žurnale rašytoja Dalia
Staponkutė iškėlė mintį, kad emigrantų bendruomenės atgyveno savo
amžių. Pažangieji Šveicarijos emigrantai įsitikinę, kad tokia PLB
valdyba, kokią ją turime šiandien – tikrai iš viso nereikalinga.