Sekmadienį, sausio 15 d., po 11 val. Šv. Mišių, PLC, Banio šeimos salėje, JAV LB Lemonto apylinkės valdyba kviečia visus prisiminti, pagerbti žuvusiuosius už Lietuvos Laisvę ir pasižiūrėti Lietuvos TV sukurtą dokumentinį filmą TITAS. Režisierė Laima Lingytė, kurią pristato Lietuvos žurnalistas, redaktoius, rašytojas Vytautas Žeimantas
Televizijos žurnalistei Laimai Lingytei – Vinco Kudirkos premija
2017 metų Vinco Kudirkos premija paskirta Laimai Lingytei už TV
dokumentinio filmo „Odė Lietuvos baletui” scenarijų ir režisūrą. Ji
buvo iškilmingai įteikta Vinco Kudirkos muziejuje, esančiame
Kudirkos Naumiestyje.
Rež. Laima Lingytė
Filme „Odė Lietuvos baletui”, kaip teigia pati autorė, ji norėjo
išsklaidyti mitą, kad lietuviai nemoka šokti ir neturi gerų baleto
artistų. Filme parodoma lietuviškojo baleto meno raida nuo Dvarų
kultūros iki šių dienų. Rinkdama medžiagą filmui, Laima Lingytė
surinko ir peržiūrėjo daugybę dokumentų, ikonografinės
medžiagos apie garsiausius Lietuvos baleto pastatymus,
iškiliausias jo asmenybes, kuri panaudota filme. Prisimenamas ir
parodomas beveik visų ryškiausių Lietuvos baleto artistų indėlis į
Lietuvos baletą.
Filmas skirtas Lietuvos baleto 90-mečiui, kada buvo pastatytas
pirmasis Delibo baleto spektaklis „Kopelija” 1925 metais,
Kaune. Lietuvių patriotizmas sunkiais karo ir pokario metais,
sovietmečiu ir jau laisvoje Lietuvoje skatino menininkus kurti.
Filme parodomi geriausių baleto artistų pasirodymai pasaulinio
lygio konkursuose, ištraukos iš talentingiausių baletmeisterių
lietuviškų baleto spektaklių.
Pati buvusi choreografė, L. Lingytė sako norėjusi atiduoti duoklę
Lietuvos baletui, jo istorijai, ir tai jai pavyko. „Odė Lietuvos baletui”
- neabejotinai reikšmingas indėlis, primenantis Lietuvos kultūros
istoriją.
Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos televizijoje L. Lingytė jau ne
naujokė. Ji per keturiasdešimt metų dirbo televizijoje. Yra
televizijos kultūrinių, muzikinių laidų, dokumentinių filmų režisierė.
Jos pagrindinis darbas – kultūros, politinės laidos, įvairiausių
žanrų muzika, sportas, sudėtingos tarptautinės transliacijos. Nuo
aukščiausio lygio susitikimų Prezidentūroje iki baletų, operų,
operečių, meno renginių, pasaulinių ir tarptautinių pramoginių ir
sportinių šokių, muzikos ir vaikų muzikos festivalių. Dažna ji ir
Filharmonijos renginiuose. Ji vykdė žymiausių Lietuvos ir užsienio
kamerinių ir simfoninių koncertų, dainininkų bei dirigentų,
instrumentinės muzikos atlikėjų įrašus ir televizijos transliacijas.
Jos kūrybinėje biografijoje gausu pastatyminių laidų, spektaklių
įrašų. Įsimintinos muzikinės laidos apie poetę, daugybės dainų
eilių autorę Dalią Teišerskytę, apie vieną iš populiariausių
estrados dainininkių Oną Valiukevičiūtę, muzikinių laidų ciklas
apie žymiausius Lietuvos sportinių šokių atlikėjus ir trenerius
Jūratę ir Česlovą Norvaišas bei jų išaugintus pasaulinio lygio
šokėjus.
Ji profesionaliai padarė įrašus daugumai Lietuvos nacionalinio
operos ir baleto teatro spektaklių. Tai baletai „ Dezdemona”
(1995), „Don Kichotas” (2005), „ Acid city” (2006), „ Miegančioji
gražuolė” (2007), „Bajaderė” (2008), „Barbora Radvilaitė” (2011),
„Karmen” (2012), „Čiurlionis”(2014), tai operos „Visos jos tokios”,
(2014), „Eugenijus Oneginas”(2014), kiti spektakliai. Kauno
muzikiniame teatre ji įrašė operetę „Madam Pompadur” (2010),
operą „Liucija di Lamermur” (2014). Dabar šie spektakliai L.
Lingytės dėka ilgiems metams liko mūsų kultūros istorijoje.
Įdomi L. Lingytės ir masinių renginių režisūra bei televizijos įrašai.
Tai kasmet vykę festivaliai „Kauno dienos”, “Jūros šventės”
Klaipėdoje, tarptautiniai sportinių šokių konkursai „Gintarinė pora”
ir „Baltijos gintarėliai”, pasaulinė lietuvių dainų ir šokių šventė iš
„Žalgirio” stadiono, Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventė Vingio
parke, kiti renginiai.
Gerai įsiminė ir neseniai matyti jos dokumentiniai filmai
„Briliantinis tenoras” ir „Teatro mūzos belaisvis”. Kurdama tokius
filmus L. Lingytė įrodo, kad Lietuvos kultūrinėje erdvėje subrendo
ir vaisingai veikia savitas kūrybinis talentas.
Apie mūsų operos maestro Virgilijų Noreiką jau buvo sukurtas
vienas filmas. Deja, jis manęs, kaip ir daugelio kitų, nesužavėjo.
Kai pamačiau per Lietuvos televiziją L. Lingytės filmą, buvau
maloniai nustebęs. Tai buvo valanda gero katarsio, dvasinio
apsivalymo, jausmų išlaisvinimo ir gražaus pažinimo žmogaus, su
kuriuo niekada nesu sveikinęsis, bet tarsi būčiau labai gerai pažįstamas. Laima Lingytė parašė šiam filmui scenarijų, ji ir režisavo. Ji buvo dvasinė įkvėpėja.
„Norėjosi parodyti, tai ką mes turime. Manau, kad tokio operos
dainininko Lietuva dar ilgai neturės. Mano, kaip ir maestro V.
Noreikos telefonai po filmo parodymo ilgai netilo. Vadinasi mes
sukūrėme gerą darbą, – sako L. Lingytė. – Supratau temos
sudėtingumą, scenarijų tobulinau net pusantrų metų. Reikėjo
viską pačiai išgyventi, ypač atrenkant muziką. Juk opera – didis
žanras. O maestro Virgilijus Noreika čia ne eilinis lyrinis herojus.
Beje, norėčiau nuoširdžiai padėkoti LRT programų direktoriui
Viktorui Snarskiui, parėmusiam mano iniciatyvą”.
Filmas žavi gerai parinktu muzikiniu fonu, režisūriniais
sumanymais, neperkrautu scenarijaus ir scenografiniu
informatyvumu, atviru maestro monologu ir iki šiol nelabai
žinomais faktais. Pavyzdžiui, apie tai, kai maestro po labai
sėkmingo sezono pasaulyje išgarsintame La Skalos teatre, po
kurio jį pradėjo kviesti pačios aukščiausios pasaulio teatrų
scenos, buvo priverstas sugrįžti į Sovietų sąjungą ir be to, dar
buvo visaip žeminamas. Jautrūs ir jo žodžiai apie žmoną, buvusią
baleriną Loretą Bartusevičiūtę, kurią jis vadina savo tikrąją mūza,
kuri jam iki šiol padeda išlaikyti gerą dainininko formą. Juk
maestro ir dabar dar labai sėkmingai koncertuoja, nors jau
peržengė 80 metų amžių.
Gerą įspūdį paliko ir L. Lingytės filmas „Teatro mūzos belaisvis”.
Jis skirtas teatro istorikui Vytautui Makniui.
“Vytautą Maknį nuo seno pažinojau. Jis buvo žinomas lietuviško
teatro istorikas. Kai jam sukako 90 metų, kartu su kolege Nijole
Baužyte aplankėme jį, Įrašėme 2,5 valandos trukusį pokalbį”, –
prisimena L. Lingytė.
Ši medžiaga, deja, pragulėjo dešimt metų. Nebuvo suinteresuotų
ją paskelbti. Kai ja susidomėjo LRT programų direktorius Viktoras
Snarskis, N. Baužytė parašė scenarijų, L. Lingytė – surežisavo šį
filmą. Įvyko įdomus pasakojimas apie žmogų, kuris visą gyvenimą
paskyrė lietuviškos dramaturgijos istorijai, dėl to nemažai kentėjo,
neteko pareigų ir profesoriaus vardo, po Atgimimo buvo
reabilituotas.
Įdomūs ir kiti jos sukurti dokumentiniai filmai apie žymius Lietuvos
žmones. Tai „Titas” – apie Sausio 13-ąją žuvusį Titą Masiulį
(1991), „Iš ilgesio ir pašaukimo…” – apie garsų išeivijos
choreografą Liudą Sagį ir jo kolektyvą „Grandinėlė”. Šis Klyvlende
gyvavęs kolektyvas garsino Lietuvą visame pasaulyje, kai šalis
buvo okupuota sovietų (1989), „Gyvenimą kaip ilgesį nešu” – apie
dramos aktorę Kazimierą Kymantaitę (1999), „Scenos kunigaikštis
” – apie dramos aktorių Stepą Jukną (2001), „Scenos ginklanešys”
- apie dramos aktorių Joną Kavaliauską (2010) ir kiti.
L. Lingytė daug sukūrę ir meninių video klipų – iki trijų minučių
meninių akimirkų. Jos herojai Stasys Povilaitis, Aldona
Stasilevičiūtė, Birutė Dambrauskaitė, Vladas Bagdonas, Birutė
Petrikytė, Viktoras Malinauskas, Ona Valiukevičiūtė profesionalios
režisūros dėka atskleidžia ne tik atliekamos dainos grožį.
L.Lingytė daug sukūrusi ir smagių video klipų vaikams.
Dabar štai vėl įdomus, įspūdingas jos kūrinys – dokumentinis
filmas „Odė Lietuvos baletui”, talentingai griaunantis mitus, kad
lietuviai neturėjo ir neturi gero baleto.
L. Lingytė aktyvi Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės
žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, valstybės pripažinta meno
kūrėja. Ji kupina kūrybinių jėgų. Todėl sveikindamas su Vinco
Kudirkos premija, nuoširdžiai spaudžiu jai dešinę linkėdamas
tolimesnės kūrybinės sėkmės.