Aktualijos

Kelias, kuriuo einame

Written by admin · 2 min read

Ar paskaičiavote, kiek liko dienų iki 25-ojo Sąjūdžio jubiliejaus? Gal apie trisdešimt. O ar jaučiate, kad Lietuvoje būtų ruošiamasi kaip nors šią datą paminėti? Vos ketvirčiui amžiaus nuo Atgimimo laikų praėjus nebesvarbu, kur mūsų Laisvėjimo kelio pradžia? „Sąjūdis – tai tu ir aš. Sąjūdis – tai Lietuva. Sąjūdis – tai amžinas ginčas su sąžine“, – tokie žodžiai nuskambėjo vienoje pirmųjų „Atgimimo bangos“ TV laidų.

 

Šiuos žodžius, minint Sąjūdžio penkioliktąjį jubiliejų, šventiniame Seimo posėdyje pacitavo rašinio autorė bei paprašė balsuoti, kurie Seimo nariai tariasi su savo sąžine, kai priiminėja Lietuvai ir jos žmonėms svarbius įstatymus. Salėje kilo lengva sumaištis, kai vieni tautos išrinktieji pasipiktino tokiu tiesmukišku klausimu. Profesorius Vytautas Landsbergis pastebėjo, kad vykęs bandymas pasitikrinti, tačiau rankas pakėlė vos keli Seimo nariai. Tuometis Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas nespėjo nė susivokti, kaip kažkokia sąjūdžio eilinė drįsta skelbti balsavimą iš Seimo tribūnos, nes tai jo prievolė besanti…

Nuo tos dienos prabėgo dešimt metų. Dabar tektų keisti klausimo formuluotę Seimo nariams. „Ar dar turite su kuo pasitarti?“ – derėtų pasidomėti. Tautos Atstovybėje keisti dalykai dedasi, kai dirbama ne rinkėjų gerovei, jų interesų gynimui. Tarsi nematomo dirigento valia būtų vykdoma, nuo kurios auga nepasitikėjimas LR Seimu, kažkada vadintu LIETUVOS ŠIRDIMI, pagaliau, pačia valstybe.
 Kaip turi jaustis žmonės, kurių dvasinė būsena, gyvenimo būdas tebėra Sąjūdžio idealistinių siekių nutvieksti? Pamenate, Sąjūdis buvo prieš lengvatų bei privilegijų suteikimą nomenklatūrai? „Drakonas žuvo. Drakonas gyvas“, – galėtume skelbti, nes priviso valdžiažmogių privilegijų ir išbujojo monolitinis darinys – valdžios partijų nomenklatūra. Sutrikę rinkėjai, regis, renka pačius geriausius Tautos gelbėtojus, o atsibudę po rinkiminės nakties pamato, kad išrinko vos ne tuos pačius.

Ir trauktis nebėra kur, nes LR Seimas kėsinasi į svarbiausiąją valstybės ląstelę – šeimą. Vis tobulinami vaikų teisių apsaugos įstatymai, kurie taikytini šeimose augančioms atžaloms. Pasiklausius TV laidose iš rinkėjų besityčiojančių dviejų ciniškų Seimo narių – Onos Valiukevičiūtės ir Rimantės Šalaševičiūtės – galima susidaryti įspūdį, kad tik jos kompetentingos įsiveržti į šeimą ir pažeisti svarbiausiąją vaikų teisę – TURĖTI TĖVUS. Dabar Seime kuriami įstatymai leidžia atimti vaikus iš šeimų, apgyvendinti juos pas globėjus, šeimynose ar vaikų namuose. Vadinasi, ne tėvų teisės bus apribojamos, o vaikas praras teisę turėti šeimą. O gal tos dvi Seimo bobelės imtųsi ginti valdiškų globnamių vaikų teises? Kiek ten niekinamų, fiziškai ir dvasiškai prievartaujamų, pagaliau, badu marinamų vaikų? Kokius žvėriukus „kepa“ valdiški globnamiai, kuriems valstybė kasmet skiria šešis kartus didesnį kiekį lėšų vienam vaikui išlaikyti, nei gali sau leisti normali vidutiniokų šeima.

Gal jau metas liautis apatiškai stebėti, kas vyksta Lietuvoje, kai valdžia nepaiso Tautos referendumo sprendimų atominės elektrinės statybos klausimu, kai paminama LR Konstitucija ir Orhuso Konvencija forsuojant skalūninių dujų žvalgybos bei gavybos procesus, nepasitarus su žmonėmis bei nepaisant pastarųjų protestų. Kyla nauja pasipriešinimo banga dėl leidimo parceliuoti žemę užsieniečiams. Visą ilgą Sąjūdžio dvidešimtpenkmečio kelią neslobsta protestai prieš svetimtaučių kėsinimasi į mūsų gimtąją kalbą. Vadinasi, jau metas stoti į naują Baltijos kelią, kurio startas galėtų būti nacionalinis mitingas „Už mūsų kalbą, žemę ir valstybę“.

Gal ir „už mūsų vaikų teisę turėti biologinius tėvus“? Mažytė, tačiau drąsi Islandija pirmoji pripažino Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, taigi, dera iš jos pasimokyti ir sukurti Visuotinę Tautos Konvenciją „Dėl valstybinių struktūrų nesikišimo į šeimos vidaus reikalus politikos“. Dviem aukščiau paminėtoms Seimo moterėlėms reikėtų įsisąmoninti, kad metas atskirti kriminalinius nusikaltimus bei bausmes už juos nuo mistinių žmogaus teisių gynimo, faktiškai tas teises ir paminant.

Šeima ir bendruomeninė aplinka formuoja pilietį. Pastarasis renkasi kelią, kuriuo eidamas tobulina valstybę ir gludina jos struktūras. Metas, savyje užmušti vamzdinį regėjimą turinčią reptiliją, instinktyviai besirūpinančią savo egzistencija. Trauktis nebėra kur, nes praradę savo tapatybę arba leisdami ją atimti, pamesime kelią Lietuvon. Mankurtai nežino net kaip pasirinkti kelią. Tad ar leisime, kad Tautos Atstovybė LR Seimas ar vietinių savivaldybių karaliukai ir toliau iš mūsų tyčiotųsi?

 Tad stokime į Vienybės kelią. Dabar arba niekada.

Tiesos.lt