Donato Puslio programinės nuostatos
Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, o antrąją – ČIA.
Donato Puslio programinės nuostatos
D. Puslio pažiūras ganėtinai išsamiai pristatėme straipsnyje „Atsakymas Donatui Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje?“, todėl čia pakaks pagrindinius šio straipsnio teiginius papildyti katalikų intelektualo nuostatų į istoriją ir istorijos politiką aptarimu.
Įprastu supratimu, pasaulėžiūriškai ir politiškai svarbiausias yra nacionalinės istorijos, t.y. savo tautos ir savo valstybės istorinis naratyvas, nes būtent šis naratyvas, papasakotas iš tautinės-patriotinės perspektyvos, ugdo patriotą, savo tautai ir savo valstybei atsidavusį pilietį. Kadangi D. Puslys yra uolus kovotojas prieš nacionalizmą, visiškai natūralu, kad jis tokiam požiūriui griežtai nepritaria ir kad istorijos srityje jo pagrindinis priešas yra tautinis-patriotinis istorijos naratyvas bei jo šalininkai. Katalikų intelektualas turi sugalvojęs nuoseklią tautinio-patriotinio istorijos naratyvo dekonstrukcijos, diskreditacijos ir perdirbimo į liberaliai-kosmopolitinį strategiją. Ją sudaro keletas krypčių, kuriomis iškilus intelektualas nenuilstamai triūsia.
Pirma D. Puslio dekonstrukcinių pastangų istorijos baruose kryptis – suklaidinti publiką, kad ši nesusigaudytų, kas yra nacionalizmas ir patriotizmas. „Bernardinų“ redaktoriaus sofistika ir manipuliacijos, kurias jis taiko siekdamas iškreipti nacionalizmo ir patriotizmo sampratas, yra išsamiai išanalizuotos mūsų straipsnyje „Atsakymas Donatui Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje?“, todėl prie jų neapsistosime.
Antra D. Puslio dekonstrukcinių pastangų kryptis yra siekis įtvirtinti istorijos interpretacijos „daugiasluoksniškumą“. Daugiasluoksnę istorijos interpretaciją intelektualas siūlo įsteigti dviem būdais. Pirmasis būdas yra lokalinės istorijos įtvirtinimas. D. Puslys rašo:
Dažname vadovėlyje, dažnoje pamokoje aptarinėjamos tik didžiosios asmenybės ir didieji įvykiai. Taip, tai, be abejo, yra svarbu, tačiau, drįsiu teigti, kad gali nutikti ir taip, jog, paaiškinę visą pasaulio raidą, mes neatsakysime į didžiąją dalį mokiniui iš tiesų rūpimų klausimų. O juk mokiniui svarbiausia yra suprasti artimiausią aplinką ir joje įsišaknyti. Pernelyg „aukštai“ pakilusi istorija išleidžia iš akiračio paprastų žmonių kasdienybę, o juk ji dažniausiai yra marga ir be galo įdomi. Būtent toje kasdienybėje vystosi pasaulėžiūrinės kovos, būtent čia vyksta tapatybės, gyvenimo kelio paieškos, būtent čia, tuo žemesniu lygmeniu, yra kuriama miesto ar miestelio istorija.
[…]
Tai nėra mirusi istorija, o istorija, kuri uždega ir įkvepia. Tai istorija, kuri skatina didžiuotis. Tai yra istorija, kuri mokinių gretose turi būti skleidžiama kuo plačiau.
[…]
[T]uriu svajonę. Svajonę, kad mokyklose bus dėstoma kuo daugiau lokalinės istorijos, kad mokiniai žinos ne tik prezidentų, ministrų, karo vadų, tačiau ir savo miesto, miestelio ar kaimo šviesuolių vardus, pažins krašto istoriją ir tai galbūt paskatins juos neišrauti savo šaknų, nebėgti, sugrįžti ir mesti iššūkį kasdienybei kuriant savo svajonių pasaulį čia ir dabar.
Lokalinė istorija svarbi ugdant „lokalinį patriotizmą“:
Trūksta to, ką įvardinčiau kaip lokalinį patriotizmą, t.y. stiprų bendrystės jausmą su gimtuoju miestu ar regionu. Tas jausmas gali būti puoselėjamas tik atsiremiant į istorijos pažinimą, į asmeninį prieš tai buvusiųjų ir kūrusių šią vietą pavyzdį.
„Lokalinį“ arba „regioninį“ patriotizmą, kaip rašėme D. Puslio pažiūrų analizei skirtame straipsnyje, katalikų intelektualas priešina „etniniam“ arba „tautiniam“ patriotizmui; lokalinis patriotizmas esąs neagresyvus, dvasingas, turtinantis sielą ir, svarbiausia, tolerantiškas ir multikultūriškas. Tai esąs tikras patriotizmas, išaugantis iš autentiškos vietinės patirties, skirtingai negu „tautinis“ patriotizmas, kuris paremtas fikcijomis:
Trumpai tariant, patriotizmo esmė yra ne siekis bet kokiomis sąlygomis deklaruoti ištikimybę tautai, o veikiau noras susitvarkyti savo kieme, kad jame būtų jauku visiems. Tad ne veltui Cz. Miłoszas visuomet gana skeptiškai žvelgė į perdėtą tautinį patriotizmą ir veikiau akcentavo regioninį patriotizmą, ištikimą ne abstrakčiai mitologijai, o konkrečioms vietinėms tradicijoms, papročiams, dažniausiai išaugusiems iš daugiakultūrės patirties.
Centrinė „tautinio“ patriotizmo „abstrakčios mitologijos“ dalis, be abejo, yra tautinis-patriotinis istorijos naratyvas. Tokiu būdu lokalinė istorija istorija yra supriešinama su tautiniu-patriotiniu istoriniu naratyvu: lokalinė istorija perteikianti autentišką patirtį ir ugdanti tikrą – „lokalinį“ – patriotizmą, o tautinis-patriotinis istorinis naratyvas perteikiantis „abstrakčią mitologiją“ ir ugdantis netikrą – „etninį“ arba „tautinį“ – patriotizmą. „Abstrakčios mitologijos“ turi būti atsisakyta vardan autentiškos patirties, o netikro „etninio“ patriotizmo – vardan tikrojo „lokaliojo“, sugestionuoja auditorijai intelektualas.
Suformuluokime tikslia kalba, kas leidžia „Bernardinų“ redaktoriui lokalinėje istorijoje įžvelgti reikšmingą įrankį tautiniam-patriotiniam istorijos naratyvui dekonstruoti. Tuo tikslu įvardinkime esminius tautinio-patriotinio istorijos naratyvo bruožus. Pirmasis bruožas yra tai, kad tautinis-patriotinis istorijos naratyvas turi apibrėžtą pasakojimo subjektą – lietuvių politinę tautą. Antrasis bruožas yra tai, kad tautinio-patriotinio istorijos naratyvo pagrindinis objektas neišvengiamai yra politika. Trečiasis bruožas yra tai, kad šis naratyvas yra vertinamojo pobūdžio, o naratyvo personažai ir įvykiai vertinami iš lietuvių politinės tautos interesų perspektyvos, t.y. pagal nuopelnus lietuvių politinei tautai; šiame naratyve būtinai kalbama apie didvyrius ir šaunuolius, niekšus ir menkystas, priešus ir sąjungininkus. Tuo tarpu lokalinė istorija daugumai auditorijos nieko įtartina nepastebėjus gali būti rašoma laikantis visiškai kitų nuostatų. Pirma, lokalios istorijos subjektu gali būti laikomi visi kokios nors vietovės gyventojai, kurie tiesiog toje vietovėje apsigyveno. Dalis gyventojų paprastai būna kitataučiai, todėl kone automatiškai atsiranda D. Puslio pageidaujamas istorijos daugiakultūriškumas, tolerantiškumas ir įtrauktumas. Antra, daugelis vietovių nėra reikšmingi politiniai centrai, todėl lokalios istorijos centriniu objektu negali būti politika. Politinį požiūrį lokaliojoje istorijoje dažnai pakeičia estetinis: vietovė, jos žmonės ir juos ištikę įvykiai pristatomi kaip dalykai, turintys sukelti estetinius, poetinius sentimentus. Trečia, lokalios istorijos naratyvas gali neturėti vertinamojo pobūdžio arba vertinimai gali būti atliekami iš neapibrėžtos „gyventojų gerovės“ perspektyvos; galima apsieiti be aiškaus didvyrių ir niekšų įvardijimo.
Lokalinę istoriją ėmus rašyti pagal išvardintas nuostatas, atsiranda „lokalinė“ istorijos traktuotė, kuri greitai nutolsta ir tampa nesuderinama su tautiniu-patriotiniu naratyvu. Pailiustruosime tai paprastu pavyzdžiu: rugpjūčio 1-oji laikoma „Klaipėdos miesto diena“. 1252 metų rugpjūčio 1 dieną Kuršo vyskupas Henrikas ir Vokiečių ordino vietininkas Livonijoje Eberhardas fon Zeine sudarė sutartį, kuria buvo numatyta Nemuno ir Danės santakoje pastatyti pilį ir įkurti miestą. Tautiniame-patriotiniame istorijos naratyve šis įvykis gali būti traktuojamas vieninteliu būdu: kaip pikčiausių lietuvių tautos ir valstybės priešų sprendimas, atnešęs lietuvių tautai ir valstybei nesuskaičiuojamas nelaimes ir sunkumus. Tuo tarpu lokalinėje istorijoje galima išplėtoti visiškai kitokį požiūrį: šis sprendimas gali būti pavadintas „mūsų mylimo miesto pradžia“, kurią verta atitinkamai minėti – su miesto vėliavomis, iškilmingai paradais, saliutais ir pompastiškomis kalbomis. Nereikia nė sakyti, kad rugpjūčio 1 dienos paskelbimas „Klaipėdos miesto diena“ yra ne kas kita, kaip tautinio-patriotinio istorijos naratyvo ir juo grįstos tautinės ir valstybinės sąmonės dekonstrukcijos aktas. Pristatyta „lokalinė traktuotė“ gali būti išplėtota ir dar nuosekliau: centrinėje Klaipėdos miesto aikštėje „dėkingi miestelėnai“ galėtų pastatyti didingą bronzinį paminklą „mylimo miesto steigėjams Kuršo vyskupui Henrikui ir Vokiečių ordino vietininkui Livonijoje Eberhardui fon Zeine“. Tokiam pasiūlymui atsirasti, be abejo, trukdo tik vis dar gyva tautinė ir valstybinė sąmonė bei ją palaikantis tautinis-patriotinis istorijos naratyvas.
O štai kita „lokalinė traktuotė“: Juzefo Pilsudskio pergalė prieš bolševikus išgelbėjo Vilniaus ir krašto gyventojus nuo bolševikų valdžios įsitvirtinimo, todėl šio politiko ir karo vado vaidmuo iš Vilniaus ir krašto perspektyvos vertintinas teigiamai. Tokios traktuotės skleidimas yra lietuviškos patriotinės pasaulėžiūros dekonstrukcija. Nuosekliai plėtojant šią traktuotę galima būtų siūlyti, kad „dėkingi vilniečiai“ pastatytų didingą paminklą „didžiajam žemiečiui, bolševikų nugalėtojui, labai mylėjusiam mūsų miestą ir kraštą“. Ši idėja rimtai nesvarstoma taip pat tik todėl, kad vis dar gyva tautinė ir valstybinė sąmonė, o tautinis-patriotinis naratyvas vis dar tebeveikia piliečių mąstymą. Tačiau tokiai idėjai, kaip multikultūriškai, tolerantiškai, nukreiptai prieš „mitus“ ir skatinančiai tautų tarpusavio supratimą, be abejo, karštai pritartų D. Puslys.
Antrasis būdas, kurį katalikų intelektualas siūlo pasitelkti „daugiasluoksnei“ istorijos interpretacijai įsteigti, yra „didžiojo Europos naratyvo“ įtvirtinimas. Šiuo klausimu intelektualas visiškai sutinka su Prancūzijos prezidentu E. Macronu:
E. Macronas taikliai pažymi esminę problemą, kad dalies įtakingiausiųjų noras panaikinti didžiuosius naratyvus dar nereiškia, jog nuo jų nusigręžia visa visuomenė. Priešingai, kaip teigia prezidentas, kyla pavojus, kad dalis visuomenės atsigręš į radikalius naratyvus, kuriuos mes ne veltui įvardijame kaip pavojingus.
Didysis naratyvas ypač yra reikalingas Europai, kuri, kaip pažymi E. Macronas, gimė kaip politinis projektas. Politinis, vadinasi, neatsiejamas nuo konkrečių tikslų, idealų ir vertybių. Konkretūs instrumentai ir priemonės tokiu atveju pasirenkamos atsižvelgiant į šiuos tikslus.
[…]
Anot E. Macrono, Europai reikia didžiojo naratyvo, kuris apimtų misiją, vykdomą, remiantis trimis kertiniais stulpais – suverenitetu, vienybe ir demokratija. „Būti Europos dalimi nereiškia atsisakyti savo nepriklausomybės ar nebesiimti iniciatyvos. Mūsų yra 27, tačiau ar tai reiškia, kad daliai mūsų uždrausta būti ambicingesniems nei kiti?“ – klausė Prancūzijos prezidentas. Šiandien, kai suverenitetas ir ES vienybė dažnai yra piešiami kaip vienas kitam priešingi dalykai, E. Macronas teigia, kad visa tai suderinama imantis iniciatyvos vadovaujantis suvokimu, kad esi atsakingas ne tik už save ir savo interesus, tačiau ir už bendrą projektą.
Koks yra „didžiojo Europos naratyvo“ turinys, „Bernardinų“ redaktorius patikslina pasitelkdamas kitą autoritetą:
Į Europos projektą šiandien dažnai žvelgiama kaip priešišką nacionalinių valstybių suvereniteto išsaugojimui. Tuo tarpu, kaip interviu Simui Čelutkai teigė istorikas Timothy Snyderis, nėra suvokiama, kad būtent ES iš tiesų ir suteikia valstybėms narėms galimybę ne ant popieriaus, o praktikoje realizuoti savo suverenitetą. Iš to veikiausiai darytina išvada, kad ši supriešinimo problema yra politinė, nes vis dažniau regime vadinamąjį šmitišką politiškumo variantą, kai politikams svarbiausiu mobilizacijos įrankiu tampa priešo radimas ir priešiškumo kurstymas. Dažnai tuo priešu nurodomas Briuselis ar kitos ES valstybės narės. Kaip spręsti šią problemą? Pagrindinis kelias – argumentuotai, kaip kad tą darė jau minėtas T. Snyderis, aiškinti, kad Europos Sąjungos integracija ir valstybių suverenitetas nebūtinai yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai.
Katalikų intelektualo pasisakymai apie „didįjį Europos naratyvą“ labai iškalbingi. Atkreipsime dėmesį į tris D. Puslio rekomenduojamo „didžiojo Europos naratyvo“ bruožus. Pirma, „didysis Europos naratyvas“ sąmoningai kuriamas siekiant išvengti „pavoj[aus], kad dalis visuomenės atsigręš į radikalius naratyvus“, kurie laikomi „pavojingais“. Šie „radikalūs“ ir „pavojingi“ naratyvai yra ne kas kita, kaip Europos tautų, susirūpinusių savo likimu, atgimstanti tautinė ir valstybinė sąmonė. Beje, sovietinė propaganda lietuvių tautinės ir valstybinės sąmonės apraiškas vadino beveik taip pat – „pavojingu ekstremizmu“. Taigi, „didysis Europos naratyvas“ skirtas Europos tautų, taip pat ir lietuvių, tautinei ir valstybinei sąmonei slopinti.
Antra, „didysis Europos naratyvas“ turi parodyti tam tikrų dalykų suderinamumą. Jis turįs parodyti, kad tarpusavyje puikiai dera „Europos Sąjungos integracija ir valstybių suverenitetas“, t.y. vis didesnis suvereninių galių atidavimas dera … su tų galių išsaugojimu. Bet kas, išėjęs logikos pradžiamokslį, pasakys, kad tai yra akivaizdus loginis prieštaravimas. Be to, „didysis Europos naratyvas“ turįs parodyti, kad puikiai tarpusavyje dera ES „vienyb[ė] ir demokratija“. Tačiau net paviršutiniškas susipažinimas su politologija ir ES integracijos projekto būkle parodo, kad jokios darnos tarp šių dalykų nėra. Užtenka pasakyti, kad demokratijos funkcionavimui reikalingas demosas, t. y. politinė tauta, o europiečių politinės tautos nėra; yra atskiros Europos tautos. Vien dėl to jokios demokratijos ES mastu nėra ir būti negali, o dažnai girdimos kalbos apie ES legitimumo ir demokratijos stoką turi rimtą pagrindą. Kaip čia neatsiminsi, kad sovietinė propaganda skelbė neva sovietinėje imperijoje įgyvendinta tobuliausia „liaudies valdžia“, o imperijos administraciniai vienetai yra „laisvos respublikos“. Visa tai reiškia, kad „didžiojo Europos naratyvo“ uždavinys yra meluoti apie esminius politinius klausimus ir manipuliacijų bei propagandos priemonėmis išvengti esminių tokių klausimų svarstymo.
Trečia, „didysis Europos naratyvas“ turi parodyti, kad „būtent ES iš tiesų ir suteikia valstybėms narėms galimybę ne ant popieriaus, o praktikoje realizuoti savo suverenitetą“. Tokią retoriką nesunkiai atpažins kiekvienas lietuvis, kuriam teko pagyventi sovietinės okupacijos sąlygomis. Sovietinė propaganda kalbėjo lygiai tą patį: esą Nepriklausomos Lietuvos suverenitetas buvo iliuzinis, o iš tikrųjų nepriklausoma Lietuva tapo tik tada, kai „įsiliejo į tarybinių tautų šeimą“. Šis panašumas nėra paviršutiniškas ir atsitiktinis: D. Puslys faktiškai kartoja sovietinių kolaborantų teiginį, kad „LTSR buvo Lietuvos valstybingumo forma“. Mūsų dienomis jį atgaivino, suteikdamas jam „europeizuotą“ išraišką, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas, pasak kurio, „vestfališkoji“ suvereniteto kaip valstybės nepriklausomybės samprata esanti pasenusi. Pagal jo pateikiamą „šiuolaikišką“ apibrėžimą, kurį kaip tik ir gina „Bernardinų“ redaktorius, suverenitetas yra „gebėjim[as] valdyti tarpusavio priklausomybes“. Sovietmečiu šis gebėjimas reiškėsi kaip okupuotos Lietuvos administratorių įgūdžiai keliaklupsčiauti Maskvos šeimininkų kabinetuose, dabar jis turėtų būti pritaikytas slankiojant Briuselio biurokratijos rūmų koridoriais.
„Didysis Europos naratyvas“ reikalingas tam, kad atsirastų europinė tapatybė. Katalikų intelektualas rašo:
Būtų galima klausti ir to, ar tik šiandieniai didžiausi Europos iššūkiai, kuriuos akivaizdžiai regime ne tik karo Ukrainoje kontekste, tačiau ir tokiais atvejais, kai kalbama apie ekonominę krizę ir jos sprendimo būdus, kai diskutuojama apie pabėgėlius iš Afrikos, yra visai ne struktūriniai-instituciniai, o visų pirma tapatybiniai. Paprasčiau tariant, šuo pakastas ne iki galo ištobulintose politinėse institucijose, ne kol kas dar netobulai funkcionuojančioje bendrojoje rinkoje, o visų pirma bendros tapatybės stygiuje.
[…]
Tauta ar bendruomenė gimsta tik per sąmoningą kūrimo procesą. Tapatybė nėra duota, ji yra pasiekiama ir ne kalbomis, o tiesiog bendru darbu. Šis tapatybės kūrimo procesas, ta eiga, kurios metu daugybė „aš“ virsta „mes“, yra neįmanomas be bendrų moralinių normų, po kuriomis pasirašytume nepaisant visų savo skirtybių.
Šie bendri moraliniai orientyrai įsikūnija ne dokumentuose, ne deklaracijose, o bendrame pasakojime, kurį sekame apie save. Sandora nėra abstrakti deklaracija, o įsišaknija konkrečioje istorinėje realybėje, kurioje atsiliepiame į konkrečius iššūkius, kaip kad Mozės atveju tai buvo iššūkis skirtingas žydų gentis suvienyti į bendruomenę. Mūsų konkrečiu uždaviniu tai iššūkis pasiekti tokią europinę tapatybę, kuri peržengtų ir papildytų lokalinę ar tautinę tapatybes ir būtų pasirengusi atremti dabarties geopolitinius uždavinius. Bendras naratyvas sustiprina ir, perduodamas iš kartos į kartą, vis atnaujina sandorą. Šis naratyvas sujungia praeitį ir dabartį bei tiesia tiltus į ateitį.
D. Pusliui reikalinga europinė tapatybė, kuri „peržengtų […] tautinę“, kurios sąmoningo kūrimo metu „skirtybės“ pasidaro nereikšmingos ir „daugybė „aš“, t.y. lietuviai, vokiečiai, italai, graikai ir kiti, „tampa „mes“, t.y. europiečių tauta. „Europinė tapatybė“ yra reikalinga „atremti dabarties geopolitinius uždavinius“, t.y. tam, kad iš ES atsirastų federacinė Europos valstybė. Trumpai tariant, „didysis Europos naratyvas“ turi nususinti Europos tautų tautinę ir valstybinę sąmonę ir ją pakeisti naująja „europietiška“ sąmone, o ši turi cementuoti Europos federacinę valstybę.
Katalikų intelektualo tekstuose randame ir tobulos „daugiasluoksnės“ tapatybės apibūdinimą. Tobulos „daugiasluoksnės“ tapatybės nešiotojas, be abejo, yra artimų pažiūrų viešasis intelektualas. Apie rašytoją, keleto istorinių knygų autorių, iškilų intelektualą Tomą Venclovą D. Puslys rašo:
Paribio žmogus – tai kategorija, kuri, man regis, geriausiai tinka siekiant apibūdinti Tomo Venclovos tapatybę. Jis yra ir Vilniaus, ir Lietuvos, ir Vidurio Europos, ir Europos, ir pasaulio poetas. Šiandien dažnai regime dirbtinį tapatybių supriešinimą, suprask, lietuviu gali būti tik europietiškos tapatybės sąskaita, o europiečiu – lietuviškosios. Tarsi būtinai turėtum kažko išsižadėti. Ir dar, negana to, suprask, kad kiekvienai tapatybei konsoliduoti reikia priešo. Taip kartais tai, kas nesi, tampa svarbiau nei žinojimas, kas esi, taip priešas tampa svarbesnis už šalia esantį žmogų. Taip tapatybės kūrimas iš dialogiško santykio su esančiaisiais šalia virsta savęs apsibrėžimu per kovą su kažkuo, kas dažniausiai yra susiaurinama tik iki ideologinės fikcijos ar istorinės karikatūros.
Paribio žmoguje tapatybės dėmenys ne konkuruoja, o dera. Žmogus iš savo miesto per tėvynę, regioną, Europą eina į pasaulį. Kiekviena tapatybė praplečia ir papildo kitą.
Šis pasažas yra gryna sofistika. Pastebėtini du momentai. Pirma, intelektualas net neužsimena apie tai, kad tapatybės niekada nelaikomos lygiavertėmis: miestiečio tapatybė nėra lygiavertė nacionalinei tapatybei, pastaroji – europinei, regioninei ar tiesiog žmonijos nario arba pasaulio gyventojo tapatybei. Kažkuri tapatybė dominuoja ir tai priklauso ne vien nuo asmens apsisprendimo, bet ir nuo objektyvių kultūrinių, politinių priežasčių. Pavyzdžiui, sunkiai pavyktų sureikšminti vidurio europiečio tapatybę, kadangi pati Vidurio Europa nepasižymi aiškiai išreikštu kultūriniu ir politiniu tapatumu. Antra ir svarbiausia, katalikų intelektualas nepasako, apie kokio pobūdžio tapatybes kalba. Jei kalbama apie poezijos kūrėjo tapatybę, tada iš tikrųjų reikia pripažinti, kad galima būti „ir Vilniaus, ir Lietuvos, ir Vidurio Europos, ir Europos, ir pasaulio poet[u]“: Homero ar J. Brodskio poezijos motyvų panaudojimas savo kūryboje nereikalauja išsižadėti Maironio ar Donelaičio. Tačiau visiškai kitaip yra su asmens politine tapatybe. Politinės tapatybės turėjimas reiškia susisaistymą su kolektyviniu politiniu subjektu ir jo interesais, o politinių subjektų interesai dažnai ne tik nedera, bet yra priešingi. Akivaizdu, kad tie, kas įžvelgia nesuderinamumą tarp lietuviškosios ir europinės tapatybės, turi galvoje ne poetines, o politines tapatybes. Jei „lietuviškąją tapatybę“ suprasime kaip politinę poziciją, jog Lietuvos Respublikos suverenitetas privalo būti išsaugotas, o „europietiškąją tapatybę“ suprasime kaip politinę poziciją, jog Lietuvos Respublikos suverenitetas privalo būti likviduotas įsteigiant Europos federacinę valstybę ir paverčiant Lietuvą tokios valstybės administraciniu vienetu, tada šios tapatybės yra akivaizdžiai nesuderinamos ir viena gali egzistuoti tik kitos sąskaita. Todėl D. Puslio kalbos apie tapatybių supriešinimo dirbtinumą ir tobulą jų dermę tėra ne itin gudrus akių dūmimas. Vis dėlto šie du apgavystės momentai atskleidžia kai ką svarbaus. Vengimas kalbėti apie tapatybių nelygiavertiškumą parodo, kad D. Puslys siekia, jog lietuviai savo nacionalinę tapatybę suvoktų tik kaip vieną iš gausaus galimų tapatybių rinkinio; vengimas kalbėti apie lietuviškosios tapatybės politiškumą parodo, kad katalikų intelektualas siekia lietuviškąją tapatybę nupolitinti ir paversti ją nepolitinio pobūdžio tapatybe, t.y. siekia politinę lietuvių tautą paversti etnosu – grąžinti į būklę, kuri buvo iki tautinio atgimimo sąjūdžio.
Matome, kad abu būdai, kuriuos D. Puslys siūlo istorijos interpretacijos „daugiasluoksniškumui“ įsteigti – lokalinės istorijos įtvirtinimas ir „didžiojo Europos naratyvo“ įtvirtinimas – yra apgalvotai pasitelkiami lietuvių tautinei ir valstybinei sąmonei ir ją palaikančiam tautiniam-patriotiniam istorijos naratyvui ardyti.
Trečia D. Puslio dekonstrukcinių pastangų istorijos baruose kryptis – perdaryti nacionalinę istoriją į „daugiatautę“, „daugiakultūrę“ ir „tolerantišką“.
Apie tai – kitoje straipsnio dalyje.
