Aktualijos

Konstitucinis Konstitucinio Teismo paradoksas

Written by admin · 13 min read

Nesulaikoma laiko tėkmė leido dabartinės kartos Lietuvos žmonėms sulaukti dabar galiojančios Konstitucijos 20-ties metų  jubiliejaus. Ją,  1992m. spalio mėn. 25d. Lietuvos Respublikos piliečiai patvirtino  referendumu. Tiesa, pati Tauta Konstitucijos teksto, kaip įprasta tokiais atvejais, nerengė. Jai tik vienas Kostitucijos variantas buvo pateiktas patvirtinti. Ir ji tą padarė – projektas tapo Konstitucija. 

Kadangi pati Tauta Konstitucijos teksto neruošė,- jai viso teksto subtilybės nebuvo perdaug įdomios ir Tauta tais didžiulio pakilimo metais net negalėjo numanyti, jog Konstitucijos tekste galėtų būti kokių tai nesusipratimų tuo metu ar ateityje. Tautai buvo svarbu, kad Konstitucijoje Tautos valdžia (demokratija), valstybės valdžios pasiskirstymas ir jos ribos, žmogaus teisės ir laisvės bei jų teisminis gynimas būtų nustatyti. Na ir, žinoma, piliečių teisė priešintis bet kam,  jei kas į konstitucinę santvarką kėsinasi.

Kartu tai ir Konstitucijos (kurią ir Valstybės knyga galima vadinti), kaip pagrindinio šalies įstatymo ir šiuolaikinės demokratijos simbolio, galiojimo patikrinimas. Laikas nuo laiko piliečiai tai vienai, tai kitai valdžios sričiai teisėtais (ir ne visai) būdais ir priemonėmis reiškia savo nepasitenkinimą. Paskutiniu metu, o ir anksčiau, Konstitucinis Teismas (toliau- KT) yra sulaukęs priekaištų dėl savo nutarimų įvairiais valstybės gyvenimo klausimais. Ir tokiems priekaištams galima pritarti. Tas, kas šioje publikacijoje rašoma yra mano asmeninė nuomonė.

Iš principo, jei KT dirbtų griežtai pagal Konstituciją- tikrintų pagal jam nustatytus įgalinimus (sąmoningai rašau „įgalinimus“, nes Konstitucijoje rašomi įstaigų ir pareigūnų „įgaliojima“ nėra tikslūs) teisės aktų atitikimą (ar neatitikimą) Konstitucijai – dalies priekaištų ir nesusipratimų nebūtų.

Ir man atrodo, jog prieštaringumo KT veiklos priežastys yra dvi: viena iš jų labai paprasta ir žmoniška, bet ydinga. Tai Lietuvos Respublikos Konstitucinio įstatymo 16 str. buvusi taisyklė: „Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30 % didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas“. Tai tiesiog jokia teisės teorija, įstatymu ar praktika nepamatuota taisyklė. Tai puikybės išraiška per įstatymą ir kartu Aukščiausiojo Teismo teisėjų (nekalbant jau apie žemesnių teismų teisėjus) pažeminimas. Tokie dalykai net kokiam tai komentarui nepriimtini.

Ir nors tyliai nevykusi norma pakeista, puikybės sėkla, atrodo, liko KT nutarimuose ir kai kuriuose KT šalininkų teiginiuose apie tik KT vykdomą „konstitucinį teisingumą“ apie kokį tai Konstitucijos realų pasireiškimą tik per KT nutarimus ir t.t.

O dabar apie pačios Konstitucijos nuostatas, susijusias su KT. Pagrindinis klausimas yra toks,- ar pagal Konstituciją KT yra teisminės valdžios įstaiga ar kokia tai kita? Kitaip sakant, ar pavadinimas atitinka teismų sampratą.

Mano nuomone, KT nėra teisminės valdžios įstaiga, nors teismu ir pavadinta. Pagal Konstituciją žmogus negali kreiptis Į KT,- taigi, KT neturi vieno iš pagrindinių teismų bruožo, nes KT tiesiog nepriima žmonių pareiškimų ir jų negina, t.y., neįgyvendina Konstitucijoje numatytos vienos iš universaliausių žmogaus teisių- jų gynimo teisme. Nuomonė, kad KT gali žmogaus teises ginti atitinkamai pasisakydamas žmogaus teisių klausimais, arba, kad KT gali žmogaus teises ginti per tuos, kurie turi teisę kreiptis į KT, yra praeitas žmonijos gyvenimo etapas. TSRS buvo tvarka, kad vietinės ir centrinės liaudies deputatų tarybos, raikomai ir centro komitetai, ir kiti tarybiniai bei partiniai pareigūnai žmogaus teises gynė. Bet demokratine valstybe nebuvo.

Kad KT nėra teisminės valdžios įstaiga, dar vienas Konstitucinės sąrangos faktas patvirtina. KT neturi jokio procedūrinio ryšio su tikrų teismų sistema. Tas ryšys turėtų būti išreikštas  tik per procedūrinį pavaldumą, t.y., kad KT galėtų panaikinti kitų teismų sprendimus. To pagal Konstituciją nėra. KT nutarimo galia, kad jo nutarimo teismai turi paisyti, paeina nuo teisės akto, kuris KT pataisytas, galios idėjos, o ne teismų procedūrinio pavaldumo. Netgi Konstitucijoje numatyta teismų teisė kreiptis į KT dėl neaiškių teisės aktų atitikimo Konstitucijai aspektu, neleidžia KT laikyti teisminės valdžios įstaiga.

Dar daugiau, pagal Konstituciją KT yra atskirtas nuo kitų teismų. Žinau, jog KT šalininkai moko, jog reikia Konstituciją nagrinėti kaip vientisą aktą ir, girdi, kad KT ir teismai skirtinguose Konstitucijos skirsniuose jų vientisumo nepanaikina. Tačiau akivaizdu ir tai, kad teisė, tarp jų ir konstitucinė, pripažįsta ir atskyrimo principą. Štai valstybės valdžia vientisa, tačiau ją sudarančios valdžios – įstatymų leidyba, vykdomoji ir teisminė yra atskirtos Konstitucijoje net techniškai – jų funkcijos aprašomos, kaip KT ir teismų, skirtinguose Konstitucijos skirsniuose.

Ta aplinkybė, jog teisėjai gali kreiptis į KT dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nėra įrodymas, kad KT teisminės valdžios įstaiga. Greičiau tai panašu į tarybinių laikų procedūrą, pagal kurią, pvz., LTSR aukščiausios tarybos prezidiumas aiškino įstatymus ir toks aiškinimas buvo privalomas.

Būtent dėl to, kad tik labai ribotos valstybės įstaigos ir pareigūnai (Seimas, jo narių grupė, Vyriausybė, Prezidentas ir teismai) skaičius (elitas) gali kreiptis į KT ir ten tarpusavyje diskutuoti įvairių doktrinų klausimais, Konstitucija numatė kitus būdus, kaip žmones saugoti nuo teisės aktų, priešingų Konstitucijai, poveikio.

Vienas iš tokių būdų ir yra tas, kad teismai, nagrinėdami bylas ir radę įstatymų, kurie priešingi Konstitucijai, klauso ir Konstitucijos, nes toks klausymas apsprendžia ir hierarchinį klausymą, t.y., Konstitucija yra tokio klausymo viršūnė. Teismai tokiu atveju tik paaiškina, jog ginčą sprendžia pagal Konstituciją ir nemoralizuoja Seimo, ką jis turi daryti.

Kitas būdas glūdi Konstitucijos 7 str., kuriame nustatyta, kad „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Tai reiškia, kad pasirodęs Seimo įstatymas, bet turintis neatitikimo Konstitucijai ydą, negalioja pats savaime nuo jo paskelbimo dienos. Jis yra niekinis. Terminą „niekinis“ civilinė teisė žino, kada sandoris yra priešingas įstatymui. Niekiniu įstatymu joks asmuo neturi vadovautis ir jokios konstatacijos, net ir KT, kad įstatymas niekinis nereikia. O ir neįmanoma, nes žmogus negali į KT kreiptis.

Tiesa, žmogus savo veiksmus motyvuodamas įstatymo neatitikimu Konstitucija ir negalėdamas pats kreiptis į KT, rizikuoja, nes bet kas kitas gali jam nurodyti, jog įstatymas, kol napakeistas ar nepanaikintas, galioja. Bet čia tikrasis ginčas ir gali atsirasti. Tačiau, tokia padėtis pačio konstitucinio principo, kad priešingi Konstitucijai įstatymai yra savaime niekiniai, mano supratimu, nepaneigia.

Nepasakyčiau, kad 1993.02.03d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas prisidėjo prie realios padėties, kad KT yra teisminės valdžios institucija. Dar daugiau, šis įstatymas kai kuriais atvejais tapo pavyzdžiu ir nesakyčiau, kad geru. Antai, Konstitucinio Teismo įstatymo 30 str. numatyta, jog Konstitucinis Teismas tiria ir sprendžia tik teisės klausimus. Teismų gi bruožas – fakto ir teisės klausimų sprendimas. Būtų lyg ir nieko, jei tas tyrinėjimas būtų likęs Konstituciniame Teisme. Tačiau ši idėja persikūnijo į Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksus (atitinkamai (BPK 376 str. 1d.; CPK 353 str. 1d.). Teoriškai bylų nagrinėjimas teisės taikymo aspektu panašus į kunigo sekmadieninį pamokslą apie būtinumą, pvz., gražiai elgtis. Kaip tai atrodo, cituoju konkrečios nutarties teksto dalį: „Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu ir sprendžia teisės, o ne fakto klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis)”. Teisės taikymo aspektas pateiktame kasaciniame skunde nebuvo rastas, kasacinis skundas nebuvo priimtas, nors žmogus skundėsi žemesnių teismų sprendimais dėl to, kad jie atsisakė atkurti civilinės bylos, kurioje teisme dingo jo priešieškinys, dalį (civ. b. Nr. 3P-928/2008).

Yra ir daugiau požymių, rodančių, kad KT yra ne teismas. Štai kad ir pareiškėjų pareiga pagal LR Konstitucinio Teismo įstatymo 66 str. 5d. paduoti KT be savo prašymo ir priedų dar 30 prašymo bei priedų egzempliorių. Nors KT jurisprudencija ir neaiškina, kam tie egzemplioriai reikalingi, bet iš kai kurių KT nutarimų galima manyti, kad KT tik pagal jam žinomą tvarką ieško nuomonių  šalia KT. Čia gal ir nieko blogo, kad koks tai konstitucinės teisės mėgėjas ar profesionalas atsiliepia į prašymus, bet procedūriškai nėra užtikrintas galimas neigiamas poveikis pačiam KT. Neaiški ir, sakyčiau, netgi KT nepatogi situacija ir tada, kada KT ekspertų ir specialistų dingstimi kviečia į teismo posėdį teisininkus, kurie specializuojasi kokioje nors srityje. Šiaip jau teismų teisėjai visame pasaulyje neklausinėja iš šalies  kitų teisininkų nuomonės konkrečiose bylose. Jie paprastai patys žino įstatymus ir, pagaliau, atsakingi už savo darbą. Specialistų ieško tik tada, kada susiduria su ne teisės klausimais ir jų nesupranta. Tas yra apspręsta bene dėl vienintelės priežasties – dėl teismų nepriklausomumo užtikrinimo.

Ne teismams būdinga taisyklė numatyta LR Konstitucinio Teismo įstatymo 23 str. 2d.,  kuri skelbia: „Prireikus į organizacinius posėdžius pakviečiami mokslininkai, specialistai, kiti asmenys“. Suprantu, kad KT didžiulė garbė, kada jo organizacinius posėdžius mokslininkai aplanko. Tačiau, tokie lankymai tikrai teismams nebūdingi (žr. BPK ir CPK). Dar blogiau, – kai kas tokius apsilankymus KT organizaciniuose posėdžiuose gali išaiškinti kaip poveikį KT, – atsinešus kokią tai doktriną ar jos siūlymą KT, begalinis noras atsiranda, jog doktriną KT priimtų. Vienok, ir tokiu atveju KT nepriklausomumo problema atsiranda, nors mokslo darbininkas tegali norėti, jog KT būti pagirtas, jei KT jo mintį priims.

Gana keista, sakyčiau, teismui ne visai būdinga bylos rengimo KT posėdžiui tvarka pagal 27 str. Čia nustatyta vieno teisėjo teisė apklausinėti pareiškėjus ar jo atstovus, suinteresuotą asmenį ar jo atstovus, liudytojus, skirti ekspertizes ir t.t. Jeigu KT pretenduotų į tikrą teismą, tai kas jau kas, šalys bei liudytojai turėtų būti apklausiami teismo posėdyje.

Tačiau, svarbiausias konstitucinis KT paradoksas yra tas, kad KT yra tarsi priemonė užglaistyti gana grubias kitų valdžių, praktiškai įstatymų leidėjų, padarytas klaidas, kurios ne tik kad pažeidžia, bet laužo žmogaus teises. Tokia teisių pažeidimo galimybė yra Konstitucijos 107 str. 1d. : „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, o jau minėto Konstitucijos 7 str. 1d. priešingo Konstitucijai įstatymo negaliojimo nesaisto nei su KT nutarimais, nei su jokio kito pareigūno, įstaigos ar žmogaus nuomone. Čia dar pusė bėdos. Kur kas liūdniau, kad Konstitucijos 107 str. 1d. nuostata sudaro tam tikrai žmonių grupei pasinaudoti neteisėto veiksmo (priešingas Konstitucijai įstatymas būtent toks yra) rezultatais ir žmonės, kurių teisės neteisėtu veiksmu pažeistos, lieka neapginti, nes ydingas teisės aktas netaikomas tik po KT nutarimo paskelbimo, o ne nuo tokio įstatymo įsigaliojimo dienos,  kaip pagal bet kokį teisės principą turėtų būti.

Štai pavyzdys apie tokį teisių pažeidimą. Pilietis Z.K. kreipėsi 1996 m. į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (civilinės bylos Nr. 2A-653/96), kad būtų panaikinti žemesnių teismų sprendimai, kurie atmetė jo ieškinį. Z.K. savo ieškiniu prašė panaikinti rajono valdytojo potvarkį, pagal kurį jam seneliui M.G. priklausiusiame name iki 1940 m. ir Z.K. iš dalies jau grąžintame name, buvo leista privatizuoti vieną butą pilietei V.D.; panaikinti atitinkamą šio buto pirkimo-pardavimo sutartį ir panaikinti dar vieną potvarkį, kuriuo už butą kompensacija buvo pasiūlyta. Ieškovas dar prašė atnaujinti ieškininės senaties terminą, nes potvarkių laiku apskųsti negalėjo, kadangi jie buvo priimti 1993-05-17d. Vyriausybės nutarimo Nr. 337, kuris KT pripažintas priešingu Konstitucijai tik 1994-06-15d., pagrindu.

Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas kasacinį skundą, be kitų motyvų, pažymėjo, jog potvarkis dėl buto pardavimo jau įvykdytas (Konstitucijos 107 str. 1d.; Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4d.) ir kad ieškovas nesikreipė į KT (lyg būtų galėjęs tą padaryti?).

Kitas pavyzdys nesusijęs su turtais.  Du buvę Lietuvos piliečiai ir turėję teisę savo pilietybę grąžinti pagal Lietuvos pilietybės įstatymą kreipėsi nustatyta tvarka pagal instancijas dar prieš pusmetį iki žymaus KT 2006-11-13d. nutarimo „Dėl teisės aktų reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, prašydami grąžinti Lietuvos pilietybę. Instancijos, vietoje to, kad spręsti tai, ko žmonės prašė, prašymo sprendimą pavilkino, – juos išbraukė iš visų duomenų, kur jie buvo minimi kaip Lietuvos piliečiai.  Tada jie kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (bylos Nr.1-8086-12/2007), kad instancijų sprendimai dėl pilietybės negrąžinimo būtų panaikinti ir termino atnaujinimo prašymui paduoti.. Tas buvo padaryta jau po 2006-11-13d. KT nutarimo, nes atsakymas dėl pilietybės grąžinimo buvo gautas po KT nutarimo. Apygardos administracinis teismas atmetė skundą ir motyvavo, kad po KT nutarimo (juo pilietybės grąžinimas buvo paskelbtas priešingu Konstitucijai) paskelbimo neatitinkančiu įstatymu negalima vadovautis. Apeliacinis skundas buvo atmestas. Šiuo atveju teismai KT nutarimo galiojimą pritaikė atgal.

Tokia padėtis ir šiuo metu. Administracinėje byloje Nr. 1-640-484/2012 tretysis suinteresuotas asmuo savo atsiliepime dėl neišmokėtos pensijos dalies ir palūkanų rašo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas turėtų vadovautis Konstitucijos 107 straipsniu, nežiūrint į tai, kad KT  2012.09.21d. nutarimu paskelbė apie neteisėtą pensijų sumažinimą, kuris buvo įgyvendintas priešingu Konstitucijai įstatymu daug anksčiau, negu tas buvo pripažinta.

Tiesiog nepakartojama savo minties gilumu viena taisyklė galioja Konstitucinio Teismo įstatyme. O ji yra tokia, tiesa, privaloma matomai tik KT. 17 str.2 d. nustato, jog „Konstitucinis Teismas klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų.“  Minties gilumas yra tas, – kokie tie kriterijai, pagal kuriuos KT, prisiliesdamas prie įstatymų žino, jaučia, atpažįsta, mato ir t.t., jog jie nepriešatarauja Konstitucijai. Ir kodėl tik KT turi savybę – tiksliau sugebėjimą klausyti Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų? Pagaliau, koks ryšys yra tarp tos procedūros, jog reikia kreiptis į KT dėl teisės aktų tyrinėjimo atitikimo Konstitucijai prasme ir šio specialaus KT sugebėjimo. Juk, jeigu KT sugeba vadovautis neprieštaraujančiais Konstitucijai įstatymais, kaip tai užrašyta 17 str. 2d., tai paslapties neturėtų būti ir visiems kitiems, tarp jų, ir piliečiams turėtų būti paskelbta, kaip tas neprieštaravimas nustatomas ir kaip juo naudotis.

Kartais atrodo, jog KT pritrūksta drąsos. Štai kad ir 2012.09.25d. KT nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Aministracinių teisės pažeidimų kodekso 30 (1) straipsnio 2 dalies (2007m. gruodžio 13d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal jį  teismai bus laisvesni ir galės nekonfiskuoti automobilių, kada prasižengimas bus numatytas pagal ATPK 130(2) straipsnį. Teismai ir iki šio nutarimo buvo laisvi ir galėjo spręsti pagal teisingumo, o dabar dar ir pagal protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Bet KT nuoroda į savo ankstesnį 1996.04.23d. nutarimą ir pamąstymai apie tai, kad mutatis mutandis (KT išsireiškimas) savininkas gali netekti savo turto, jei jis perdavė savo turtą žmogui, kuris vėliau su jo turtu tapo pažeidėju ir kad savininkas rizikuoja jo netekti, nes jis gali būti konfiskuotas kaip pažeidėjo įrankis ar priemonė, ne visai pagrįsta.

Dalykas yra tas, jog pagal civilinę teisę, bet kokį sandorį, susijusį su turtu, bet kurios šalies atsakomybė yra tik tarp sandorį sudariusių šalių. Joks trečias asmuo, tarp jų ir valstybė, nedalyvauja ir net negali dalyvauti. Administracinis pažeidimas – neblaivaus vairuotojo važiavimas su pasiskolintu automobiliu savininkui nežinant, yra teisinis ryšys tarp valstybės ir pažeidėjo. Ir šis administracinio pobūdžio santykis negali būti perduotas, paveldėtas ir kitaip perkeltas turto savininkui. Tokią savininko teisę Konstitucija gina (23 str.). Savininkas tikrai negali numatyti, jog tas, kas gavo pasinaudoti jo turtu pagal sutartį, sąmoningai pažeidinės kokias tai taisykles. Taip galvojant, ir kelių savininkai gali būti kalti, kad kai kurie vairuotojai per greitai važiuoja. Civilinė teisė ne įtarinėjimų teisė ir ji tikrai be niekur nieko nepasidaro kita.

Dar vienas KT veikloje pastebimas bruožas yra tas, kad KT nežinia iš kur pasisako klausimais, dėl kurių pareiškėjai ir neprašo KT pasisakyti. Šiuos tyrinėjimus (sąlyginai galima pavadinti pakeliui) KT pridengia gana skambiais vardais „konstitucinės teisės“ ar „Konstitucinio teismo“ doktrina, „jurisprudencija“, kokiu tai išskirtiniu metodu ar net keliais ir pan. Pagal Konstituciją KT turi teisę, o ir pareigą, nagrinėti tik tą prašymą, kurį pareiškėjai įteikė KT. Teismams nebūdinga svarstyti tai, kas „pakeliui“ ir tą nuomonę apie „pakeliui“ pateikti kaip kokį aukščiausią, nepakartojamą  pavyzdį. Ir dar blogiau, kada KT, nesant pareiškėjų prašymo, kokį tai įstatymą ar jo taisyklę pripažįsta priešingu Konstitucijai. Tai sakydamas aš nurodau KT 2006-11-13d. nutarimą dėl Pilietybės įstatymo, kur pripažino pilietybės grąžinimą priešingu Konstitucijai.

KT pamėgtas „pakeliui“ užsiminimas apie kokią tai kur esamą ar nesamą problemą yra nebūdingas teismams ir teoriškai bei praktiškai nepagrįstas  dėl to, kad pakeliui stabtelėjimai yra be tyrimo, be ryšio su nagrinėjama tematika, o tai reiškia nepabaigti. Dėl to, KT mėgsta nurodyti, ką jis jau anksčiau „konstatavęs“. Kartais tas „pakeliui konstatavimas“ gali būti atvirai suprastas, kaip ir su Konstitucija susikertantis. Antai,  2006-06-06d. KT nutarime dėl savęs, lyg tarp kitko pažymi, kad „Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys sistemos: Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; 2) Konstitucijos 111 str. 1d. nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkės teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 str. 2d. administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai- šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir viena specializuotų teismų, būtent, administracinių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai (Konstitucinio Teismo 2004-12-13d., 2006-01-16d., 2006-03-28d., 2006-05-09d. nutarimai)“.

Toks tvirtinimas apie 3-jų rūšių sistemas yra nepagrįstas, nes Konstitucija kalba ką kita. Konstitucijos  6 str. nuostata, jog valstybės valdžią vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Tai reiškia, kad teismų sistema viena ir nedaloma. Konstitucijos 111 str. 1d. taisyklė apie specializuotus teismus kaip apie teismų rūšis, o ne atskirą sistemą. Toks aiškinimas, kaip kad KT aiškina, yra priešinga Konstitucijos 6 str.,- nustatančiam valdžių pasidalijimo ir teisminės valdžios vienybės principą. Be to, toks tvirtinimas pateisina administracinių teismų, kurių dabartinė veikla yra priešinga Konstitucijai, o būtent: įstatymui ne visi lygūs (Konstitucijos 29 str.1d.; žmonių žmonių lygybės prieš įstatymą principui 29 str. 2d.). Žmonės, kurių teisių gynimas patenka administracinių teismų jurisdikcijai, yra įstatymų nelygūs su tais, kurių teises bendrieji teismai gina, nes negali kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą. Kartu tai pažeidžia asmens lygybę.

Konstitucinio Teismo 2006.06.06d. nutarimas dėl pačio KT padėties (teismas jis ar ne) nelabai yra suprantamas ir dėl to, kad jame nėra net diskusijos apie tai, ar gali teismu vadintis įstaiga, į kurią žmogus negali pagal Konstituciją kreiptis; ar valstybės įstaiga gali vadintis teismu, jei ta įstaiga, nors ir teismu pavadinta neturi pagal Konstituciją visuotinai įprasto procedūrinio  ryšio su kitais teismais; ar valsybės įstaiga gali vadintis teismu, jei tik tik teisės aiškinimąsi pripažįsta be fakto; ar konstitucinis valstybės įstaigų atskyrimo principas neapsprendžia, kad KT nėra teisminei valdžia priskirta įstaiga ir t.t. Žinoma, toks KT požiūris galėtų priklausyti tik jam. Bet daug liūdniau yra tai, kad tokia praktika kai kada persikelia ir į kitų teismų veiklą. Ne vienas teisininkas, susidūręs su teismais, galėtų nurodyti konkrečių pavyzdžių, kada dėl nepaaiškinamų priežasčių vienpusškai  aptariami įvairūs bylos duomenys bei įstatymai.

Net ir su Konstitucijoje esančiais trūkumais KT savo veikloje neturėtų būti trukdis teismų ir kitų valdžios įstaigų veikloje. Suprantama, dažnai gali atsirasti problema, ką daryti, jei tenka susidurti su KT. Ypač advokatui. Manau, jog, nežiūrint į KT dviprasmišką padėtį, KT turi būti panaudotas taip, kaip geriau žmogui. Jeigu teisėtas interesas reikalauja, būtina prašyti teismų, kad jie kreiptųsi į KT, jei be jo teismas nesugeba ginčo išnagrinėti. Kitais atvejais, matyt, reikia argumentuotai nurodyti KT suklydimo trūkumus. Pavyzdžiui, susidūrus su teiginiu, kad KT yra teisminės valdžios įstaiga, galima ir reikėtų, be to, kas Konstitucijoje yra, pažymėti, jog toks tvirtinimas reiškia funkcijų, kurių jis neturi, nepagrįstą suteikimą. Konstitucinėje praktikoje galioja taisyklė – žmogus gali ir turi teisių daugiau negu Konstitucijoje ar įstatymuose numatyta, – valdžios įstaigos ir pareigūnai turi tik tiek teisių (funkcijų), kiek Konstitucijoje ar įstatymuose nustatyta. Jeigu valdžios įstaigos teisės ir pareigos ar veiklos savybės nustatytos Konstitucijoje, tai bet koks jų pakeitimas (praplėtimas ar atvirkščias procesas) įmanomas tik Konstitucijos pataisa. Nei įstatymu, nei kokiu tai aiškinimu, panašiu į 2006.06.06d. aiškinimo dėl KT, negalima to daryti.

Susidūrus su teiginiais apie kokią tai precedentinės teisės užuomazgą Lietuvos teisėje, pirmiausia lieka tas, kas buvo – Lietuva nepriklauso anglosaksų teisės sistemai. Antra, precedentas kaipo teisės šaltinis galimas tik tuo atveju, jei ginamas interesas įstatymu ar kitu teisės aktu nesureguliuotas. Pagaliau, reikia žinoti,  (bent mano supratimu) nei KT, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas net ir negali precedentų nei kurti, nei nustatinėti. Dalykas yra tas, kad šios įstaigos bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Precedento nustatymui pirma ir pagrindinė sąlyga yra tiesioginių ir netiesioginių esminių faktinių aplinkybių nustatymas. Tie teismai, kurie fakto klausimo nenagrinėja, negali samprotauti apie precedentą. Tiksliau, gali samprotauti, bet jų kūrinys teismo precedentu nebus.

Esu įsitikinęs, kad dabartinė padėtis dėl KT ir apie jį turėtų pasikeisti. Patinka jis ar ne, bet kol kas jis yra. Gaila tik, kad jo veikla kartais nepadeda tai paskirčiai (tegul ir dviprasmiškai), kuri jam priskirta. O ji ne tokia sudėtinga, laiko nuo laiko paskelbti visuomenei savo sprendimus  100 ar daugiau kartų per metus.

 Vilniaus 2-iosios advokatų kontoros advokatas dr. Šarūnas Vilčinskas