Artėjant Europos Sąjungos Parlamento rinkimams, pamažu prasideda politinių jėgų pasistumdymai, politinės kampanijos. O štai parašų rinkimai jau spėjo ir įsibėgėti, jiems surinkti liko tik keletas dienų. Kiekviena partija, norinti dalyvauti rinkimuose, turi surinkti 10 tūkst. parašų, o tai yra gana daug, ypač turint omenyje, kad neretai išbraukoma iki 20 % parašų. Taip pat kiekviena partija turi įmokėti 23 tūkst. litų užstatą, kuris būtų grąžintas tik per rinkimus peržengus 3 proc. barjerą. Tokiais suvaržymais siekiama sukurti sistemą, kurioje neatsirastų naujų partijų. Šalia mano minėtų apribojimų dalyvauti rinkimuose, griežtėja normos leidžiančios įkurti partiją ar vien jau išlaikyti jos egzistavimą.
Galima būtų naiviai klausti – kam tai naudinga? Ir parašyti ilgą straipsnį, kritikuojantį dabartinę valdžią, kone sąmokslo teoriją. Tačiau tai būtų visuomenės stūmimas į dar didesnę depresiją ir galėtų sukelti neprognozuojamas pasekmes. Čia puikiai tiktų švelniai perfrazuoti tautininko Mariaus Kundroto žodžiai: kritikuodami oponentus turime būti ne akmenskaldžiai, o skulptoriai. Tuo vadovaudamasis ir aptarsiu, kodėl tautininkai iš esmės yra verti dalyvauti Europarlamento rinkimuose ir grumtis su šiandieniniais politikos grandais. Kartu norėčiau ir atsikirsti šiandieniams demagogams, teigiantiems, kad tautininkai neturėtų dalyvauti Europarlamente, nes yra prieš Europos Sąjungą.
Minėtas melas yra kompleksinis. Visų pirma, tautininkai nesiūlo išstoti iš Europos Sąjungos. Antra, net jei ir siūlytų išstoti, tai nebūtų pretekstas nedalyvauti rinkimuose. Pirmiausia trumpai aptarsiu, kodėl tautininkai nesiūlo išstoti iš Europos Sąjungos. Yra galybė skirtingų paaiškinimų, bet, manau, trumpai ir vaizdingai tai atspindi šis palyginimas. Esu girdėjęs Anglijos nepriklausomybės partijos narį sakantį: Angliją valdo konservatoriai, o Europos Sąjungą – komunistai (J.M.Barroso prieš tapdamas ES Komisijos prezidentu savo karjerą pradėjo Portugalijos komunistų partijoje), tad jei Anglija išstotų iš Europos Sąjungos, ją vėl valdytų konservatoriai.
Anglams gal tai ir neblogas pasirinkimas. Bet iš ko galime pasirinkti mes? Iš egzotiško portugalų komunisto Barroso ir ne tokio egzotiško Bradausko. Kitaip tariant, negalime kaltinti Europos Sąjungos, kad patys nesusitvarkom savo darže. Aišku, Europos Sąjunga gali mums trukdyti tautiškai tvarkyti valstybę, bet būtent tam Tautininkų Sąjunga ir nori užkirsti kelią: išlaikyti mūsų valstybės suverenitetą, užtikrinti mūsų įstatymų viršenybę, o ne tiesiog aklai šią minutę nerti iš Europos Sąjungos.
Kiek paradoksalu, bet tam tikra prasme tautininkai net sustiprina Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Daugiau negu pusė lietuvių yra prieš eurą, bet vietinė valdžia nori jį vis tiek įvesti be referendumo. Tad jei valdžia sako – viskas arba nieko, akivaizdu, kad dalis žmonių atsakys – nieko, jokios narystės, išstojam lauk iš Europos Sąjungos! Su kiekvienu eurofederalizmo žingsniu žmonių skaičius, kurie renkasi išstojimą, didėja, nes jie nebemato kitos išeities. Ironiška, kad tautininkai, norintys kompromiso (narystė ES, bet be euro), yra dar ir kaltinami neramumų kėlimu. Akivaizdu, kad jei valdžia priima nepopuliarius sprendimus, tai neramumų kils. Tačiau yra esminis skirtumas – kas atstovaus tiems nepatenkintiems žmonėms ir kokius tikslus taip realizuos: tautišką ir nepriklausomą Lietuvą norintys kurti tautininkai ar marginalūs murzininkai, o gal dar blogiau – prorusiškos jėgos?
Žiūrint iš partinių perspektyvų, Tautininkų sąjunga padarė klaidą leisdami Pranciškui Šliužui reprezentuoti referendumą dėl žemės, o Tėvynės sąjunga – sudarydama sąlygas jam išvis įvykti. Visą šį referendumišką euroskepticizmo iškilimą būtų buvę galima lengvai užglaistyti, jei Tėvynės Sąjunga, būdama valdžioje, būtų priėmusi Gintaro Songailos pasiūlytus žemės įsigijimo saugiklius. Bet iki paskutinės minutės nebuvo ieškoma jokio kompromiso varianto (dabar siūlomi saugikliai yra tiesioginis referendumo padarinys). Eurofederalistines nuotaikas puoselėjantys politikai neįvertino savo galių ir sulaukė nuožmaus atsako, 320 tūkst. parašų, o jų priekyje – radikaliai nusiteikęs P. Šliužas, sakantis, kad turime išstoti iš Europos Sąjungos.
Ir kol valdantieji neieškos kompromiso, situacija tokia ir liks, tauta visomis išgalėmis priešinsis: rengs referendumus, kiekviename naujame Seime išvysime po naują populistinę jėgą, o jei demokratinis kelias protestuoti bus užkirstas, patys žinote, kuo tai baigsis. Valdžia atitrūkusi nuo tautos, tai ir yra didžiausia grėsmė valstybei ir nacionaliniam saugumui.
Bet vis dėlto norėčiau sugrįžti prie mito, kad Europarlamentas yra skirtas tik Europos Sąjungą šlovinantiems asmenims, o tautininkai dalyvauja rinkimuose vedami noro pasipelnyti. Bet juk iš septynių politinių grupių Europarlamente šiuo metu viena yra Euro reformistų, siekiančių reformuoti Europos Sąjungą į tautų Europą, antra – Euro skeptikų, siekiančių išvis panaikinti Europos Sąjungą ir dar yra bent keliolika jokioms politinėms grupėms nepriklausančių nacionalistų europarlamentarų, tarp jų –Prancūzijos nacionalinio fronto, Britų nacionalinės partijos atstovai. Turint omenyje, kad Prancūzijos Nacionalinis frontas šiandien yra populiariausia partija Prancūzijoje, tikėtina, kad kitame parlamente išvysime ir dar vieną euroskeptišką nacionalistų politinę grupę. Tad tautininkai, patekę į Europarlamentą, toli gražu nebūtų radikaliausi jo nariai, ir nereikia demagogiškai kartoti: prieš Europos Sąjungą, bet rinkimuose dalyvauja. Kas dėl siekio pasipelnyti, tai tautininkų kandidatai, reaguodami į šiuos kaltinimus, pažadėjo skirti pusę savo atlyginimo visuomeninei tautinei veiklai Lietuvoje (jei bus išrinkti). Populistinis žingsnis? Galbūt, bet greičiau ne pačių tautininkų sugalvotas, o išprovokuotas.
Kalbant apie tai, ką tautininkai galėtų nuveikti Europarlamente ir kas iš tiesų ten eina pasipelnyti, reikėtų pastebėti, kad Europarlamente neretai tenka gintis nuo marksistinių pažiūrų socialistų, bandančių priimti beprotiškas rezoliucijas. Po Estrelos rezoliucijos, siūlančios šviesti 0–4 metų vaikus (kūdikius?) apie lytinį gyvenimą, sunku prognozuoti, kokių naujų planų imsis Europos kairieji. Kai kurie mūsų europarlamentarai ne tik negina mūsų nuo tokių projektų, bet ir balsuoja už juos, tačiau palikime juos ramybėje, nes vargu ar jie išvis verti kritikos. O teigiančiųjų, kad jie gina tradicines vertybes, nuoširdumu taip pat galima suabejoti. Vienas toks tradicinių vertybių gynėjas Rolandas Paksas dalyvauja vos 68 % balsavimų ir darbštumu nusileidžia, atrodo, tik Darbo partijos atstovams. Lietuvių europarlamentarai apskritai yra antri nuo galo pagal balsavimo aktyvumą visoje Europos Sąjungoje. Ir tai – po visų kalbų, kokia mums mirtinai svarbi Europos Sąjunga. Sutinku, kad balsavimai – ne viskas, bet vis dėlto šis faktas gėdingas, ir tai verčia susimąstyti, kas iš tiesų darbą Europarlamente suvokia kaip neblogai mokamas atostogas.
Dėl visų minėtų priežasčių esu įsitikinęs, kad Tautininkų sąjunga turėtų dalyvauti Europarlamento rinkimuose – nesvarbu, kokios sąlygos būtų keliamos kandidatams. Tačiau tam mano vieno nuomonės neužtenka, reikia surinkti mažiausiai 10 tūkstančių parašų. Todėl kviečiu ir jus pasirašyti internetu už Tautininkų sąjungą. Tai atlikti galite paspaudę šią nuorodą. Pasirašyti galima, už kiek norite kandidatų.
Autorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos narys.
tiesos.lt