Berods dar Chruščiovo tarybmečiu, ar tik ne Karibų krizės dienomis, kai pasaulis pasijuto esąs per plauką nuo karo, po Rytų Europą, it šmėkla, kažkur pametusi savo dalgį, ėmė klaidžioti pranašinga rusiška sentencija, o gal net anekdotas, kuris, išverstas į lietuvių kalbą, skambėjo taip: „Karo nebus, tačiau kils tokia žūtbūtinė kova už taiką, kad akmens ant akmens nebeliks.“
Nežinau, kurios tautybės šaipokas šį anekdotą sukūrė, tačiau jaučiu, jeigu jis dar gyvas, šiandien savo pranašystę tikriausiai būtų gerokai patobulinęs: „Karas dėl karo pabėgėlių gal ir nekils, tačiau dėl jų Europoje įsiliepsnos tokios aistros ir rietenos, kad Europos Sąjunga pabirs į gabalus gabalėlius, iš kurių ir buvo sulipdyta.“
Tai „pabėgėliai“ ar „atbėgėliai“
Turbūt prieš gerą mėnesį „Vakarų eksprese“ pasirodė pokalbis su Arvydu Juozaičiu, pavadintas „Europa išdavė savo tapatybę“. Krūptelėjau. Bet krūptelėti mane privertė ne tiek toks pokalbio pavadinimas, kiek publikacijos pradžia: „Filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis mano, jog pabėgėlius iš tiesų tikslingiausia būtų vadinti „atbėgėliais“, kurie ne tik nesistengia pritapti prie kitos kultūros, o atvirkščiai…“
Puoliau skambinti savo bičiuliui. Arvydai, sakau, sveikinu – „išdūrei“ mane. Aš gi, sakau, tą „atbėgėlį“ irgi jau buvau sugalvojęs, bet tu, sakau, jau ir viešai jį pristatei visuomenei.
Taigi, Artimųjų Rytų pabėgėliai, mūsdieniu atsidūrę Graikijoje, Italijoje, Turkijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir kitose valstybėse, automatiškai virsta atbėgėliais. Lietuvai jie taps atbėgėliais, tik kai (jei) į ją atbėgs. O kai karo veiksmai jų tėvynėje baigsis (jei baigsis) ir kai visi puls grįžti namo (jei dar bus tokio noro užsilikę), virs parbėgėliais. Viskas labai elementaru – kaip emigrantai, imigrantai ir reemigrantai.
Mums, pavyzdžiui, pabėgėliai (emigrantai) yra Lietuvos vaikai, užtvindę, anglijas, airijas, norvegijas, ispanijas. Ir jų kalėjimus taip pat. Ir užtvindę tokiais tempais, tarsi bėgtų nuo karo. Kai jie ims grįžti (jeigu kada nors ims), jie, deja, virs ne „parbėgėliais“, o „reemigrantais“, nes grįš ne bėgte, ne masiškai, ne kaip į rojų iš pragaro, o tik po ilgų svarstymų. Ir, jaučia mano širdis, tik vienas kitas.
Kodėl bijome atsigręžti?
Giliau įnikus į veiksmažodžio „bėgti“ niuansus, pavyko išsiaiškinti, kad Arvydas Juozaitis mudviejų lenktynėse dėl „atbėgėlių“ buvo tik trečias. Tik bronza. Kaip ir 1976-aisiais Monrealio olimpiadoje. O aš iš prizininkų visai iškritau. Pirmąsias dvi vietas mudu užleidome dviem Antanams – Smetonai ir Merkiui. Jiedu, Lietuvos Respublikos prezidentas ir ministras pirmininkas, dar anos nepriklausomybės pačioje pabaigoje, 1939-ųjų gruodžio 7 d., pasirašė KARO ATBĖGĖLIAMS TVARKYTI ĮSTATYMĄ. O jame – jau pirmuoju straipsniu aiškiausiai suformuluota: „Karo atbėgėliais laikomi svetimšaliai, kurie dėl karo sudarytų sąlygų yra atvykę ar atitremti į Lietuvą.“
Ir viskas visiems aišku. Kaip dukart du. Bet keisčiausia yra tai, kad ir visas šis atbėgėlių tvarkymui skirtas įstatymas yra labai aiškus. Kaip daugybos lentelė. Šiandienis įstatymų vartotojas tokio išsigąstų. Jam kiltų įtarimas, kad kožnas durnius gali įstatymus kurti ir leisti. Gal būtent todėl šioje nepriklausomybėje leidžiami įstatymai žmonių didžiumai yra „neįkandami“? Kad tokių įtarimų niekam nekiltų? Tuomet kam jie leidžiami? Negi tik Konstituciniam Teismui? Kad jis turėtų laisvę prie jų pritaikyti Konstituciją arba nepritaikyti? Ir tėkštelėti tokį neaiškaus įstatymo išaiškinimą, kad jis būtų net labiau neaiškus už patį įstatymą?
O štai „atbėgėlių įstatyme“ – absoliutus aiškumas. Pastudijavau jį, priimtą prieš 75 metus, paskaičiau tuoj po to išleistus Karo atbėgėliams tvarkyti komisaro įsakymus – vajetau, imk ir šiandien vartok. Paskui ėmiausi profesoriaus Gintauto Surgailio monografijos „Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09-1940)“, Šiaulių universiteto Istorijos katedros docento daktaro Simono Strelcovo disertacijos „Karo pabėgėliai Lietuvoje remiantis vidaus teise“… Taigi šiandien nežinomybėje besiblaškantiems mūsų politikams ir valdininkams – aukso kasyklos! Galų gale, kur tik šiandien negiedame „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. O negiedodami ko nors iš ten pasisemti bandome? Pavyzdžiui, proto? To, ko labiausiai reikia būsimųjų atbėgėlių problemose skęstantiesiems.
Tai dar būtų gerai, jeigu kairė nežinotų, ką daro dešinė. Niekas nežino nieko. Priminsiu tik nediduką problemos aspektėlį. Niekas iš bėgančiųjų nuo karo nenori atbėgti pas mus. Lietuva, matyt, bijodama neįvykdyti jai skirtų kvotų, sumano pabėgėlių stovyklose platinti propagandinius lankstinukus, kad nelaimėlius motyvuotų pasisukti veidu į Lietuvą, jos grožį ir svetingumą. Mazuronis ironingu laišku aptalžo premjerą: „Ministre Pirmininke, nejaugi tikrai norite klasta ir gudrumu bandyti pabėgėlius prisivilioti?“ Bet visai netrukus paaiškėja, kad niekas nežino, koks turėtų būti lankstinukų turinys. Jis turėjo paaiškėti tik Europos Komisijos (EK) posėdyje. Pasirodo, EK geriau žino, kokia Lietuva graži ir svetinga? Paskui vienas mūsų viceministras, kažkokios (esu „užregistravęs“ bent keturis jos pavadinimus) komisijos prie Vyriausybės narys, ima aiškinti, kad tie motyvuojantys lankstinukai Lietuvoje buvo suprasti „visiškai neteisingai“. Esą jie nebus platinami tarp pačių pabėgėlių. Jie būsią skirti Graikijos ir Italijos pareigūnams, kurie atliks pirminę pabėgėlių bėgimui į Lietuvą… atranką. Galų gale tas pats viceministras ima prieštarauti sau, teigdamas, kad „Italijos ir Graikijos pareigūnams žinių apie Lietuvą tikrai netrūksta, tik žmonės nežino, kokia mūsų integracinė sistema: ar pabėgėliai bus apgyvendinti Pabradėje, ar Rukloje“ ir t.t.
Jeigu aš būčiau siras ir su žmona bei septyniais vaikais bėgčiau nuo karo, man irgi būtų labai svarbu žinoti, kur aš gausiu pastogę ir pavalgyti – Rukloje ar Pabradėje? Arba kuriame iš tų dviejų miestelių mokysis mano vaikai?
O dabar politikus ir valdininkus, rengiančius motyvacinius lankstinukus pabėgėlių stovykloms, pabandysiu motyvuoti tokiu „motyvu“…
Kažkurioje Amerikos valstijoje nusikaltėlis buvo nuteistas mirties bausme. Bet pasirodė, kad visos elektros kėdės tokiai bausmei vykdyti yra standartinės. O nusikaltėlis – nestandartinis. Netelpa į kėdę. Skubiai mobilizuoti gydytojai dietologai pasmerktąjį „pasodino ant dietos“. Sėdi jis „ant jos“ mėnesį, du, pusmetį – nė ženklo. Gydytojai klausia: „Kodėl neliesėji?“ O didysis nusidėjėlis ir sako: „Neturiu motyvacijos.“ Taigi. Jeigu tu turi visai kitokią motyvaciją, įmantriausios dietos ar jų „lietuviškas atitikmuo“ – lankstinukas yra bejėgiai.
Parolimpiniai žaidimėliai ar ES laidotuvės?
Ką daro šeimininkas, kai lyjant pirkios sienomis upeliais ima tekėti vanduo ant grindų? Kvailas šeimininkas liepia žmonai ir vaikams griebtis mazgočių ir šluostyti grindis. Jis „kovoja“ su pasekmėmis, o ne priežastimis. Išmintingas šeimininkas žino, kad priežastis – stogas. Jis ima kopėčias, lipa ant stogo ir jį remontuoja.
O ką daro Jungtinės Tautos, ES vadovai, kitos galingosios tarptautinės organizacijos? Ogi nieko. Net su pasekmėmis nekovoja – mazgočių nesigriebia. Tik blaškosi, laksto ir šūkauja. Vienintelė mazgotės ėmėsi Merkel – pabėgėlius pakvietė į Vokietiją. Bet ant stogo ir ji nelipa, tad jos pirkioje vanduo taip pakilo, kad jau pro langus teka lauk. Tai jeigu jau tokia geležinio „ordnungo“ valstybė neranda rodos, tai ką jau šnekėti apie mus. O kas dėsis, kai šis vanduo užpils visą Europą. Ir toliau niekas neuždengs stogo?
Ko gero, vienas pirmųjų Lietuvoje į stogą (priežastį) dar prieš porą mėnesių „Respublikoje“ pirštu tiesiai bedė Rolandas Paksas: „ES gAlvos jau seniai turėjo inicijuoti skubų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdį ir siekti, kad „karštuose“ taškuose baigtųsi konfliktai, kad liautųsi bombarduoti, o kita ranka teikti humanitarinę pagalbą.“
Nuostabiausia mintis, tik gaila, Saugumo Taryba savo posėdžiuose iš esmės yra neįgali ką nors nuspręsti – viena ar kita valstybė, pasinaudodama veto teise, gali blokuoti bet kokį visų kitų bandomą priimti sprendimą. Tad dažnai ir Jungtinių Tautų, ir jų Saugumo Tarybos „grandiozinė veikla“ labiau primena veiklos imitaciją ir pastangų fejerverkus, po kuriais paslėpti kažkokie neįgaliųjų žaidimėliai, savotiškos parolimpinės žaidynės, kuriose nugali ne greičiausiai bėgantys ar aukščiausiai šokantys, o didžiausius nusikaltimus žmonijai vykdantys.
Kartais imi manyti, kad tas prakeiktas „veto“ liks tol, kol egzistuos Jungtinės Tautos ir jų Saugumo Taryba. Argi gali būti stipresnis argumentas jų abiejų neįgalumui pateisinti kaip tas „veto“?
Tai kas tuomet laukia Europos? Iš kur man žinoti, kas iš jos liks po tvano? Jeigu jis, žinoma, kada nors baigsis. Aš juk neturiu veto teisės…
respublika.lt