Prezidentė Dalia Grybauskaitė pakomentavo, kad Rusija – teroristinė valstybė. Tėkštelti tiesiai į kaktą tai, ką galvoja kad ir dauguma žmonių, jokios išminties nereikia. Juk D.Grybauskaitė nėra sunkvežimio vairuotoja, jai prie „teroristinės Rusijos“ sienos nereikia parų paras stovėti. Ji sūrio nespaudžia ir dešrų nekemša, tad galvos sukti, kad jos verslas gali bankrutuoti, nereikia. Ar tikrai aukščiausioji valdžia, atsakinga už mūsų užsienio politiką, kalba negalvodama? Kodėl mūsų valstybės vadovų žodžiai atsisuka prieš mūsų valstybės piliečius?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos Respublikos Seimo narys ir vienas pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrų Povilas GYLYS, buvęs europarlamentaras, dabar Lietuvos Respublikos Seimo narys Eugenijus GENTVILAS, Lietuvos Respublikos Seimo narys, laikinai ėjęs prezidento pareigas Artūras PAULAUSKAS ir Lietuvos Respublikos Seimo narys, ilgai šalia prezidentės D.Grybauskaitės dirbęs Linas BALSYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Mūsų prezidentės pareiškimas, jog Rusija yra teroristinė valstybė, sukėlė didelį rezonansą, viešojoje erdvėje kilo daugybė diskusijų. Kaip reikėtų vertinti tokius mūsų paties aukščiausio rango politiko, kuris atsakingas už užsienio politiką, žodžius?
P.GYLYS: Mes sakome, kad gyvename demokratinėje šalyje. Vadinasi, gali būti įvairiausių nuomonių, frazeologijos, įvairios retorikos. Tačiau kai kalbame apie valstybės vadovus, o ne apie žurnalistus, ne apie politologus, net eilinį, sakykime, Seimo narį, retorika turi būti atsakinga. Valstybės vadovas gali turėti savo pažiūras, savo vidinius vertinimus, kita vertus, jis atstovauja savo valstybei. Ir tai, ką pasako šalies vadovas, turi įtakos santykiams su aplinkiniais.
Drįstu teigti, kad nemaža visuomenės dalis Lietuvoje mano, jog prezidentei D.Grybauskaitei nederėjo vartoti šios frazeologijos, nes ji tikrai neprisideda prie tokio subtilaus šiais laikais saugumo, kuris matuojamas ne tik kariniu saugumu, bet ir ekonominiu saugumu, politiniu stabilumu, grėsme prarasti tarptautinį autoritetą, įtaką ir panašiai.
Lietuvoje yra įvairių nuomonių, – kai paskaitai žiniasklaidą, tai matai, kad jų yra nemažai, tiesa, dominuoja tokia negatyvistinė nuostata Rusijos atžvilgiu, – bet tai yra normalu. Manau, šiuo metu mūsų valstybės vadovei šiek tiek pritrūko diplomatijos. Dėl to mes patiriame tam tikrų nuostolių.
E.GENTVILAS: Mano manymu, tarptautinėje diplomatijoje galioja pora principų. Valstybės vadovas kartais gali daugiau nei eilinis politikas, bet kartais jis turi labiau susivaržyti nei eilinis politikas. Tarkime, ką mes čia sėdintys galėtume sau leisti, kartais valstybės vadovas galėtų ir nesakyti. Ir kitas principas tarptautinėje diplomatijoje – gali sakyti šitaip: „faktai rodo tą, neatremiami įrodymai, interpretacijos jūsų neteisingos, jūs neteisingas išeitines paradigmas pasirinkote“. Negalima vartoti epitetų. Į epitetus reaguojama skaudžiausiai. Mes kartais ir čia, Lietuvos politikoje, tarpusavio ginčuose išsivadiname visaip, nepavartodami epitetų.
Kita vertus, noriu pasakyti, kad D.Grybauskaitė tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje yra žinoma kaip tiesiai šviesiai ir aiškiai kalbantis žmogus. Tai tą aiškumą ji čia ir pademonstravo. Aš niekaip negalėčiau su ja ginčytis, kad ji yra neteisi. Kitas dalykas, kiek diplomatiškumo čia būta. Matyt, kalbant apie tuos du mano paminėtus principus, galima buvo pasakyti ir kitaip. Tačiau esmės paneigti aš tikrai negalėčiau, manau, dar apie tai diskutuosime.
Jeigu pasižiūrėtume, kokios yra reakcijos ar kontrreakcijos, pavyzdžiui, Viktoras Orbanas, Vengrijos premjeras, kuris ką tik čia buvo pasirodęs Lietuvos padangėje, ne tik nuolaidžiauja, jis dar daugiau – pataikauja Rusijai, nors sankcijos galioja tiek Vengrijai, tiek Lietuvai. Bendrosios sankcijos. Dabar atsirado Lietuvai gal papildomų sankcijų. Tad nuolaidžiavimas ar tylėjimas visgi ne visada yra tas kelias, kuris verstų oponuojančią pusę priimti racionalius sprendimus.
G.JAKAVONIS: Tikrai nelaikyčiau V.Žirinovskio nei kvailiu, nei klounu. Jis visada kalba tokiu stiliumi ir faktiškai iliustruoja tikrąją Rusijos Kremliaus politiką, praneša tai, ką būtent galvoja centrinė Kremliaus valdžia. V.Putinas galbūt sau šito neleistų, bet jis turi tokio lygio visiems žinomą politiką, kuris labai aiškiai viską išsako.
Labai gerai atsimenu 2005 metais Strasbūre vykusią spaudos konferenciją. Tuo metu Maskva ruošėsi minėti pergalės Antrajame pasauliniame kare 60-metį. V.Žirinovskis per tą spaudos konferenciją pasakė, kad tie, kurie neatvažiuos į paradą Maskvoje, bus laikomi rusų priešais. Jiems dujų kainos bus pakeltos. Tuometinis prezidentas V.Adamkus buvo vienas iš tų, kurie nenuvyko. Taip mes gavome tai, ką turime.
A.PAULAUSKAS: Jeigu apie dujų kainas, tai gal jos ne dėl to parado pakilo. Mes sutartį pažeidėme, kuri buvo pasirašyta privatizuojant „Lietuvos dujas“.
Šiandien kalbant nesinorėtų pilti, kaip sakoma, vandens ant rusų malūno. Prezidentas nėra diplomatas. Bet yra tam tikra etika, tam tikra stilistika, kaip turėtų bendrauti šalių vadovai. Aš prieš kelias dienas specialiai pasižiūrėjau Deivido Kamerono (David Cameron), Angelos Merkel pasisakymus apie V.Putiną, apie Rusiją, apie Rusijos konfliktą su Ukraina. Iš tikrųjų ten rasi daug skaudesnių galbūt pasakymų, bet jie nėra įžeidžiantys asmeniškai. Jie formuluoja problemą, tiesiai sako ir kas jiems nepatinka, bet į asmenį neapeliuoja, neuždeda etikečių. Čia galbūt žodžių bagažas ar kitas dalykas trukdo.
Net jei kalbėtume teisine kalba, tai terorizmo kvalifikacija irgi nebuvo švari, nebuvo tiksli. Rusijos veiksmai gali būti vertinami kaip parama, pagalba teroristams, bet pačią šalį pavadinti teroristine teisiniu požiūriu nėra visiškai teisinga.
Mes jau ne kartą esame nukentėję ir žinome, kokia būna rusų reakcija, jeigu jiems nepatinka mūsų veiksmai ar žodžiai. Jie iš karto mums pritaiko tam tikras sankcijas, kurios turi labai aiškią ekonominę išraišką. Sakykime, prezidento rinkimų metu man teko bendrauti su pieno perdirbimo įmonėmis, su maisto perdirbimo įmonėmis, kurios turi kontaktų su Rusija. Jos tiesiai pareiškė, kad kiekvienas politikų pasakymas turi savo kainą.
Rusija nieko oficialiai nesustabdo, neįteikia jokių notų, bet viską atlieka subtiliai, o Lietuvos verslininkams tai virsta nuostoliais. Pamenate, kaip buvo uždarytas naftotiekio vamzdis? Tada rusai irgi aiškino, kad tai neva ne politinis klausimas, kad kažką reikia remontuoti. Kaip uždarė, tai iki šiol jis yra uždarytas.
Tad mes turime numatyti tas pasekmes. Kalbėti visada reikia atsakingai. Reikia kalbėti žinant, kokios bus pasekmės. Paskui, kai tos pasekmės atsiranda, nori nenori, mes vis tiek turime spręsti, kaip kompensuoti nuostolius. Dabar, žiūrėkite, žemdirbiai kalba, kad jie dėl sankcijų nukentėjo. Mes svarstome, kokia suma galėtų būti kompensuojami jų praradimai. Anksčiau ar vėliau visada iškeliami tie klausimai. Gal tai yra kaina mūsų tokios pozicijos, tokio kalbėjimo. Bet mes turime tada žinoti, ar visi sutinka su ta kaina.
L.BALSYS: Galėčiau pasakyti keletą dalykų. Vienas dalykas, Lietuvos Konstitucijoje aiškiai parašyta, kad už Lietuvos užsienio politiką atsako, ją formuoja ir kartu su Užsienio reikalų ministerija vykdo Lietuvos Respublikos prezidentas. Taip yra parašyta 84-ajame straipsnyje. Ką mes dabar matome, analizuodami šią situaciją ir prezidentės pareiškimą, Rusiją pavadinant teroristine valstybe? Jeigu būtų laikomasi logikos ir Konstitucijos, ir bendros praktikos, kaip yra formuojama ir vykdoma užsienio politika Lietuvoje arba kaip turėtų būti tai daroma, tai mes galėtume manyti, kad šitas prezidentės pareiškimas yra suplanuotas, apgalvotas, pasitarus su Užsienio reikalų ministerija. Jai į pagalbą turėjo ateiti ir pasisakyti užsienio reikalų ministras, premjeras taip pat turėjo būti įtrauktas į šį Lietuvos pozicijos pareiškimą.
Šis pareiškimas yra be galo stiprus, labai didelę reikšmę turintis tarptautine prasme. Kai viena valstybė, tegul ir nedidelė, kitą valstybę apkaltina, kad ji yra teroristinė valstybė, tai yra labai rimtas kaltinimas. Tai reiškia, kad Lietuvos prezidentė pareiškė Lietuvos poziciją. Ji gali kalbėti Lietuvos vardu. Aš manau, nors neturiu tokių duomenų, kad tai nebuvo suderinta su Užsienio reikalų ministerija.
Premjeras kalba, kad daroma didžiulė žala Lietuvos ekonomikai, jis turbūt mato, kas vyksta, jis žino, kiek mūsų Lietuvos vežėjai sukuria BVP, kokius nuostolius mes patiriame.
Tai man kyla klausimas: Prezidentūroje dirba patarėjų korpusas, užsienio politikos – taip pat, kurie irgi pataria ir formuoja. Mano supratimu, tokie pareiškimai negali atsirasti tiesiog iš niekur, jie turi gimti. Priešingu atveju lieka du variantai: vienas variantas – šalies vadovė nusišnekėjo – na, ką padarysi, galbūt ir taip būna, bet čia būtų pats lengviausias variantas. Visiems pasitaiko ką nors leptelti. Bet paskui vėlgi yra metodika, būdai, kaip tu tai paaiškini, ir visą krizę galima suvaldyti ir sutvarkyti.
Arba kitas būdas – bet čia mano asmeninė nuomonė ir teorija – tai yra gerai suplanuota ir pavykusi Rusijos provokacija. Šiame kontekste, kai dega Ukrainos klausimas, kai ES nėra vienalytės nuomonės, koks Rusijos interesas? Toliau plėtoti Ukrainos krizę, paversti Ukrainos situaciją įšaldytu konfliktu ir tuo pat metu parodyti, kad ES valstybės nesusikalba. Ir štai atsiranda tokia Lietuva, kurios vadovė va, matote, kaip ėmė ir pasakė: mus išvadino teroristais, nors ten iš tikrųjų visai ne Rusijos kariai, ne reguliarioji kariuomenė, o samdiniai. Tai štai toks pareiškimas panėši į labai gerai suplanuotą provokaciją. Ir prezidentė tą provokaciją padėjo Rusijai padaryti. Čia mano asmeninė nuomonė, aš nieko nekaltinu. Galimai tai galėjo būti provokacija.
Panašių pavyzdžių galima atsekti ir anksčiau. Atsimenate, buvo istorija apie CŽV kalėjimus. Tokia keista istorija. Staiga nei iš šio, nei iš to čia pradėjome kalbėti, kad Lietuvoje buvo CŽV kalėjimai, pagadinome santykius su JAV tuo metu. Labai daug pastangų kainavo tą istoriją iš tarptautinės paversti vidine Lietuvos istorija, kad atseit VSD peržengia įgaliojimus, kad čia mūsų vidinės problemos ir kad ta istorija mums padėjo išsiaiškinti santykius viduje. Bet iš tikrųjų tai vėlgi buvo savotiška provokacija, tas toks atviras kalbėjimas apie CŽV kalėjimus, santykių su pagrindine NATO šalimi gadinimas, jie tikrai tuo metu buvo pašliję.
Galbūt tai visiška sąmokslo teorija ir netiesa, bet aš matau nuoseklius ir sąmoningus veiksmus iš Prezidentūros pusės padedant Rusijai vykdyti provokacijas Lietuvoje ir ES.
G.JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje dažnai nuskamba: „Rusija neprognozuojama“. Bet kiek čia išgirdome apie Rusijos veiksmus, jie gana prognozuojami – į kiekvieną mūsų pasakymą atsakoma kažkokiais ekonominiais dalykais, sankcijomis, pareiškimais. Niekas Europoje taip drąsiai nešneka kaip mes, nors mes nesame pagrindiniai to konflikto dalyviai.
P.GYLYS: Tai ir yra, ko gero, svarbiausia, nes aš, pvz., įsitikinęs, kad mes einame į antrąjį šaltąjį karą ir šiame kare yra įvairių interesų ir lošimų ne tik paviršiuje, bet ir, kaip sakoma, po staltiese, po stalu ir t.t.
Aš nenorėčiau čia gilintis į sąmokslo teorijas, ko tik nebūna pasaulyje, bet aš matau kitą dėsningumą, t.y. nediplomatiško elgesio dėsningumą mūsų prezidentės kadencijose. Niekaip negaliu užmiršti, kaip buvo nenuvažiuota į Prahą susitikti su JAV prezidentu, pasakius maždaug „ką aš ten veiksiu?“ Matote, simbolika yra labai svarbu, kad visos Vidurio Europos šalys nuvažiavo susitikti su JAV prezidentu. Atsimenu, aš nutraukiau vizitą Lotynų Amerikoje, kad susitikčiau su Vorenu Kristoferiu (Warren Christopher), nes būčiau buvęs vienintelis ministras, kuris būtų neatvykęs į tą susitikimą, irgi, beje, Prahoje. V.Kristoferis priėjęs sako: „Girdėjau, kad jūs net iš ten“. Nes aš mačiau, kad strategiškai tai yra svarbu: Vidurio Europos šalys susirenka, visi užsienio reikalų ministrai, V.Kristoferis sako programinę kalbą. Jūs manote, kad pasaulis apvirto po to susitikimo? Ne. Bet tai yra simbolika. Nevažiuojama jau kelintą kartą į Varšuvą. Sutinku, kad mes turime tam tikrų trinčių su Varšuva. Esu ne kartą parašęs, kad kai kurių Lenkijos politikų elgesys yra netinkamas. Bet tai nereiškia, kad mes turime didinti tą nesusikalbėjimą.
L.BALSYS: O kam naudingi blogi Lietuvos santykiai su Lenkija? Rusijai.
P.GYLYS: Aš manau, kad apskritai, objektyviai žiūrint, tai patiems karingiausiems Rusijos sluoksniams toks elgesys yra iš tikrųjų parankus. Aš netęsiu sąmokslo teorijos, tiesiog pripažįstu tai, kad jiems tai yra naudinga. Bet mums tikrai nenaudinga. Ir tada mes dar suformuojame ten tokią nuomonę, kad lietuviai yra totaliai antirusiški. Na, jeigu lietuviai antirusiški, tai rusai – antilietuviški. Visuomeninė opinija, viešoji nuomonė yra nepaprastai svarbus dalykas, tai yra baisi jėga, kuri keičiasi labai konservatyviai ir labai lėtai. Jeigu susiformuoja, paskui ją kaip nors pakeisti yra nelengva.
Manau, kad apskritai mes galime kritikuoti kokius nors režimus, politinę valdžią, bet kai yra skleidžiama neapykanta kam nors, ir ypač kaimynams, aš su tuo negaliu sutikti. Tai yra pralošimas. Ir dar vienas dalykas. Įsivaizduokime, kad kokia nors nedidelė Amerikos valstybė pradeda va šitokį žodžių karą ir t.t. – tai bus neprotinga. Todėl mes ir nematome, kad Haitis ar Kosta Rika ten pradėtų žodžių karus.
L.BALSYS: Mes nematome ir Estijos, ir Latvijos. Kaimynių šalių prezidentai yra labai subalansuoti.
P.GYLYS: Beje, štai pastarasis diplomatinis nesusipratimas – Vengrijos premjero (beje, dešiniojo) vizitas Lietuvoje. Jis, aišku, buvo nelabai protokoliškai sustyguotas, aš tai matau, suprantu. Bet vis tiek yra mūsų sąjungininkas. ES šalis, NATO šalis, neprieiti net rankos paduoti… Na, žinot…
R.PAULAUSKAS: Tai ne tik ranką paspausti, bet ir premjeras, manau, galėjo priimti.
P.GYLYS: Priimti, pasikalbėti neformaliai, išgerti alaus. Taip, tai neformalus vizitas. Tai yra proga. Kaip su B.Obama Prahoje. Tu simboliškai pabuvai, apsikeitei nuomonėmis, gal pasakei kokią nors Lietuvai labai svarbią mintį. Tai čia yra kultūringo elgesio išraiška. Priešingu atveju, na, nežinau kaip pavadinti tokį elgesį.
E.GENTVILAS: Pas mus užsienio politikoje kažkas nesustyguota, ne tik prezidento lygiu.
P.GYLYS: Provincialumas.
G.JAKAVONIS: Žinau daug transporto firmų, dirbančių Rusijos kryptimi. Jos išperkamosios nuomos būdu įsigijo šaldytuvų, o dabar yra ties bankroto riba, atleidžia žmones. Politikai nekuria darbo vietų – jas kuria verslas. O būtent politikai kerta taip, kad verslas žlunga ir mes prarandame darbo vietas.
E.GENTVILAS: Aš bandau būti objektyvus. Dar kartą sakau, tikrai ne viskas man priimtina. Bet pabandykime pažiūrėti ir šitaip: jeigu mūsų prezidentė visiškai neigtų kokias nors grėsmes arba būtų visiškai tylinti prezidentė tos valstybės, kuri yra tarp dviejų Rusijos gabalų (įvertinkime, kad Lietuva tikrai turi labai didelę specifiką tarp visų ES šalių ne tik dėl to, kad yra toli į rytus, bet ir dėl to, kad turime Kaliningrado anklavą ir pasienį su juo), sankcijos Lietuvai būtų, dalis mūsų žmonių piktintųsi, kodėl mūsų prezidentė tyli – irgi būtų blogai.
Prezidentė dar nieko nekalbėjo, jokių panašių frazių nebuvo, kai pernai, 2013 m. rugsėjo 12 d., Lietuvos pieno eksportuotojams buvo įvestos sankcijos. Transportininkams spalio 10 d. sankcijos įvestos. Dar nebuvo Maidano, dar nebuvo asociacijos sutarties nepasirašymo Vilniuje lapkričio 29 d., bet veiksmai iš Rusijos buvo. Kalbėjo ar nekalbėjo Lietuvos politikai, diplomatai, prezidentė, tie veiksmai buvo.
Aš traktuoju šitaip: V.Putinas seniai ieško sprendimų, kaip susilpninti valstybes ekonomiškai, kaip proteguoti savo gamintojus, ir taikiniu yra pasirinkęs pirmiausia Baltijos valstybes apskritai, tačiau Lietuvą – specifiškai. Lietuvos visuomenę labai lengva supriešinti. Garliavos istorija parodė, kaip lengva sudirginti. Ar Lietuvos politikai tylės, ar garsiai šūkaus, mandagiai ar nemandagiai, aš to labai nesureikšminčiau.
Prisiminkime nesenus įvykius Brisbene. Juk viso pasaulio analitikai analizavo, ką darys V.Putinas, kai buvo pastatytas nuotraukoje toli į šoną, kai B.Obama neatsisuko į jį ir net žodelio neištarė, praėjo pro šalį, kai atsisėdo prie stalo ir sėdėjo vienas pats, – pažeminimas asmeniniu lygiu, na, galima sakyti, per prezidentą ir Rusija pažeminta buvo. Aš nepuolu dabar analizuoti B.Obamos diplomatiškumo ar nediplomatiškumo. Aš manau, kad kiekvienas savaip, mūsų prezidentė ištaria epitetus, kiti neištarė nieko ir tai taip pat buvo įžeidimas.
V.Putinas turi planų Rytų Europos ar ES, ar NATO atžvilgiu ir juos, ko gero, nuolatos koreguoja. Ir mes kiekvienoje vietoje galėtume apkaltinti: kodėl tylėjai? kodėl per aštriai pasakei? Čia gali būti visokių versijų. Aš nenoriu pateisinti tos frazės, kurią pasakė prezidentė, tačiau supraskime realijas: Rusija jau seniai atakuoja ES, bando jos vieningumą, bando skaldyti ir valdyti.
Beje, paminėjote V.Žirinovskio situaciją, man atrodo, praėjusių metų apie rugsėjo 8 d. žiniasklaidoje pasirodė tokia žinutė: prezidento V.Putino patarėjas S.Glazjevas pasakė, kad jei Ukraina pasirašys asociacijos sutartį su ES, Ukraina skils, įvyks rusakalbių konfliktai su ukrainiečiais, atsiras teritorinio skaidymosi ir Rusija negalės likti nuošalyje. Patarėjo lūpomis išsakytas planas, iki Krymo įvykių likus dar geram pusmečiui.
G.JAKAVONIS: Bet tai patarėjo, o ne paties prezidento lygiu įvardyta, tada yra kažkokia atsitraukimo galimybė: „Na, jis čia nusišnekėjo, aš to nesakiau“.
L.BALSYS: V.Putinas ar Kremlius per V.Žirinovskį „išmeta“ idėją ir patikrina.
G.JAKAVONIS: Visgi nė viena Europos valstybė, pasikartosiu, taip nesielgia. Suprantu, turime būti kažkurioje pusėje. Šiuo atveju esame amerikiečių politikos pusėje. Bet tas mūsų veržimasis į priešakines eiles, muštynes vis tiek nesuprantamas. Kam mums taip elgtis? Visi tie Rusijos veiksmai pirmiausia prieš mus atsisuka.
A.PAULAUSKAS: Palyginsiu: Estija turi skaudesnį pavyzdį. Juk Estijos karininką pagrobė rusai, uždarė, tardo, nepaleidžia. Bet jų retorika nėra nei įžeidžianti, nei aštri. Čia galbūt priklauso ir nuo žmogaus charakterio. Vienas veržiasi į priekį, kitas nesiveržia. Bet vieno žmogaus elgesys ir charakteris negali nulemti visos valstybės užsienio politikos.
Kalbėkime atvirai. Valstybės gynybos taryba (VGT), kur turėtų būti formuojami visi nacionalinio saugumo užsienio politikos klausimai, iš esmės nefunkcionuoja. Nė vieną kartą nebuvo susirinkusi dabar, per mūsų kadenciją. Taip, mes gauname tą protokolinį apklausos variantą, kai reikia į Seimą teikti kokį įstatymą, VGT turi pereiti tą procedūrą, bet susirinkimo, kalbėjimo, išsikalbėjimo ir, sakykime, mūsų politikos suformulavimo ir net tos retorikos nėra.
Nėra sutarimo. Čia, manau, pagrindinė bėda. Vienas žmogus išeina, lepteli. Kitiems nepatogu kritikuoti arba neigti. Pradeda arba visai nieko nesakyti, arba vengia kažką sakyti. Tai čia yra mūsų bėda.
L.BALSYS: Ir galbūt su Seimu būtų gražu pasitarti. Tarpinstituciniai ryšiai yra absoliučiai stagnuojantys arba paralyžiuoti. Taip buvo praėjusią prezidentės kadenciją, deja, perrinkus, matau, kad tebevyksta tas pats. Šioks toks atšilimas atseit su Seimu lyg ir buvo, bet matau, kad dabar nėra.
Štai prie stalo sėdime penki Seimo nariai, atvirai kalbamės, tai labai gerai. Bet kur Seimo didžiosios frakcijos, kur valdančiosios koalicijos nuomonės šiais klausimais? To neturime: visi sau sėdi tyliai ramiai, galbūt visi yra laikomi už skaudžios vietos arba kai kurie, iš kai kurių didžiųjų frakcijų laikomi už skaudžios vietos, galbūt apie kai ką ir renkama informacija. Tai žmonės geriau pasirenka patylėti negu priimti kažkokį sprendimą ar sukurti kokią nors grupę, parlamentinio tyrimo komisiją ar dar ką. Viskas yra mūsų rankose, ir mes galime būti parlamentinė respublika, gali institucijos tarpusavyje gražiai ir konstruktyviai bendrauti, bet reikia noro. Noro iš visų pusių.
Visa filmuota medžiaga tinklalapyje www.suzalgiriu.lt
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“