Balandžio 17-tą dieną jau 71-ą kartą susirinkome Simono Daukanto aikštėje priminti valdžiai, kad nieko neužmiršome ir niekur nesitrauksime. Vėl ir vėl užduodame tą pati klausimą, kurį visa Lietuva išgirdo iš Nijolės Sadūnaitės lūpų: AR DAR GYVA DEIMANTĖ KEDYTĖ? Ar dar ilgai tvers tylos siena, kuria nuo visuomenės atsitvėrė atsakingieji už mergaitės likimą?
Balandžio 17-tą dieną jau 71-ą kartą susirinkome Simono Daukanto aikštėje priminti valdžiai, kad nieko neužmiršome ir niekur nesitrauksime. Vėl ir vėl užduodame tą pati klausimą, kurį visa Lietuva išgirdo iš Nijolės Sadūnaitės lūpų: AR DAR GYVA DEIMANTĖ KEDYTĖ? Ar dar ilgai tvers tylos siena, kuria nuo visuomenės atsitvėrė atsakingieji už mergaitės likimą?
Atsiųsti policininkai mums aiškino apie atstumus nuo valdžios „šventovių“, apie Susirinkimų įstatymą, kurio būtina laikytis, ir nieko – apie valdžios atsakomybę prieš piliečius, apie jos pareigą sąžiningai, neišsisukinėjant atsakyti į žmonių užduodamus klausimus.
Šiurpu suvokti, kad valstybės vardu išprievartauta ir įkalinta vaikystė neturėjo nei menkiausios galimybės išsigelbėti, jokio pasirinkimo – „dabar arba po minutės“ tu keliauji į pražūtį.
Valstybė pademonstravo savo galią prieš bejėgį, nekaltą vaiką, prieš beginklius, neabejingus svetimam skausmui žmones. GĖDA. Tik Deimantės lūpomis išrėktas šauksmas „Žmonės jūs ar ne žmonės?!“ iki šiol tebeskamba ausyse…
