2019 m. gegužės mėnesį pasaulio lietuviškų bibliotekų lentynas papildė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista ir Lietuvių Fondo finansuota nauja knyga/katalogas „EGZODIKA“. Čia puikuojasi įrašas, kad knygos idėją parėmė: PLB kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen, LLT instituto direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė ir LRS pirmininkė Birutė Jonuškaitė. Tokių solidžių organizacijų vadovių paremtas kūrinys turėtų atrodyti solidžiai, be jokių priekaištų nei nuo skaitytojų, nei nuo solidžių lietuviškos pasaulio literatūros kritikų.Tik pavarčius „Egzodiką“ kyla įtarimų, kad nebuvo susipažinta su išeivijos autorių seniau išleistomis reikšmingomis antologijomis. Naujoji „Egzodika“ lėkšta neatsakingai ir neprofesionaliai nuaustas eilinis pasityčiojimas iš išeivijos 50-tyje metų pasaulinėje literatūroje tvirtai įsitvirtinusios lietuviškos išeivijos literatūros ir jos kūrėjų…
Šokiruoja naujųjų emigrantų tikslas, nustumiant išeivijos pasiekimus į šalį, ir patiems patekti į pasaulio lietuvių literatūros įstoriją. Net įvade nepaminėti faktai: kaip šeštojo dešimtmečio pabaigoje Vokietijoje karo pabėgėlių lietuvių buvo atgaivinta Lietuvos rašytojų draugija ( S. Santvaras); t.p. nepaminėtas 1950 metais Bostone įvykęs istorinis Pasaulio Lietuvos rašytojų draugijos susijungimas, kuriame pirmuoju pirmininku išrinktas J. Aistis. ( Pasaulio lietuviškosios kūrybos grandai: Vaičiulaitis, P.Andriušis, N.Mazalaite, B.Brazdžionis, J.Jankus, H.Radauskas, J.Savickis, G.Tulauskaitė, K.Bradūnas gavo vertingas premijas…)
2019 m. „Egzodikos“ įvade patvirtinama, kad tai pirmoji „būsimų leidinių serijos“ knyga? Taigi, nuo ko šioji serija pradedama ir kas „serijoje“ bus toliau? „Egzodika“ nė vienu sakiniu neparodo brandaus istorinio Pasaulio lietuvių literatūrinio lauko egzodinio tęstinumo.
„Egzodikos“ laiko traukinys nuvingiuoja per 5-6 dešimtmečius iki šių dienų. Atrinktų autorių amžiaus skirtumai siekia irgi 50 metų amžiaus skirtumus (pvz., V. Bogutaitė gm. 1934, o M. Black gm. 1982) Traukinįyje susodinti 35 skaitytojams menkai pažįstami vardai ir veidai. Tikrai nėra tikslo tų vardų pažeminti (nors dauguma jų nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai ar bendrijai), tačiau, kad su labai kiauru samčiu perbraukta per visą pasaulio lietuvių Rašytojų galeriją nuo pokario iki šių dienų pastebės ir akliausias… (Juk, paprasčiausiai, pasigendame net ir šiandieninių, skaitytojų pamiltų kūrėjų, dėl nežinomų priežasčių knygoje likusių už borto…(pvz., T. Venclova, K. Sabaliauskaitė, R. Šepetys, A. Žagrakalytė ir kt.)
Už rimtus knygos „Egzodika“ trūkumus šimtai susipratusių skaitytojų keiks LLT instituto leidyklą ir jos redaktorius, tačiau knygos tikslai kiti.
Jau ne kartą pasižymėjusi Išeivijos istorinių faktų darkymu PLB kultūros komisijos pirmininkė p. J. Caspersen LLTI vardu sėkmingai vėl prisikasė prie jautrios Lietuvos išeivijos istorinės temos ir vėl tik jai būdingais metodais stumiančios į užmarštį iškilųjį mūsų Tautos pasididžiavimą, kadaise nuo sovietų sunaikinimo pabėgusius talentingiausius ir seniai visame pasaulyje pripažintus lietuvių Rašytojus. M. Martinaitis apie išeivijos Rašytojus yra atsiliepęs, kaip apie lietuviškos Tautinės literatūros pagrindėjus patriotiškumo, tautinio savitumo, meninės išraiškos spalvomis ir t.t.
Knygoje „Eduardas Mieželaitis…“(2019) apie išeivijos rašytojus tam tikras išvadas pateikia ir E. Baliutytė-Riliškienė. Kalbama apie aktyviausią sovietinio režimo redaktorių E. Mieželaitį, giliais sovietinio režimo laikais išdrįsusį sąžiningai pareikšti savo nuomonę dėl keliamos politinės kompanijos (1958) prieš Aistį ir Brazdžionį: „…Lėkštais straipsniais čia nepasieksime nieko… Abudu jie didžiai talentingi, tikri poetai..“(p. 62.) Nesvarbu, kokia jų ideologija…
O štai šiandieninė „Egzodikos“ pirmoje serijos knygoje nerasime paminėto nė vieno tautai brangaus vardo, jokios pagarbos lietuviško egzodo pirmtakams. Kur išsibarstė reikšmingas senosios išeivijos kartos kūrėjų brangaus literatūrinio paveldo tęstinumas?
J. Caspersen valdo visus, ir savo juodos veiklos žarijoms žarstyti suranda vis naujas aukas. Jai pasisekė (kol kas!!!) sudoroti Šveicarijos išeivijos bendruomenę, melagingai paskelbiant ją Šveicarijos konfederacijoje įsikūrusią nelegaliai (1950 m.), kas absoliučiai neatitinka tikrovės, o dabar jos tikslas sudoroti visą kūrybinę išeiviją, paversti ją menkaverte, nereikšminga, nustumti į istorijos užribius.
Po „Egzodikos“ pasirodymo pasilieka tik nekantrus laukimas „serialinių“ knygų,- juk, paskutiniai „Egzodikos“ įvado sakiniai žada dar ir „erotišką“… Įdomu?!
Dar įdomiau, kad už tai bus dosniai švaistomi Lietuvių Fondo doleriai?
Pasiliekame tikėjimą, kad ištrinti senosios išeivijos kartos sukurtą kultūrą ir jos intelektualus primityviomis naujųjų emigrantų manipuliacijomis visur kišant save, nepavyks, ir vieną kartą atsakingos Lietuvos institucijos įsitikins, kad priėjome paskutinę ribą, kai tylėti negalima.
Dabartinė PLB valdyba tapo garbingos istorinės išeivijos veiklos kapinėmis, ir į tai visu rimtumu turi atsigręžti LR atsakingos institucijos bei LR seimo istorinės tikrovės išsaugojimo komisija.