Lonas L. Fulleris buvo vienas originaliausių XX amžiaus teisės filosofų, labiausiai išgarsėjęs knyga „Teisės moralumas“ (Morality of Law, 1964), kurioje jis metė iššūkį vyraujančiam teisės pozityvizmui, griežtai atskyrusiam teisę ir moralę. Kaip vieną iš esminių tokio atskyrimo ydų L. Fulleris įvardijo tai, jog mes prarandame teisinius instrumentus įvertinti totalitarinių režimų nusikaltimus. Iš tiesų, jei teigiame, kad lojalumas įstatymams yra savaiminė vertybė, tai kaip tada turėtume vertinti nacių ar komunistų veikėjus, kurie, vykdydami totalitarinių valstybių teisės aktus, susidorojo su kitaminčiais?
Siūlome fragmentą iš L. Fullerio knygos, kurioje jis iškelia sudėtingą klausimą, aktualų net po 60 metų, – kaip turėtume vertinti tuos, kurie, tarnaudami nusikalstamai sistemai, sukėlė daug skausmo kitiems žmonėms? Daug kalbama apie Adolfo Hitlerio ar Josifo Stalino žiaurumą, tačiau nepamirškime, kad jie nebūtų pasiekę turėtos galios, jei ne tūkstančiai informatorių, kurie labai prisidėjo prie bendros baimės atmosferos.
Nors L. Fullerio pateiktoje istorijoje akivaizdžiai apeliuojama į nacistų pakalikus, tačiau lygiai taip pat galima klausti ir apie KGB informatorius bei bendradarbius. Tikime, kad teisės filosofo pasakojimas paskatins atidžiau pažvelgti į šią problemą.
Įsivaizduokite, kad nedidele balsų persvara jūs buvote paskirtas naujuoju savo šalies teisingumo ministru. Sakykim, tai nedidelė, kokių dvidešimties milijonų gyventojų šalis. Pradėdami eiti šias atsakingas pareigas, jūs susiduriate su rimta problema, kurią netrukus išdėstysime. Tačiau pirmiausia reikia pateikti šios problemos atsiradimo istoriją ir kontekstą.
Ištakos
Daugelį dešimtmečių jūsų šalis džiaugėsi taika bei konstitucine ir demokratine santvarka. Tačiau ne taip seniai užėjo blogi laikai. Įprastiniai visuomenės santykiai buvo suardyti gilėjančios ekonominės krizės bei nuožmėjančios priešpriešos tarp skirtingų politinių grupuočių, kurios pradėjo telktis pagal skirtingas ekonomines, politines ir religines nuostatas. Nenuostabu, kad netrukus pasirodė vadinamasis „tvirtas lyderis“ – kaip politinės partijos ar judėjimo, besivadinančio Purpuriniais Marškiniais, vedlys.
Nacionaliniuose rinkimuose, kuriuose netrūko sumaišties ir įtampų, Vedlys buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, o jo partija gavo daugumą vietų Generalinėje Asamblėjoje. Partijos sėkmė rinkimuose, viena vertus, buvo pasiekta dėl beatodairiškos propagandinės kampanijos, kurios metu rinkėjai buvo mulkinami fantastiškais pažadais ir įžūliomis falsifikacijomis, kita vertus, dėl Purpurinių Marškinių smogikų siautėjimo, nukreipto prieš visus potencialius jų partijos priešininkus, kurie, pabūgę fizinio susidorojimo, balsavimo dieną liko namuose.
Atsidūrę valdžioje, Purpuriniai Marškiniai nesiėmė jokių priemonių prieš senąją Konstituciją ar bet kurias jos nuostatas. Jie paliko nepaliestus Civilinį ir Baudžiamąjį bei Procedūrų kodeksus. Nebuvo imtasi jokių oficialių veiksmų siekiant atleisti kokį nors valstybės tarnautoją ar pašalinti teisėją iš einamų pareigų. Reguliariai vyko rinkimai, ir balsavimo biuleteniai buvo skaičiuojami laikantis išorinio padorumo. Tačiau, nepaisant to, šalis gyveno valdoma baimės.
Teisėjai, kurie išdrįsdavo priimti sprendimus, nesutampančius su partijos norais, buvo mušami ar žudomi. Įprastos Baudžiamojo kodekso nuostatos buvo iškreipiamos taip, kad politiniai oponentai atsidurtų kalėjime. Buvo leidžiami slapti dekretai, kurių turinys buvo žinomas tik aukštiesiems partinės hierarchijos ešelonams. Buvo skelbiami įsakai, atgaline data skelbiantys neteisėtais veiksmus, kurie iki tol buvo visiškai nekalti ir legalūs.
Vyriausybė nekreipė jokio dėmesio į konstitucinius suvaržymus, ankstesnius įstatymus ar netgi į savo pačios priimtus įstatymus. Visos opozicinės partijos buvo paleistos. Tūkstančiai politinių oponentų pasmerkti mirčiai – arba juos metodiškai naikinant kalėjimuose, arba nužudant per sporadiškus naktinius teroristinius išpuolius. Buvo paskelbta visuotinė amnestija asmenims, nuteistiems už veiksmus „priešinantis tėvynės žlugdymui“. Pasinaudojus šia amnestija, iš kalėjimų buvo paleisti visi kaliniai, kurie priklausė Purpurinių Marškinių partijai. Joks kitas asmuo šia amnestija nepasinaudojo.
Purpuriniai Marškiniai savo tikslus įgyvendino lanksčiai naudodami dvejopą taktiką: kartais jie veikė tiesiogiai per partiją, organizuodami veiksmus „gatvėje“, o kitais atvejais panaudodavo valstybės aparatą, kurį jie, žinoma, visiškai kontroliavo. Kurį iš dviejų metodų pasirinkti, priklausė grynai nuo situacijos ir patogumo. Pavyzdžiui, kai partijos viršūnės nusprendė sunaikinti socialistus-respublikonus (ši partija buvo paskutinė išlikusi pasipriešinimo naujajam režimui platforma), kilo diskusija dėl geriausio pasmerktos partijos turto konfiskavimo būdo.
Viena režimo frakcija, matyt, vis dar veikiama ikirevoliucinių koncepcijų, šį tikslą norėjo pasiekti išleisdama įsaką, kuris paskelbtų turto perėmimą dėl kriminalinės veikos. Tačiau kita grupė siūlė tiesiog šautuvų durtuvais priversti savininkus perduoti savo turtą. Šio požiūrio šalininkai savo neigiamą poziciją dėl įsako priėmimo grindė galima neigiama užsienio reakcija. Pastarojoje situacijoje Vedlys apsisprendė per partiją palaikyti tiesioginius veiksmus, po kurių turėjo sekti slaptas įsakas, ratifikuojantis partijos veiksmus ir taip įteisinantis nuosavybės perėjimą į kitas rankas. Tai buvo pasiekta grasinant fiziniu susidorojimu.
Nusikalstamo režimo paveldas
Dabar grįžkime prie esamos situacijos ir mūsų problemos. Purpurinių Marškinių režimas nuverstas, sugrąžinta demokratija ir konstitucinė valdžia. Tačiau pasitraukdamas žiaurusis režimas po savęs paliko ir keletą labai sunkių problemų. Taigi jūs, kaip naujasis teisingumo ministras, ir jūsų bendradarbiai naujojoje vyriausybėje privalote išspręsti šias problemas. Viena jų – vadinamoji režimo informatorių problema. Purpurinių Marškinių režimo metais daugybė žmonių uoliai skųsdavo savo priešus partijai ar vyriausybės tarnyboms.
Režimo atstovams buvo pranešinėjama apie tokius dalykus, kaip asmeninio nepasitenkinimo esama valdžia išraiškos, užsienio radijo laidų klausymasis, bendravimas su žinomais kenkėjais ar chuliganais, kaupimas didesnio nei nustatyta džiovintų kiaušinių kiekio, nepranešimas apie asmens tapatybės dokumento pametimą per penkias dienas ir pan. Pagal tuometinius teisingumo administravimo standartus, kiekviena iš šių veikų, jeigu įrodyta, galėjo reikšti mirties nuosprendį kaltininkui. Kai kuriais atvejais tokį nuosprendį autorizavo „ypatingieji“ įstatymai; kitais – jis buvo skelbiamas ne remiantis specialiu įstatyminiu aktu, bet skiriamas pagal nustatytas procedūras paskirto teisėjo sprendimu.
Teisė ir teisingumas
Nuvertus Purpurinius Marškinius, visuomenėje kilo reikalavimas nubausti šiuos režimo informatorius. Jūsų pirmtakė Laikinoji vyriausybė šio klausimo sprendimą vis atidėliojo. Tačiau šiandien sprendimo toliau nebegalima vilkinti, nes situacija kaista, gresia sprogimas. Jūsų, teisingumo ministro, pirmoji užduotis yra imtis šios temos. Todėl jūs paprašysite savo penkių pavaduotojų išnagrinėti šį klausimą ir pristatyti rekomendacijas bendrame pasitarime. Pasitarime penki Pavaduotojai kalba tokia tvarka:
Pirmasis pavaduotojas. Man visiškai akivaizdu, kad prieš šiuos vadinamuosius skundikus mes negalime nieko imtis. Veiksmai, apie kuriuos jie pranešdavo, buvo teisėti pagal tuometinės vyriausybės, kuri realiai tvarkė tautos reikalus, nustatytas taisykles. Nuosprendžiai paskelbti skundikų aukoms buvo priimti pagal tuo metu galiojančius teisės principus. Tie principai skyrėsi nuo mūsiškių, mes juos laikome pasibjaurėtinais. Nepaisant to, tada jie buvo galiojantis šalies įstatymas. Vienas esminių skirtumų tarp to įstatymo ir mūsiškio – tai kur kas platesnė teisėjo interpretacinio sprendimo laisvė, kuria jis galėjo naudotis spręsdamas baudžiamąsias bylas. Ši taisyklė ir iš jos kylančios pasekmės nusipelno tiek pat pagarbos, kaip ir Purpurinių Marškinių įvykdyta testamento įstatymo reforma, pagal kurią dabar užtenka dviejų liudininkų vietoje trijų.
Ir visai nesvarbu, kad norma, suteikianti teisėjui daugiau ar mažiau nekontroliuojamą sprendimo laisvę (diskreciją) sprendžiant baudžiamąsias bylas, niekada nebuvo formaliai įteisinta, bet galiojo kaip nebyliu sutarimu pripažinta praktika. Ir būtent tą patį galima pasakyti apie priešingą normą – kurią mes pripažįstame – reikalaujančią teisėjo diskreciją apibrėžti kuo tiksliau ir ją aiškiai apriboti. Skirtumas tarp mūsų ir Purpurinių Marškinių kyla iš ideologinės srities, o ne iš fakto, kad jų vyriausybė buvo nelegali (tai, beje, prieštarautų sąvokos apibrėžimui).
Nerasite žmogaus, kuris Purpuriniu Marškinizmu šlykštėtųsi labiau už mane, tačiau privalu pripažinti, kad pamatinis skirtumas tarp mūsų ir jų filosofijos yra tas, jog mes toleruojame įvairovę ir skirtingus požiūrius, o jie siekia savo monolitinę pažiūrų sistemą primesti visiems. Mūsų valdymo sistema grindžiama fundamentalia prielaida apie teisinės sistemos ir įstatymo lankstumą, jo gebėjimą išreikšti ir praktiškai įgyvendinti daugybę skirtingų tikslų. Mūsų tikėjimo šerdis yra principinė nuostata, jog po to, kai koks nors tikslas ar siekis tapo deramai suformuluotas įstatymo ar kito teisės akto pavidalu, jis privalo būti bent laikinai be išlygų pripažįstamas netgi tų, kurie jo nekenčia; ir tie, kurie nekenčia konkretaus įstatymo, privalo kantriai laukti savo progos rinkimuose ar bet kuriame kitame teisiniame procese ir ten siekti savo tikslų teisinio pripažinimo.
Tačiau Purpuriniai Marškiniai tiesiog ignoravo tuos įstatymus, kurie išreiškė jiems nepriimtinus tikslus, netgi nesivargindami juos pakeisti ar atšaukti. Jeigu mes bandysime išpainioti ir „naujai sušukuoti“ Purpurinių Marškinių režimo priimtus aktus, paskelbdami, kad štai šitas sprendimas yra niekinis, o šitas dekretas – negaliojantis, o štai šioje formuluotėje vienas sakinys nereikalingas, mes darysime lygiai tą patį, ką labiausiai smerkiame Purpurinių Marškinių veiksmuose.
Aš gerai suvokiu, kad mano siūlomai veiksmų programai įgyvendinti reikės drąsos ir ryžto pasipriešinti visuomenės spaudimui. Be to, mes turime būti pasirengę užkirsti kelią visokiems žmonių bandymams perimti teisingumo vykdymą į savo rankas. Tačiau, žvelgdamas iš ilgalaikės perspektyvos, aš tvirtai tikiu, jog mano pasiūlytas kursas yra vienintelis teisingas būdas, jeigu norime, kad mūsų išpažįstama teisės ir valdžios samprata triumfuotų.
Antrasis pavaduotojas. Stebėtina, tačiau aš priėjau prie tokios pat išvados, kaip ir mano kolega, nors ir eidamas visiškai priešingu mąstymo keliu. Vadinti Purpurinių Marškinių režimą teisėtu yra visiškas absurdas. Juk sakyti, kad kokioje nors šalyje egzistuoja teisinė valdžios sistema vien todėl, jog keliuose ir gatvėse patruliuoja uniformuota policija, arba todėl, kad konstitucija ir įstatymų aktų rinkiniai tvarkingai guli lentynose, ir niekas nesikėsina jų iš ten pašalinti, būtų nerimta. Teisinė sistema numato įstatymų, kurie yra žinomi ar gali būti žinomi visų, kuriems jie gali būti taikomi. Ji numato tam tikrą teisinių veiksmų vienodumą ir nuoseklumą bei aiškų žinojimą, kad panašūs atvejai įstatymo bus traktuojami panašiai. Teisinė sistema nepripažįsta jokios užįstatyminės galios, tokios kaip Purpuriniai Marškiniai, pakilusios virš valstybės valdžios ir bet kada galinčios įsikišti į teisingumo vykdymo procesą, kai tik jis nepaklūsta šios jėgos užgaidoms.
Visos šios pamatinės prielaidos ir sudaro teisinės tvarkos sąvoką ir neturi nieko bendra su politine ar ekonomine ideologija. Mano nuomone, Purpuriniams Marškiniams atsidūrus valdžioje, paprastai kalbant, teisė visiškai nustojo egzistuoti. Praktiškai jų valdymo metu mes turėjome įstatymo viršenybe grįstos santvarkos pertrūkį – interregnum. Vietoje įstatymo valdžios buvo visų karas su visais, kuris vyko už uždarų šarvuotų durų, mezgant rūmų intrigas ir kalėjimo kiemo sąmokslus. Šių vadinamųjų skundikų veiksmai tebuvo atskira šito karo fazė.
Todėl mūsų ketinimai kvalifikuoti pastaruosius veiksmus kaip kriminalinius pagal baudžiamosios teisės principus prilygtų bandymams taikyti teisines sąvokas dėl išgyvenimo džiunglėse ar vandenyno gelmėse vykstančiai kovai. Mes turime užversti šį tamsų, paženklintą nežabota savivale istorijos puslapį ir jį pamiršti, kaip pamirštamas blogas sapnas. Jei pradėsime knaisiotis šio laikotarpio neapykantų dumble, mums neišvengiamai teks patiems persiimti jo bloga dvasia ir iškils grėsmė sunkiai apsinuodyti jo nuodingais garais. Todėl ir aš kartu su savo kolega sakau: kas buvo, pražuvo, pamirškim tai. Nieko nedarykime dėl vadinamųjų skundikų. Tai, ką jie padarė, nebuvo nei teisėta, nei priešiška įstatymui, kadangi jie gyveno ne įstatymo, bet anarchijos ir teroro valdžioje.
Trečiasis pavaduotojas. Didžiai nepasitikiu „arba–arba“ alternatyva paremtu mąstymu. Aš nemanau, kad mes būtinai turime arba sakyti, kad absoliučiai visas Purpurinių Marškinių režimas buvo už teisės ir legalumo ribų, arba sutikti su teiginiu, jog visi režimo veiksmai privalo būti laikomi teisėtais. Abu mano kolegos nenorom pateikė galingų argumentų, paneigiančių tokią kraštutinę poziciją, įtikinamai parodydami, jog abi jos veda į tą pačią absurdišką išvadą, išvadą, kuri nei etiniu, nei politiniu požiūriu mums negali būti priimtina.
Žvelgiant į reikalo esmę be emocijų, yra akivaizdu, kad Purpurinių Marškinių režimo metu nevyko „visų kova su visais“. Nepaisant egzistuojančio režimo, tai, ką mes vadiname normaliu paprastų žmonių gyvenimu, niekur neišnyko – buvo sudaromos santuokos, prekiaujama, surašomi ir tvirtinami testamentai, įgyvendinamos verslo sutartys.
Šiame gyvenimo procese netrūko įprastų sutrikimų ir nesusipratimų: automobilių avarijų, bankrotų, suklastotų testamentų, šmeižikiškų straipsnių spaudoje. Dauguma šio normalaus gyvenimo įvykių ir dauguma čia atsitinkančių sutrikimų visiškai nepriklausė nuo Purpurinių Marškinių ideologijos. Pastarojoje gyvenimo sferoje iškylančios problemos buvo sprendžiamos teismuose – taip pat, kaip tai buvo daroma iki režimo, ir daugeliu atvejų taip pat, kaip tai yra daroma šiuo metu. Mes rizikuotume sukelti neregėto masto chaosą, jeigu nuspręstume paskelbti, jog visa, kas įvyko Purpurinių marškinių režimo laikais, yra be jokio teisinio pagrindo.
Kita vertus, mes, žinoma, negalime sakyti, kad tos žmogžudystės, kurias gatvėse įvykdė partijos nariai, veikdami Vedlio nurodymu, yra teisėtos vien todėl, kad partija užvaldė vyriausybę, o jos Vedlys tapo Respublikos Prezidentu. Jeigu mes smerkiame kriminalinius partijos ir jos narių nusikaltimus, būtų absurdiška pripažinti teisėtais ir galiojančiais tuos partijos veiksmus, kurie buvo atlikti pasinaudojant vyriausybės aparatu, kuris juk tebuvo Purpurinių Marškinių partijos alter ego.
Todėl šioje situacijoje, kaip ir daugeliu kitų žmogiškojo gyvenimo atvejų, mes turime laikytis atskyrimo principo. Ten, kur Purpurinių Marškinių filosofija, agresyviai braudamasi į teisingumo vykdymo sferą, iškreipė įprastus teisės taikymo tikslus ir sukūrė teisines perversijas, mes privalome įsikišti ir ištaisyti padėtį. Tokia režimo sukurta teisine perversija, reikalaujančia mūsų įsikišimo, aš laikau atvejį vyro, kuris įsimylėjo ištekėjusią moterį, o jos sutuoktinį pašalino, įskųsdamas jį valdžiai ir taip realiai pasmerkdamas jį mirčiai dėl visiškai banalaus dalyko – tas vyras nepasirūpino per penkias dienas pranešti valdžiai apie pamestą savo asmens tapatybės dokumentą.
Taigi šis skundikas turėjo būti laikomas žudiku net ir pagal tuo metu galiojusį Baudžiamąjį kodeksą, kurio Purpuriniai Marškiniai neatšaukė. Skundikas sąmoningai pasiuntė kitą žmogų, kurį laikė kliūtimi, mirti, pasinaudodamas to meto teismu. Jis žinojo, kad teismai tebuvo bevaliai Purpurinių Marškinių politikos vykdytojai.
Esama ir kitų panašių atvejų, kurie mums rūpimu požiūriu yra visiškai aiškūs. Tačiau aš sutinku, kad esama ir ne tokių aiškių. Pavyzdžiui, mus turėtų gerokai sutrikdyti klausimas apie tai, kaip reikėtų traktuoti „nesavanaudiškus skundikus“, kurie savanoriškai pranešinėjo valdžiai apie visus bent kiek įtartinus atvejus. Kai kurie iš šios kategorijos informatorių pranešinėjo valdžiai ne todėl, kad siekė atsikratyti įskundžiamu žmogumi, bet norėdami užsitarnauti partijos palankumą, nukreipti galimus įtarimus nuo savęs ar savo artimųjų arba tiesiog iš perdėto paklusnumo oficialioms taisyklėms. Aš nežinau, kaip reikėtų elgtis su šios kategorijos žmonėmis, todėl nepateiksiu jokių rekomendacijų. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai, jog esama nemažai tokių neaiškių atvejų, jokiu būdu neturi mums sutrukdyti imtis aktyvių veiksmų tais atvejais, kurie yra visiškai aiškūs. Deja, minėtųjų mes turime pernelyg daug, kad galėtume nieko nedaryti.
Ketvirtas pavaduotojas. Aš taip pat nepasitikiu „arba–arba“ tipo mąstymu, tačiau manau, jog privalome vis dėlto aiškiau apsibrėžti, ko siekiame. Čia pateiktas kolegos siūlymas pasirinktinai atsijoti blogus nuo blogų nuverstojo režimo įstatymus yra visiškai nepriimtinas. Toks siūlymas, tiesą sakant, yra gryniausio pavidalo Purpurinis Marškinizmas. Kas gi kita tai galėtų būti, jeigu mes elgiamės pagal modelį: „mums patinka šis įstatymas, todėl jį palikime; mums tinka šis nuosprendis, tegul jis ir toliau galioja; o štai šitas įstatymas mums nepatinka, todėl, savaime suprantama, jis niekados net nebuvo laikytinas įstatymu; šis vyriausybės potvarkis mums netinka – tuoj pat jį panaikinkime.“
Jeigu mes žengiame šiuo keliu, vadinasi, mes patys Purpurinių Marškinių priimtų įstatymų ir vyriausybės aktų atžvilgiu laikomės tokios pat pozicijos, kurią jie demonstravo iki jų atėjimo veikusios valdžios teisės aktų atžvilgiu. Mes sukelsime teisinį chaosą, kiekvienas teisėjas ir kiekvienas prokuroras praktiškai įgis teisę taikyti savo pačių sugalvotus įstatymus. Jeigu priimsime šį kolegos pasiūlymą, tai, užuot užbaigę Purpurinių Marškinių režimą ir jo piktnaudžiavimus, mes juos įteisinsime amžiams.
Todėl tėra vienintelis šios problemos sprendimo būdas, derantis su mūsų teisės ir valdžios filosofija, – mes privalome pagal nustatytas teisines procedūras priimti specialų teisės aktą, skirtą šiai konkrečiai problemai spręsti. Metodiškai išnagrinėkime piktybinių informatorių klausimą, sukaupkime visus reikalingus faktus ir parenkime viską apimantį įstatymą.
Tada mums nereikės iškraipyti senųjų įstatymų, norint juos pritaikyti tikslams, kuriems jie nebuvo skirti. Taip pat mes turime nustatyti bausmes taip, kad jos būtų proporcingos nusikaltimui ir netraktuotų kiekvieno informatoriaus kaip žudiko vien tik todėl, jog asmeniui, kurį jis įskundė, galiausiai buvo įvykdyta mirties bausmė. Aš sutinku, kad, rengiant tokio įstatymo projektą, teks susidurti su kai kuriomis sunkiomis problemomis.
Be kita ko, mums teks teisiškai apibrėžti sąvokos „piktybinis“ prasmę, ir tai nebus lengva. Tačiau mes neturime išsigąsti šių sunkumų, bet privalome drąsiai žengti mano siūlomu keliu, kuris išves mus iš neteisėto, savivale grįsto būvio.
Penktasis pavaduotojas. Aiškiai matau, kad paskutinis siūlymas yra persmelktas geroka doze ironijos. Jis sako, jog būtina galutinai užbaigti Purpurinių Marškinių teisinę savivalę, tačiau tai padaryti siūlo naudojant patį nekenčiamiausią Purpurinių Marškinių režimo įrankį – ex post facto baudžiamosios teisės aktą.
Mano kolega su siaubu kalba apie sumaištį, kuri gali kilti pabandžius be atskiro teisės akto atšaukti ar pataisyti blogus nuverstojo režimo potvarkius, kartu išsaugant ir įgyvendinant „teisingus“ aktus. Betgi atrodo, kad mano kolega nepastebi, jog jo siūlomas specialusis įstatymas yra labai klastingas vaistas. Žinoma, nesunku pateikti įtikinamų argumentų dėl specialaus įstatymo reikalingumo; juk visi sutinkame, kad būtų puiku viską aiškiai juodu ant balto turėti popieriuje.
Bet ką gi toks įstatymas duotų? Vienas iš kolegų pateikė pavyzdį žmogaus, kuris nesuspėjo per penkias dienas pranešti valdžiai apie pamestą asmens dokumentą. Kolega teigia, kad už šį nusižengimą teismo paskirta bausmė, būtent mirtis, yra absoliučiai neproporcinga, todėl visiškai neteisinga. Tačiau neturėtume pamiršti, kad tuo metu su Purpuriniais Marškiniais kovojantis pogrindinis judėjimas buvo labai aktyvus ir stiprėjo, o režimo veikėjai buvo nuolat užpuldinėjami žmonių, kurie naudojosi suklastotais tapatybės dokumentais.
Žvelgiant režimo akimis, bus akivaizdu, kad tuo metu jie susidūrė su didžiuliu iššūkiu. Vienintelis priekaištas, kurį mes galėtume pateikti režimui dėl jo pasirinkto sprendimo (žinoma, be to, jog mes nenorėtume, kad Purpuriniai Marškiniai būtų apskritai suradę kokį nors sprendimą), yra tas, jog jie veikė kur kas griežčiau, nei to reikėjo. Tai kaipgi mano kolega siūlytų atspindėti šį svarbų aspektą bei visą begalinę virtinę su juo susijusių teisinių keblumų savo siūlomame specialiame įstatyme?
Negi jis drįs neigti įstatymo ir tvarkos egzistavimo būtinybę net ir valdant Purpuriniams Marškiniams? Aš neketinu toliau aiškintis visų sunkumų, kurie kiltų bandant tinkamai parengti siūlomą specialųjį įstatymą, kadangi jie yra akivaizdūs kiekvienam logiškai mąstančiam žmogui. Verčiau aš pateiksiu savo siūlomą sprendimą. Kaip teigia visuotinai pripažįstami teisės autoritetai, pagrindinis baudžiamosios teisės tikslas yra suteikti civilizuotą galimybę išsilieti žmogiškam keršto instinktui.
Ateina laikas, ir aš tikiu, kad mes būtent šiuo metu ir gyvename tokiu laiku, kai tampa neišvengiama leisti šiam instinktui išsilieti tiesiogiai be jokio formalaus teisinio pagrindimo. Pasakyčiau, kad piktybinių informatorių problema šiuo metu sprendžiasi pati savaime. Kasdien laikraščiuose galima perskaityti kokį nors pranešimą apie tai, kad vienas ar kitas buvusio režimo pakalikas sulaukė pelnyto atpildo kokiame nuošaliame užkampyje. Žmonės tyliai perėmė šį reikalą į savo rankas, ir jeigu tik mes jiems netrukdysime bei instruktuosime prokuratūrą palikti juos ramybėje ir nesikišti, po kurio laiko neliks ir pačios problemos, kurią mums reiktų spręsti. Žinoma, kai kurios netvarkos ir ekscesų nepavyks išvengti, bus ir nekaltų aukų. Tačiau mūsų vyriausybė ir mūsų teisinė sistema nebus įvelta į šį reikalą, ir mums neteks beviltiškai susipainioti bandant išnarplioti visus teisėtus ir neteisėtus Purpurinių Marškinių veiksmus.
Būdamas teisingumo ministru, kurį iš šių pasiūlymus rinktumėtės jūs?
Vertė D. Ž. ir J. Ž.
bernardinai.lt
tiesos.lt