Karui baigiantis ir rusams artėjant į Vakarus, lietuviai, jau patyrę raudonąjį terorą, bėgo iš Tėvynės. Bėgliai kūrėsi Vokietijoje Di-Pi (Displaced People) – išvietintų žmonių stovyklose, iš kurių jau apie 1949-51, dėl blogėjančios vokiečių ekonomikos, pradėjo sklisti po pasaulį. Didelė dalis tautiečių atvyko į Čikagą, kurioje stengėsi laikytis kartu – jie kūrėsi Čikagos pietvakarinėje dalyje – Marquette Park’o
Neilgai trukus, parėmus seniesiems grinoriams (dabar jie žinomi ,,Lietuvos vyčių” vardu), buvo pradėtos rinkti aukos savojo lietuviško centro statybai. Kad aukojami pinigai būtų nurašomi nuo mokesčių – juos aukojo jėzuitams. Taip 1957 metais Čikagoje atvėrė duris jėzuitams priklausantis lietuvių Jaunimo Centras.
Dailininkai, baigę mokslus Lietuvoje ir tie, kurie jau atvykę į JAV lankė ar baigė įvairias meno mokyklas, 1956 m. įsteigė Lietuvių Amerikiečių Menininkų klubą. Jo vadovo Povilo Gaučio pastangomis 1957 m. spalio 20 d. Jaunimo centro mažojoje salėje duris atvėrė M.K.Čiurlionio meno galerija, pakvietusi į pirmąją parodą (dalyvavo 20 dailininkų su 104 kūriniais). Čia įsikūrė ir Meno kūrinių fondas, kurio tikslas – kaupti tautiečių kūrinius ir juos eksponuoti galerijoje. Paveikslus pirkę ir juos fondui dovanoję įvairūs aukotojai, mecenatai, užpildydavo specialias dovanojimo formas-pareiškimus (neoficialius testamentus) su aiškia nuoroda — ,,grąžinti Nepriklausomai Lietuvai”.
Deja, neilgai trukus įvyko konfliktas tarp jėzuitų ir galerijos steigėjų – mat niekaip negalėta susiderinti nuomonių, veiklos metodų – durys į galeriją buvo užrakintos, spynos pakeistos. Jėzuitų nuosavybėje liko Meno fondo surinkti 102 paveikslai, vėliau atitekę kitai, naujai įkurtai Čiurlionio galerijai. Išvarytieji arba atsiskyrusieji įsikūrė Midland Savings, populiariai įvardijamo Zogo (matyt, buvusi Žiogo pavardė keista į Zogo) bankelio patalpose patalpose ir 1975 m. atidarė tuo pačiu vardu kitą galeriją. Taip Čikagoje ilgus metus veikė dvi Čiurlionio galerijos: bankelio patalpose ir naujai susikūrusi Jaunimo centre.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę paskutinis bankelyje įsikūrusios Čiurlionio galerijos valdybos pirmininkas, žymus JAV chemikas Domas Adomaitis, vykdydamas paveikslus įsigijusiųjų valią, pirmasis pradėjo pakuoti ir ruošti paveikslus bei sudarytą katalogą siuntimui į Lietuvą – Kauno M K Čiurlionio dailės muziejų. Tuo tarpu Jaunimo centre įsikūrusios Čiurlionio galerijos direktorius Algis Janušas be ypatingo noro, tik aplinkybių verčiamas, buvo priverstas daryti tą patį. Tačiau, matyt, jam kilo ,,išganinga mintis” – dalį (pačių vertingiausių) paveikslų pasilikti… Tuo tikslu buvo sudarytas ,,Laikinas paveikslų globos komitetas”, kuriam kurį laiką vadovavo LR Garbės konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza. Beje, ,,Čiurlionio galerijos kolekcijos” katalogo (Čikaga, 1996 m.) įžangoje dailininkas Petras Aleksa rašo: ,,Iš tikrųjų, užsibrėžti Čiurlionio galerijos kilnūs tikslai ir buvo globoti lietuvius dailininkus, padėti jiem rengti parodas, telkti ir saugoti jų geriausius kūrinius, kad atėjus laikui, tie kūriniai būtų perduoti nepriklausomai Lietuvai” (mano paryškinta – L.T.).
Skaitytojų dėmesiui istorijos trupinėliai – kelios ištraukos iš anksčiau spausdintų straipsnių (,,Bičiulystė” , 2006 m. Nr. 8, 9, 10 (00212, 13, 14. Papildyta 2008). Autorė – L.T.
,,Iš Čikagos Čiurlionio galerijos (1999 m. rugpjūčio 21 d.) rašto-lydraščio: ,,Išsiųsami surinktuosius išeivijos dailininkų kūrinius, jaučiamės įvykdę Čiurlionio galerijos Čikagoje steigėjų, dailininkų: Zenono Kolbos, prof. Adomo Varno, Miko Šileikio, Jono Tričio, Antano Skupo-Cooper ir kitų, 1957 m. jų galerijai skirtą pagrindinį uždavinį. Džiaugiamės, kad steigėjų surinkta kūrinių dalis ir iš Jaunimo centre esamos galerijos, siunčiama į Lietuvą. Išeivija ir Lietuva turėtų būti dėkingos, kad šis tautos turtas grįžta senutei mūsų tautai, kaip išeivijos dovana. Be galerijos steigėjų sumanumo, užsispyrimo, ištvermės ir be Frank Zogas (lietuvių banko prezidento) globos, tas turtas galėjo nueiti kitais keliais.(…) Padedamas Dievo ir talkininkų šias pareigas atlikęs Domas Adomaitis, Čiurlionio galerijos pirmininkas.”
Deja, dalis paveikslų, kaip Vytauto Kasiulio ,,Muzikantas”, Jono Rimšos ,,Margot”, Povilo Puzino ,,Ištrėmimas”, Miko Šileikos ,,Žiema”, Adomo Varno Bernardo Brazdžionio portretas ir dar daug kitų, Tėvynės nepasiekė (paveikslus JAV pasiliko ,,laikinas globos komitetas”).
— Pasielgta neteisingai. Tik Lietuvos respublikos vyriausybė gali leisti palikti paveikslus Amerikoje. Niekas kitas, — teigia D. Adomaitis.
Yra ir dar vienas raštas, kurį pasirašė LR Garbės konsulas Vaclovas Kleiza, Lietuvos dailės muziejaus (toliau – LMD) direktorius Romualdas Budrys ir Čikagos Jaunimo centro Čiurlionio galerijos direktorius Algis Janušas – juo perduodami ,,kaip vientisą ir nedalomą rinkinį” 258 kūriniai Kauno M.K.Čiurlionio galerijai.
Taigi, kaip ,,vientisą ir nedalomą” jau tų pačių trijų žmonių suardytą ir išdalintą. Ar LDM direktorius turėjo sprendžiamąjį balsą? Norėdama patikslinti – kas gi suteikė teisę palikti 32 paveikslus JAV, susisiekiau su Romualdu Budriu.
— Gerbiamas direktoriau, praeitų metų pabaigoje Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejaus bendradarbė, menotyrininkė Vida Mažrimienė apsilankė Lietuvių dailės muziejuje PLC, Lemonte, kur ir pamatė Lietuvai negrąžintus paveikslus, įrašytus išeivijos kataloguose. Apie tai rašėme ,,Bičiulystėje’’ (Nr.8, 2006). Pakalbinę ilgametį Čiurlionio galerijos vadovą Domą Adomaitį, sužinojome daugiau. Pasirodo, kad 102 paveikslai po 1957 m. konflikto tarp galerijos įkūrėjų ir jėzuitų, liko Čikagos Jaunimo centre. Paveikslus savininkai paaukojo Meno kūrinių Fondui. Tuo tikslu jie užpildydavo specialias dovanojimo formas-pareiškimus su aiškia nuoroda — ,,grąžinti Nepriklausomai Lietuvai”.
– Ar Jūs turėjote tokią teisę sulaužyti dovanotojų testamentus ir leisti pasilikti paveikslus?- klausiu Romualdo Budrio. — Kai Lietuva ruošėsi švęsti nepriklausomybės 10-metį, norėjome surengti išeivijos dailininkų paveikslų parodą,- atsako jis. – Ta proga priminiau Vaclovui Kleizai, tuometiniam LR Garbės konsului Čikagoje, kad jau laikas sugrąžinti paveikslus Lietuvai. Gautus darbus eksponavome 12-oje salių. Parodos atidaryme buvo daug garbingų žmonių, tarp jų ir – prof. Vyt. Landsbergis. Aš pats tebuvau tik tarpininku, vykdant dovanojusiųjų žmonių valią. Mes neturime teisės sulaužyti jų nusistatymo ar testamentų. Aš jokios įtakos šiems veiksmams neturėjau ir negalėjau turėti. Jie ten kažką aiškino, kad nori pasilikti paveikslų moksleiviams ir pan. Gal jie visų darbų nesurado, gal paveikslai kažkur ,,išsivaikščiojo”… Todėl ir nesugrąžinti?..
— Paveikslai — gal ne adatos šiene, kaip galima jų nesurasti?..
— Pasikartosiu — neturėjau ir neturiu nei moralinės, nei juridinės teisės pakeisti pareiškimų-testamentų. Ir jau pats laikas grąžinti visus likusius paveikslus Lietuvai. Taip būtų iki galo įvykdyta juos dovanojusių žmonių valia. Svarbiausia, kad jie visi sueitų į vieną kolekciją.
— Ačiū už paaiškinimus. Tikėkimės, kad paveikslai vienąkart sugrįš į Lietuvą.”
Jonas Rimša. Margot (aliejus).
************
Apie paveikslų sugrąžinimo Lietuvai istoriją nemažai rašyta, kalbėta, apkalbėta. Niekas nevyksta. Jie į Lietuvą negrįžta. Beldimasis į sąžinę tų, kurie atsakingi, išdrįsę paveikslus ,,paskolinti”, o tiksliau – ,,įkalinti” Lemonte, lieka be atsako, atsimuša, kaip žirniai į sieną. Paskutinis buvusio Čikagos Čiurlionio galerijos Jaunimo centre direktoriaus devyniasdešimt trejų metų Algio Janušo ,,atsakymas” (Draugas. 2010 m. lapkričio 13 d.) į M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotojų laišką ,,Ar lietuvių suaukoti kūriniai sugrįš į Kauną?” (Draugas. 2010 m. spalio 2 d.), tėra tik dantų užkalbėjimas. A. Janušas rašo: ,,…Straipsnyje pabrėžta, kad aš paskolinau Lietuvių dailės muziejui Pasaulio lietuvių centre dalį pasiliktų paveikslų. Kaip privatus asmuo aš to negalėjau padaryti. Tą padarė Čiurlionio galerijos globos komitetas 1999 m. kovo 14d., pavesdamas Dailės muziejaus laikinai globai pagal ,,Pasiliekamų paveikslų sąrašą”. Čiurlionio galerijos globos komitetas iki dabar pasilieka tų darbų globėjas”.
Bronius Murinas. Laivai (akvarelė)
Įdomi detalė – paveikslai buvo išsiųsti į Lietuvą 1999 metais. Šiandien jau 2011 metai – praėjo daugiau nei dešimtmetis. Tai kiek dar tęsis ,,laikina globa”? Juk komiteto nariai, kaip ir visi mes, ne jaunėja. Neretai ir atmintis pradeda šlubuoti…
Visus paveikslus, kuriuos buvo surinkusi Zogo bankelyje įsikūrusi Čiurlionio galerija, supakavo ir paruošė išsiuntimui inž. Domas Adomaitis. Visus. Gera D. Adomaičio bičiulė dail. Magdalena Stankūnienė jo prašoma kreipėsi į tuometinę JAV LB Kultūros tarybos pirmininkę Mariją Remienę – tarpininkauti Lietuvių Fondui dėl lėšų skyrimo paveikslams pervežti. Fondas pinigus skyrė. Tai ir visas Kultūros tarybos nuopelnas, nors pateikiama tikrovės neatspindinti informacija:,,Kolekcija į Lietuvą pergabenta JAV Kultūros tarybos pastangomis,o pergabenimo išlaidas padengė Lietuvių fondas” (,,JAV LB penki dešimtmečiai. Vilnius. 2003,psl.639). Iš Čiurlionio galerijos Čikagos Jaunimo centre sugrąžinamus paveikslus pakavo Algis Janušas su pagalbininkais. Taip paveikslai pasiekė Lietuvą, kur 2000 m. Vilniuje buvo atidaryta paroda ,,Sugrįžusi išeivijos dailė”.
Povilas Puzinas. Ištrėmimas (aliejus)
Taigi, jau laikas ,,pasiskolintus” 32 meno kūrinius (daugiausia – paveikslus) sugrąžinti Lietuvai. Kodėl iki šios dienos niekaip jie nesuranda kelio į namus, nors juos suaukoję eiliniai ir neeiliniai JAV lietuviai rašė specialius pareiškimus- testamentus: ,,Paveikslus grąžinti Lietuvai, kai ji atgaus nepriklausomybę”. Kaip nuostabu, kad dalis žmonių tvirtai tikėjo, jog Lietuva bus laisva! Jie, kaip VLIK’as (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), ALT’as (Amerikos Lietuvių Taryba) ar PLB (Pasaulio Lietuvių bendruomenė) atskiri veikėjai, tikėjo, kai daugelis jau buvo numoję ranka į Lietuvos laisvinimo bylą, o Santara-Šviesa tik ,,atsisuko veidu” į Tėvynę kultūriniam bei sportiniam bendravimui…
Ar ne keista – Lietuva jau atšventė 21-ąsias Nepriklausomybės metines, o šventa akcija – žmonių suaukoti (lietuvių dailininkų nutapyti) paveikslai, su viltimi, kad jie suras vietą namuose – Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, lig šiol iki galo neįvykdyta. Paveikslai, nelygu kaliniai, įkalinti ypač blogomis sąlygomis. Jokia paslaptis, kad Lietuvių Dailės muziejaus patalpos Pasaulio Lietuvių Centre (Lemont’e, Illinois valst.) nebuvo skirtos ir nėra pritaikytos muziejui ar paveikslų saugyklai. Kas nors kartą ten buvo, matė kokia gausybė įvairiausių vamzdžių kybo virš galvos. O juk per juos teka nepastovios temperatūros vandenys ar kas nors panašaus. Šiuolaikiniai paveikslai ir laikinos parodos gal ir gali pakęsti besikaitaliojančią temperatūrą, bet vertingi paveikslai niekada nelaikomi tokiose salėse ar saugyklose – jiems sudaromos specifines salygos: pastovi temperatura (spec. reguliuojama), apšvietimas ir t.t.
Antanas Skupas-Cooper. Nuo kelio (aliejus)
Žvelgdama į eksponuojamus ir jau patamsėjusius paveikslus, be jokios abejonės suprantu, kad jų padėtis palaipsniui blogėja. Pasak dailės kolekcionieriaus, meno muziejų konsultanto Emilijaus Holenderio, paveikslai verkiant reikalauja restauratoriaus rankos – dažai trupa, skylinėja ar net byra. Jie bus negrįžtamai sugadinti, jei nebus susirūpinta laiku. Kuo skubiau paveikslai pasieks Lietuvą, tuo mažiau reikės įdėti darbo ir lėšų jiems atgaivinti.
Paveikslų nesugrąžinimo reikalas, kiek mes bediskutuotume, geriausiai įliustruojamas neseniai Veliuonoje įvykusiu konfliktu tarp skolintojo – danų kilmės Veliuonos gyventojo ir pasiskolinusios – Jurbarko raj. savivaldybės. Veliuonoje apsigyvenęs danas paskolino savivaldybei dešimt tūkst. litų, projektui, kuris suteikė galimybę gauti milijoninę ES paramą miesteliui sutvarkyti. Parengus projektinį pasiūlymą Veliuonai nubyrėjo milijonas litų. Matydamas besikeičiančią Veliuoną danas valdžiai priminė skolą. Paaiškėjo, kad ji nė nesiruošia atiduoti pinigų.Užuot grąžinusi skolą, Jurbarko valdžia geradariui kaišioja špygą – mat grąžinti pinigus nėra jokio juridinio pagrindo, nes sutartis, esą sudaryta netinkamai – nedalyvavo rajono juristas, nėra jo parašo . O jeigu danas nori pinigus atgauti, tegu bylinėjasi. Žurnalistas parašė: ,,Skolini – esi kvailys”
A. Janušas ir paveikslų ,,laikinai globai” sudarytas ,,komitetas” (kaip ir Jurbarko savivaldybė danui), Lietuvai atkišo tuščias rankas ir, nors atvirai to nepasakė, bet visus apkvailino – Romualdą Budrį, LMD direktorių, sutikusį laikinai paskolinti ir kitus, dalyvavusius šioje akcijoje. Bet pats nemoraliausias veiksmas – sutrypta, sulaužyta meno kūrinius aukojusiųjų valia – jų testamentai. Puzino, Kasiulio, Petravičiaus, Vizgirdos ir kitų kūriniai savavališkai pasilikti -,,pasiskolinti”. Mat tų pareiškimų-testamentų nepatvirtino juristas, o ir patys aukotojai jau iškeliavę Anapilin!
Kažin, ar sąžinei reikia juristo? Jei ji yra – nereikia, kai jos nėra, pasitikėjusieji lieka tarsi lieka musę kandę….
Ar galite įsivaizduoti, kad jūsų testamentą po mirties kas nors, net ir turėdamas tam tikrus įgaliojimus, sulaužys, pasielgs ne taip, kaip jūs norėjote, kaip juodu ant balto parašyta kiekviename paaukoto paveikslo savininko pareiškime — ,,grąžinti Nepriklausomai Lietuvai”… Rodos, tiek nedaug tenorėjo dailininkai — toks paprastas ir nepaprastas noras sugrįžti namo, grįžti į LAISVĄ Lietuvą Tėvynę.
Lietuvių muziejaus PLC, Lemont’e ekspozicija
Peržiūrėjus Dailės muziejaus (PLC, Lemonte) ekspozicijoje esamus paveikslus, neradau visų, įtrauktų į ,,Pasiliekamų sąrašą”. Suskaičiuoju jų apie dvi dešimtis. Gal čia šuo pakastas, kad paveikslai kažkur nukeliavo ar iškeliavo. Sąrašą su ,,pasiliekamais” paveikslais turime ne vienas, o A. Janušo laiške minimas Morkūno spaustuvėje ,,išspausdintas katalogas”, tikriausiai, buvo be pasiliktųjų. Domas Adomaitis, su kuriuo dar 2006 metais jo paties iniciatyva susitikau ir išklausiau pasakojimą, davė man dokumentų kopijas (originalai ir visų suaukotų paveikslų katalogas, jo valia buvo atiduoti Leonui Maskoliūnui, kuris juos perdavė Kauno M.K.Čiurlionio dailės muziejui), o juose juodu ant balto surašyta: aukotojo pavardė ir vardas, įgyto kūrinio autorius bei pavadinimas, kokia technika jis atliktas, kiek kainavo…
Taigi, teisėtas klausimas – kur yra trūkstami paveikslai, kurie buvo ,,paskolinti” Lietuvių Dailės muziejui, PLC, Lemonte? Juolab, komitetas teigia, jog ,,kolekcija nedaloma”.
Minėtam Čiurlionio galerijos globos komitetui vadovavo buvęs LR Garbės konsulas Vaclovas Kleiza. Gal, gerbiamas konsule, laikas ir Jums įsijungti į šią akciją ir pasiskolintus paveikslus garbingai grąžinti Lietuvai?! Gal sugriaukime naują mitą apie lietuvius, kurie mėgsta pasiskolinti ir nesugrąžinti, apgaudami skolintojus. Skolas grąžinti yra būtina. Paveikslai nėra Lietuvių dailės muziejaus, įsikūrusio PLC, Lemonte, nuosavybė – jie priklauso Lietuvai. Ne veltui tikri lietuviai nuo seno sako – ,,skola ne rona, neužgis”. Būkime ne tik Garbės konsulais, būkime garbingi savo veiksmais.
Kas šiandien atsakys – kada bus paveikslai sugrąžinti Lietuvai? Susiję su ,,paveikslų byla” žmonės vengia susitikti, kalbėtis – jie neatsakinėja telefonu, pyksta, o kai kurie ,,didesni” netgi reikalauja neleisti spausdinti jiems pavaldžiame leidinyje. Giliu įsitikinimu tik viešumas ir žiniasklaida gali padėti priversti ,,globotojus” išpildyti išėjusiųjų amžinybėn valią. Manau, nė kiek ne mažiau svarbi ir lietuvių išeivių visuomenė, kuri turi parodyti savo nuomonę, nusistatymą į tai apie ką čia rašoma.
Vietoje pabaigos. Yra įvairių žurnalistų – tiesos ieškotojų, mulkintojų, užsakomųjų str. rašytojų. Kuriai grupei priklauso šių eilučių autorė? Žurnalistė Goda Ferensienė teigia: ,,Mano gyvenimo būdas – sakyti žmogui gerus ir nemalonius dalykus tiesiai į akis, kol jis dar girdi ir mato. (…) Geriau karti tiesa, nei saldus melas.“ Taigi, aš esu čia ir sakau tiesiai į akis….
P.S. Jau išspausdinus straipsnį JAV lietuvių spaudoje, ,,Draugo“ vyr. redaktorė Dalia Cidzikaitė sužinojo buvusio LR Garbės konsulo V. Kleizos nuomonę – paveikslus laikas sugrąžinti Lietuvai. Konsulas prieš penkerius metus savo narystę ,,globos komitete“ nutraukė. Matyt, turėjo poveikio ,,Bičiulystėje“ viešinami paveikslų negrąžinimo reikalai (2006 m. Nr. 8, 10 ir 11).
Viršuje: Vytautas Kasiulis. Autoportretas (aliejus)
Paveikslų fotografijos iš Lietuvių Dailės muziejaus, PLC, Lemont’e.
2011. 03. 22.