Generalinė prokuratūra Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT) apskundė Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą išteisinti klaipėdietę Eglę Kusaitę dėl ketinimų įvykdyti teroro aktą Rusijos kariniame objekte Čečėnijoje. Generalinė prokuratūra prašo, kad neva dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų būtų panaikintas Apeliacinio teismo išteisinamasis nuosprendis ir byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Iš žiniasklaidos žinoma, kad E.Kusaitė, dar nepilnametė, pateko į VSD „globą“, kuri prilygo nusikalstamai provokacijai tapti teroriste, naudoti antiteroristinei veiklai skirtas lėšas, sau priskirti antiteroristinės veiklos nuopelnus.
VSD, nederinusi su atitinkamomis tarnybomis, bendradarbiavo su Rusijos FSB, jos atstovams Lietuvoje leido tardyti kaltinamąją. Atviras bendradarbiavimas valstybiniu lygmeniu su Rusija tęsiasi, nors pastaroji reikalavimus išduoti Lietuvai nusikaltusius asmenis ignoruoja. Štai 2013 metų sausį Lietuvos Vidaus reikalų ministerija pasirašė sutarties projektą dėl bendradarbiavimo su Rusija kovoje su nusikalstamumu, pagal kurį Lietuva teiks partneriui asmens duomenis bei įslaptintą informaciją, čia numatytas ir Lietuvos Generalinės prokuratūros bendradarbiavimas. Tokių akibrokštų kitaip, kaip pasityčiojimu iš valstybės ir jos nepriklausomybės, vertinti nebegalima.
Kai išgirstu apie Kaukaze vykstančius įvykius, juolab Lietuvos sąsajas su jais, atmintyje iškyla įvykis, kuris paskatino labiau domėtis tų tolimų, tačiau daugeliu atžvilgiu galinčių būti mums pavyzdžiu tautų likimu. Nors tai įvyko prieš tris dešimtmečius, atmintis išsaugojo vaizdus, veidus, žodžius.
Vienos komandiruotės metu į Šiaurės Kaukazą man su kolega buvo pasiūlyta dalyvauti organizuojamoje mokslinio tyrimo instituto kolektyvo išvykoje į kalnus. Tokiai kelionei nusiteikėme su malonumu, tačiau rytui išaušus lietus pylė kaip iš kibiro: virš greta Ordžonikidzės esančio Stolovaja gora kalno kaip pririštas kybojo juodas debesis. Sutartą valandą vis tiek autobusas atvyko, o kelionės vadovas nuramino, kad važiuosime ten, kur lietus lyja tik kartą metuose. Taip ir buvo: po neprailgusios kelionės pasirodė dangus be vieno debesėlio – pasirodo, mes atvykome į Čečėnijos teritoriją. Apsistojome tarpeklyje prie sraunaus, žemais krūmokšniais apaugusio kalnų upelio. Meškeriotojai iškart merkė meškeres, kiti vaikščiojo po apylinkę ar kišo kojas į ledinį vandenį, dar kiti, čia aptikę didžiulį plokščią akmenį, ruošė stalą vaišėms. Kai sugauti upėtakiai buvo paruošti, kai pasklido kepamų šašlykų kvapas, visi buvo pakviesti lipti ant akmens. Atvykėliai, dvidešimties žmonių grupė, kas gulėsi, kas tūpėsi, kas klaupėsi prie baltomis staltiesėmis apkloto „stalo“. Kampe stovėjo sauso vyno talpa su čiaupu.
Kaip anuomet buvo priimta, pradžioje buvo tarti žodžiai apie tautų draugystę bei bendravimą, kolektyvų bendradarbiavimą, apie iš to kylančią naudą plačiajai tėvynei. Kai reikalas priartėjo prie tostų su ilgų kalbų priedais, kalbų turinys tapo gana įvairus. Kai atėjo eilė man, ryžausi tarti pagarbos žodžius žemei ir tautai, kurios prieglobsty atsidūrėme: „Leiskite padėkoti šios iškylos šeimininkams, kurie taip svetingai priėmė mus, atvykėlius nuo Baltijos. Leiskite nusilenkti šitiems kalnams, tarp kurių nuo amžių gyvena garbinga čečėnų tauta. Leiskite nusilenkti gretimo aūlo ir visiems Čečėnijos gyventojams“.
Apie garbingą, turinčią garbės ir savigarbos jausmą, laisvę mylinčią, už laisvę narsiai kovojusią tautą žinojau ne tik iš Tolstojaus „Kaukazo apysakų“, ją tokią esant radau istorijos šaltiniuose. Vos baigiau tosto žodžius, staiga atsistojo juodbruvas instituto darbuotojas, pasirodo, čečėnas ir tarė: „Ar visi girdėjote, ką svečias pasakė? Garsiai ištartų tokių kitataučio žodžių negirdėjau aš, kažin ar girdėjo mano tėvai ir seneliai. Šis žmogus iš Lietuvos, per kurį mes sužinojome, kad yra tokia šalis, žino ir viešai pagerbė mūsų tautą. Žinią perduosiu gretimam aūlui. Čia tu galėsi atvykti bet kada. Aūlas tau suteiks prieglobstį, pamaitins, jei medžiosi, parodys kalnų ožių takus ir įteiks graižtvinį šautuvą, jei norėsi žuvauti, aprūpins meškerėmis, tu čia būsi saugomas nuo galimų pavojų“.
Nebeteko man daugiau lankytis toje vietoje, tačiau už čečėno ištartus, į širdį įsmigusius žodžius mintimis dažnai lankau tą šalį, džiaugiausi jos atgauta nepriklausomybe, jos laimėjimais mūšiuose su okupantu, širdyje apverkiu pralaimėjimus, aukas, pavergtųjų dalią. Panašiai kaip čečėnų tauta, lietuvių tauta, patyrusi sovietinės okupacijos žiaurumus, dešimtmetį partizaniniame kare kovojusi su okupantu, tačiau galiausiai atgavusi laisvę ir nepriklausomybę, nebuvo ir neliks abejinga laisvę siekiančiai čečėnų tautai. Lietuvos visuomenė įvairiais būdais rodė paramos ir pagalbos ženklus už laisvę kovojančiai čečėnų tautai.
Kai dabar prisimenu kalnuose ištartus žodžius, šiandien jie man skambėtų priekaištu: „Nuo sovietinio okupanto pabėgę į jūsų šalį laisvės kovotojai persekiojami, turi trauktis iš jūsų šalies, politinio prieglobsčio prašytis Suomijoje ar Prancūzijoje. Kai rusai mitinguose šaukia „muškit putinistus, gelbėkit Rusiją“, kai Rusijoje formuojasi partizanų grupuotės kovai su Putino fašizmu, jūsų teisėsauga kolaboruoja su fašizmu. Jūsų prokurorai ir saugumo tarnybos provokuoja palankius čečėnų siekiams lietuvius, kurpia jiems bylas, persekioja, be įkalčių kalina, drauge su putinistais tardo“.
Ir čia mintimis čečėnui atsakau: „Šaukite Lietuvos akmenys, jei žmonės ir valdžios tyli! Atsibuskite, atsikvošėkite, valstybės vadovai, jei dar yra valstybė, jei esate tikri jos vadovai! Teatsako saugumo ir teisėsaugos tarnybos, kas jiems leido bendradarbiauti (kolaboruoti) su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Lietuvai tų tarnybų „bendradarbiavimas“ žinomas iš Medininkų bylos. Jei jie net menkiausio ženklo šioje byloje nerodo, mūsų paklusnus bendradarbiavimas prilygsta pačiam tikriausiam kolaboravimui su nedraugiška šalimi. Santykius palaikyti reikia ir su nedraugiškomis šalimis, tačiau jų gerinimas neturi virsti kolaboravimu“.
Kita vertus, ar Lietuvos pozicija pasikeitė Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybės atžvilgiu, kad mūsų saugumo tarnybos ir prokurorai pradėjo veikti prieš už laisvę kovojančią tautą? Ar jų reikalas kištis į Rusijos Federacijos problemas, kai Lietuvoje su savo bylomis nesusidoroja?
E. Kusaitė buvo išteisinta š. m. balandžio 4 d., taigi prokuratūra galėjo kasacine tvarka skusti šį nuosprendį iki liepos 4 dienos. LAT skelbia, kad skundą gavo liepos 10 dieną. Labai panašu, kad munduro išsaugojimo dėlei prokuratūra Teismui sprendimą dar skundė, tačiau dėl procedūrinio pažeidimo tikėjosi, kad skundas bus atmestas, nebereikės prokuratūrai aiškintis Teisme dėl jos pačios procedūrinių pažeidimų.
Apeliacinis teismas taip pat pažymėjo, kad E. Kusaitės veiksmai buvo žinomi Valstybės saugumo departamento pareigūnams, tačiau toleruoti – viza į Rusiją išduota tam, kad būtų sulaikyta kelionės metu ar nuvykus. Tokie pareigūnų veiksmai įvertinti kaip nusikalstamos veikos provokacija.
E. Kusaitė buvo sulaikyta 2009 metų spalį, kai rengėsi vykti į Maskvą. Pagal kaltinimus, iš ten ji ketino vykti į Čečėniją ir susisprogdinti prie karinio objekto. Moteris teisme tikino, kad būdama dar paauglė pateko į Valstybės saugumo departamento provokacijos tinklą. Iš žiniasklaidos žinoma, kad E. Kusaitė, dar nepilnametė, pateko į VSD „globą“, kuri prilygo nusikalstamai provokacijai tapti teroriste, naudoti antiteroristinei veiklai skirtas lėšas, sau priskirti antiteroristinės veiklos nuopelnus. VSD, nederinusi su atitinkamomis tarnybomis, bendradarbiavo su Rusijos FSB, jos atstovams Lietuvoje leido tardyti kaltinamąją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) gruodžio 3 d. kasacine tvarka nepradėjo nagrinėti išteisintosios Eglės Kusaitės bylos dėl ketinimų įvykdyti teroro aktą Čečėnijoje. Į posėdį buvo atvykęs tik Generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis. Kaip žinoma, E.Kusaitės gynėjas Kęstutis Stungys mirė prieš beveik dvi savaites. Teisėjas Vytautas Masiokas paskelbė, kad teismas gavo ir E.Kusaitės prašymą atidėti jos bylos nagrinėjimą dėl dviejų priežasčių – mirus gynėjui K.Stungiui ir dėl jos sveikatos problemų.
Penkeri metai praėjo nuo E. Kusaitei pateiktų kaltinimų, byla akivaizdžiai subliuško, tačiau šioje byloje išlieka klausimai: 1) ar Valstybės saugumo departamentas drauge su Prokuratūra Eglės Kusaitės gyvenime nevykdė nusikalstamos veikos provokacijų; 2) kiek ir kokių procedūrinių pažeidimų jos byloje padarė minimos institucijos; 3) kokia materialinė ir moralinė žala padaryta teisiamajai; 4) kada pagaliau bus iškelta baudžiamoji byla Lietuvos prokuratūrai ir VSD už kolaboravimą su priešiškos valstybės institucijomis.
Jei LAT imtųsi nagrinėti ir duoti atsakymą į šiuos klausimus, būtų baigta, prilygstanti Lietuvos pilietės terorizavimui, byla bei duota gera pamoka teisėsaugos institucijoms.
tiesos.lt