Suprantama – „elitas“ ir toliau tęsia žmonių indoktrinavimą naujausių laikų istorijos klausimais. Grubiau kalbant, naujoji nomenklatūra iškraipo istoriją.
Mano nuomonė, trumpai kalbant, tokia: V. Landsbergis ir jo komanda darė viską, kad sutrukdytų sėkmingą kariuomenės išvedimą, kad paskui A. Brazauską ir jo šalininkus galėtų apkaltinti nesugebėjimu išspręsti trečiojo Nepriklausomybės etapo įgyvendinimo – užtikrinti realią šalies teritorijos, jos sienų kontrolę. Ir, aišku, suokalbiu su Maskva.
Daug kas mano, kad toks konservatorių elgesys buvo 1993 rudeniui planuoto perversmo strategijos dalis. Ir to neigti nenorėčiau. Tačiau keli dalykai tam, galimam, perversmui sutrukdė. Pirma, kariuomenė buvo išvesta, antra, rugsėjo pradžioj turėjo atvykti ir atvyko Popiežius Jonas Paulius ll ir, trečia, Vakarai, įtariu, nepritarė planui nuversti TEISĖTAI IŠRINKTĄ, kad ir ekskomunistų valdžią. Nors savanoriai, kaip vėlesni įvykiai parodė, buvo perversmui ruošiami.
Realūs viešosios erdvės valdytojai žino mano nuomonę, todėl BIJO pokalbio su manim. Nors niekada ir jokiu klausimu nepretenduoju į absoliučią tiesą. A. Brazausko nėra, P. Gylį galima užblokuoti ir jaunimui galima diegti mintį, kad ir šį kartą sėkmės tėvas yra Vytautas.
Mano nuomonė, atleiskit, yra kita – didžiausi nuopelnai rusų kariuomenės išvedimo istorijoje tenka prezidentui Algirdui Brazauskui, kuris labai nepalankiomis, politinės isterijos sąlygomis sugebėjo palaikyti konstruktyvius santykius su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu. Ir jie susitarė. Vytauto Landsbergio galimybės, švelniai pasakysiu, šiuo požiūriu būtų buvusios, jei jis būtų buvęs valdžioje, labai ribotos. Visa tai sakau nebūdamas Algirdo vienuolijos nariu.
P.S. Prisipažinsiu – man nepatinka, niekinantys tekstų pavadinimai. Tuomet Rusijos federacija atliko teisingą ir naudingą Lietuvai veiksmą. Todėl savo vertinimuose mes turėtume būti teisingi, adekvatūs.