Nuotr.(iš Lenkijos URM tinklalapio): L.Linkevičius (kairėje) ir R.Sikorskis
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius grįžo iš Lenkijos gyvas ir sveikas. Atrodo, bendra kalba rasta.
Tuo įdomiau pažvelgti į to vizito pas mūsų strateginę kaimynę aplinką trumpą tarpsnį prieš išvykstant, šykščią informaciją, kas ir kaip buvo aptariama ir nutarta vizito metu. Apie politikos apžvalgininkų ir mūsų žiniasklaidos „veidų“ šauksmus apie rėksnius, nacius, kaimiečius, gerokai sumenkintą raidės „w“ priešų dalį (tebus tai visų ir visaip nepatenkintųjų santykinis pavadinimas) nekalbėsime. Jie tebesipiktina, teberėkia, jų balsas stiprėja ir… ginčytis su jais beprasmiška.
Pirmasis parodė balsą Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas… Matyt, kažką svarbaus šitaip keistai ir svetimai pateikdami seną lietuvišką pavardę forumo steigėjai norėjo mums pasakyti. Apie forumo veiklą girdime mažai arba nieko, tačiau vasario penktos dienos vakarą paskelbtas kreipimasis (išspausdintas po straipsniu- bič.red.) į aukščiausius valstybės vadovus užmezgė tikrą intrigą. Jis pagarsintas užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui jau susiruošus vykti vizito į Lenkiją ir, žvelgiant naiviomis akimis, turėjo tapti karšta kelionei už apykaklės užkišta bulve, kad keliautojas neužmirštų, kur ir ko važiuoja.
Kreipimasis paskelbtas išvakarėse, tad galima manyti, jog Lietuvos visuomenei sąmoningai nebuvo leista su juo deramai susipažinti. Pliusas prie šio darbelio, manykime, buvo padėtas ne Lietuvoje, juolab, kad teiginiai dėl santykių su Lenkija pagerinimo pakankamai gerai žinomi, nėra nė kiek originalūs, apie juos seniai skelbiama Lenkijos žiniasklaidos bei Lietuvos tomaševskininkų lūpomis. Nauja yra fonas ir politinis angažuotumas.
Kaip gi pagerinti tuos seniai įšalusius santykius? Kreipimosi autorių nuomone, reikia labai nedaug (citatos pateikiamos kursyvu):
Lietuva ne kartą aukščiausiu lygiu yra deklaravusi siekį leisti Lietuvos piliečiams lenkams jų pavardes rašyti naudojant lenkiškas raides, tačiau iki šiol ši Lenkijos lietuviams jau seniai suteikta teisė Lietuvoje nėra įtvirtinta įstatymu.
Komentaras: koks tas aukščiausias lygis, tebėra paslaptis, susitarimo forma (sutartis, kitas diplomatinis dokumentas) nežinoma. Melas: naudoti lenkiškas raides iki šiol nebuvo žadama, buvo kalbama apie lotyniškas raides kitame paso puslapyje. Dvišalėje 1994 metų sutartyje sakoma (14 str.), kad tautinių mažumų atstovai susitariančiose šalyse turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos skambesį“. Pusiau melas: Lenkijos lietuviams jau seniai suteikta teisė taip rašyti yra labai apsunkinta ir praktiškai neįgyvendinama.
Lenkijoje jau taip pat įgyvendinta teisė vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti tautinės mažumos kalba…
Komentaras: pusiau melas – valdžios leidžiama, bet įgyvendinti labai sunku, klausimas stipriai Lenkijos valdžios politizuojamas, todėl lietuviški pavadinimai kai kuriose vietovėse yra pakabinti lietuviams nepritariant.
Ragintume ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonų savivaldybes, kurios, gavusios Seimo ir Vyriausybės patikinimus artimiausiu metu spręsti gatvių pavadinimų rašybos problemas, turėtų skelbti moratoriumą de facto egzistuojantiems lenkiškiems gatvių pavadinimams.
Komentaras: ką tai reiškia? Kuo Seimas ir Vyriausybė turėtų užtikrinti Šalčininkų savivaldybę? Ir ką reiškia skelbti moratoriumą – toliau nevykdyti teismų valios? Gal tos dvi rajonų savivaldybės jau pasiskelbė autonomiją Lietuvoje?
Pasirodo, tik tiek tereikia, kad Lietuvos-Lenkijos santykiai taptų puikūs. Kam nėra žinomas kreipimąsi pasirašiusių sąrašas, galėtų suabejoti tų žmonių sveika logika, nes visi „patarimai“ yra užbraukiami mūsų įstatymų ir Konstitucijos. O kaip pavadinti žmones, einančius prieš valstybę? Ak, sakote, juk turi būti žodžio ir nuomonės laisvė? Kaip šitą problemą spręsti, galėtų papasakoti dvi pasirašiusios žurnalistikos pažibos – Virginijus Savukynas ir Rimvydas Valatka. Tačiau nėra kalbos apie žodžio laisvę, kai dokumentas skelbiamas viešai, tapdamas savotiška šantažo, spaudimo priemone, nuoroda veiklai vieniems ir paskata priešintis įstatymams kitiems. Sunku patikėti, kad tokie žmonės kaip paminklosaugininkė Gražina Drėmaitė, filosofas Alvydas Jokubaitis, rašytojas Herkus Kunčius, signataras Vytautas Plečkaitis, diplomatas Vygaudas Ušackas, istorikas Alvydas Nikžentaitis (praleistos tomaševskininkų pavardės) būtų tokie… nesusipratėliai. Oi, vertėtų jiems pavartyti kalbininko Vinco Urbučio brošiūrą pranašišku pavadinimu „Lietuvių kalbos išdavystė“. Nebent jie drąsiai spjauna visuomenei po kojomis, žinodami kažką daugiau nei mes.
LTV „Panoramos“ reportaže apie L. Linkevičiaus vizitą įspūdingi susitikimo fragmentai. Lenkijos Respublikos užsieno reikalų ministras Radoslavas Sikorskis mūsiškį pasitinka džiaugsmingai, tarsi Angelos Merkel vertės politinę figūrą, lauke, prie durų, nekreipdamas dėmesio į sniegą, kaip seniai matytą bičiulį. Plati geraširdiška šypsena. Rankos mostas. Tvirtas delno paspaudimas… Ir turėkime galvoje, kad R. Sikorskis nežinojo (nebent mūsų ministro tekstas buvo iš anksto suderintas), kaip atsiprašinės L. Linkevičius už tai, kad mūsų Seimas anąkart, prezidentui L. Kačynskiui lankantis Vilniuje, neperžengė Konstitucijos.
Visa tai – tik už pažadus nebediskriminuoti lenkų, palengvinti jų mokymąsi ir gyvenimą, įvesti lenkišką abėcėlę, rašyti pavardes, kad skaityti būtų malonu?
Visa tai, pamirštant abi tautas kiršinančius šmeižtus visame pasaulyje, spausdinant provokacinius leidinius su ikikarinio lygio istorijos iškraipymais, vadovavimą ir finansavimą Lietuvos nepaliečiams, lenko kortą, Lenkijos vadovų vojažus, nesilaikant elementarios diplomatinės kultūros? Ar kartais ne kažkas kitas turėtų atsiprašinėti?
Sunku būtų patikėti, kad panieka staiga pavirto geranoriškumu. Tiesą sakant, daug – arba viskas – priklauso nuo to, kaip vertini save. Lietuvos kaime niekas negerbė šeimininko, kuris svetimiems galvijams neužkeldavo vartų.
Taigi, kaskimės giliau.
Buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys beveik prieš porą metų vieno savo straipsnio pavadinimu bene pirmasis garsiai klausė: „Ar Lenkija turi slaptą antilietuvišką strategiją?“. Jis netvirtina, bet klausia ir siūlo santykiams pagerinti:
1) abiejų valstybių atitinkamos institucijos, dalyvaujant žiniasklaidai, turėtų išnagrinėti, ar abiejose pusėse neveikia organizuotos jėgos, inspiruojančios nedraugiškus veiksmus (pvz., kartais atrodo, jog „TV Polonija“ vykdo antilietuvišką politiką, skatina separatistines nuotaikas);
2) ar gali ekstremistiškai nusiteikę žmonės (tokie, kaip Valdemaras Tomaševskis), pasisakantys prieš dviejų tautų ir dviejų valstybių santykių gerinimą, būti tikru Lietuvos lenkų teisių gynėju? Kodėl tokie žmonės palaikomi?
3) ar lenkų politikai nepuoselėja Didžiosios Lenkijos planų, siejamų ir su Vilniaus kraštu? V. Tomaševskio veikla idealiai tinka šio plano, jei jis iš tiesų egzistuoja, schemą.
Jūsų nuolankus tarnas savo straipsniu taip pat išdrįso paklausti (šauksmas tyruose): „Ar Želigovskis kartais nebuvo mūsų strateginis partneris?“. Pripažinkim – klausimai visai logiški net žmogui, specialiai nesidominčiam Lenkijos – Lietuvos santykių problematika. Klausimų galėtų būti gerokai daugiau, tad įdomu, ar R. Sikorskiui apie tokius dalykus buvo bent užsiminta? Atsakymai tilpo į vieną namolio grįžtančio L. Linkevičiaus lagaminą?
Peržvelgiant kelerius praeities metus, be kita ko, atmintyje išplaukia ir palaipsniui į mozaiką dėliojasi gana keisti faktai.
Paklauskime savęs, kaip čia atsitinka, kad beveik nieko nežinome apie Šalčininkus arba Vilniaus rajoną. Kaip ten gyvena žmonės, kuo jie domisi, kaip grąžinama žemė, kaip dirba valdžia… Retsykiais įvairiems veikėjams išsprūsta, kad Šalčininkų reikalai Lietuvoje sprendžiami per Varšuvą. Kažkodėl mūsų spaudai, juolab, nacionaliniam transliuotojui, šie klausimai visiškai nerūpi, o juk rajonas gana problematiškas – kaip ir Vilniaus. Mes nematėme ir nematome, kaip harcerai deda gėles ant Juozo Pilsudskio, šio tragiškos lemties lietuvio (sako M. Riomeris) širdies kapo, kaip atiduoda pagarbą AK veteranai arba Lenkijos kariškiai, dalyvaujant ekscelencijai Lenkijos ambasadoriui, kaip statomi paminklai lietuvių „nacionalistų aukoms“ ir tiems paties AK „didvyriams“.
Kodėl staiga mūsų žiniasklaidoje taip padaugėjo informacijos apie Lenkiją (Latvija juk toliau lieka nežinoma žemė), net atsirado lenkiškų internetinių priedų (pvz., delfi.pl), kurie, atrodytų, finansiškai visiškai beviltiški?
Kai kas prisimena, kaip seniai, labai seniai ministras Aurdonius Ažubalis pasidomėjo, kodėl iš mūsų kaimynų girdisi tiek antilietuviškos propagandos ir aiškaus lenkų visuomenės nuteikinėjimo prieš Lietuvą. Atsakymas, vėl M. Riomerio žodžiais: pakilo kaip erelis, leidosi kaip višta, ir daugiau balso nekėlė.
Kažkodėl niekam nepasirodė įdomi prezidento Bronislavo Komorovskio frazė, mesta, berods, praėjusių metų vasarą – kad lietuviškos problemos išsispręs su naujo Seimo rinkimais. O juk pataikė kaip pirštu į akį, net nežinodamas (žinodamas?), kas laimės rinkimus.
Kas dabar gali paaiškinti, kodėl, prabilus apie Vyriausios rinkimų komisijos vadovo Zenono Vaigausko pakeitimą prieš Seimo rinkimus, staiga paaiškėjo, kad tokio žmogaus nėra kuo pakeisti, tedirba toliau? Ir jau toli užmarštin nuplaukė pasvarstymai, kad V. Tomaševskio blokas privalėjo peržengti ne penkių, o septynių procentų rinkiminį barjerą, vadinasi, valdžioje atsirado neteisėtai.
Kol Linkevičius šnekučiuojasi su R. Sikorskiu, Lietuvos premjeras su visa V. Tomaševskio bloko į vyriausybę deleguota viceministrų svita lankosi Solečnikuose. Didi pagarba – sakoma – lenkiškam rajonui. Ir, žinoma, moralinė parama L. Linkevičiui bei paskata R. Sikorskiui Varšuvoje. Dirbam, taip sakant, žengiam koja kojon, nors ir per atstumą.
Niekam neužkliūva, kad tomaševskininkai po rinkimų staiga išdygsta visur, svarbiausiuose valstybės veiklos baruose: Seime, regis, net šešiose ministerijose. Gink, Dieve, neturiu nieko prieš lenkus (šitai derėjo pažymėti rašinio pradžioje), bet beveik visų specialistų išmanymas abejotinas, o tokiems sunkus darbas gali virsti trauma.
Dabar galima juokauti, kad Lenkijai Lietuvoje žvalgybos nebereikia, nes svarbiausiuose postuose savi. Juokai juokais, tačiau nepatikėsiu, jog ne visi V. Tomaševskio bloko atstovai turi lenko kortą su įsipareigojimais strateginei kaimynei. Ir ką čia gali pasakyti. Keistoka – juk net paprasto kioskelio savininkas kitam kioskininkui, geriausiam kaimynui, nerodo, kur slepiami per dieną uždirbti pinigai…
Gali būti, kad visos šios teorijos neturi jokios vertės. Juolab, kad R. Sikorskis pakvietė Lietuvos lenkus būti lojaliais savo gimtinei, pranešė, kad viena ministerijų imasi leisti (šis žodis nuskambėjo LRT žiniose) Lenkijos lietuvių „Aušrą“ (nejaugi leidinys taps valstybiniu?) ir net leis prisijungti prie pigesnių dujų.
Jeigu šiuo rašiniu pateikta nuomonė bent dešimtadaliu atitinka tikrovę, derėtų kalbėti – ne kalbėti, šaukti – apie šalies išdavystę, bandyti suprasti ir rasti, kas diriguoja šitos šutvės (vėl M. Riomerio žodis) chorui?
Ak, nesinervinkim. Manykim, jog mūsų prezidentei, kartu su vyriausybe vykdančiai užsienio politiką, klausimai žinomi ir su ja aptarti dar prieš vizitą į Varšuvą, L. Linkevičius buvo palaimintas, ir prezidentė mato toliau, nei mes. O premjeras su savo vyriausybės nariais susitvarkys. Jis daro protingo, inteligentiško, Tėvynei ištikimo žmogaus įspūdį. Nors, bala žino, gal taip yra tik dėl akinių.
Ką gi, kaip sakydavo vienas arkliavagis, reikalaudamas atlygio už jo apšmeižimą: viską valdžia išaiškins.
ekspertai.eu
-.-.-.-.-.-.-.-
Skelbiame adresuojamą Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui, ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui ir užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo kreipimosi tekstą dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių būklės.
,,Būdami įsitikinę, kad Lietuvos santykiai su Lenkija ir lenkų tauta mūsų valstybei turi išskirtinę istorinę, politinę ir ekonominę reikšmę ir matydami, jog jau kuris laikas dėl abiejose sienos pusėse tvyrančio nepasitikėjimo jie klostosi ne taip atvirai ir dalykiškai, kaip turėtų būti tarp valstybių, įvardijusių save strateginėmis partnerėmis, norime atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kas šiuos santykius galėtų neabejotinai pagerinti.
Lietuva ne kartą aukščiausiu lygiu yra deklaravusi siekį leisti Lietuvos piliečiams lenkams jų pavardes rašyti naudojant lenkiškas raides, tačiau iki šiol ši Lenkijos lietuviams jau seniai suteikta teisė Lietuvoje nėra įtvirtinta įstatymu.
Įteisinusi lenkiškų pavardžių rašybą, Lietuva pademonstruotų ne tik europinę valią ir supratimą, jog vardas bei pavardė yra piliečio privati nuosavybė, kurią valstybė yra įsipareigojusi gerbti Konstitucijoje, bet ir žengtų labai svarbų žingsnį, galintį užtikrinti glaudesnį abiejų valstybių ir tautų bendradarbiavimą.
Taip pat norėtume atkreipti Jūsų dėmesį į nenormalią padėtį, susiklosčiusią Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyvenvietėse, kur gatvių vardai rašomi ne tik valstybine lietuvių, bet ir lenkų kalba.
Tokia padėtis, kai valstybė nei sugeba užkirsti kelią įstatymo pažeidimams, nei imasi būtinų sprendimų, kurie tautinei mažumai suteiktų Europoje įprastą, o Lenkijoje jau taip pat įgyvendintą teisę vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti tautinės mažumos kalba, nei Lietuvai, nei jos piliečiams nėra naudinga.
Mes, J.Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo, pernai įkurto su tikslu gerinti santykius tarp dviejų valstybių ir tautų, valdybos nariai, sveikintume bet kuriuos Lietuvos valdžios sprendimus, leidžiančius pradėti tartis su Lietuvos piliečiais lenkais dėl šių dviejų įsisenėjusių problemų sprendimo.
Savo ruožtu, ragintume ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonų savivaldybes, kurios, gavusios Seimo ir Vyriausybės patikinimus artimiausiu metu spręsti gatvių pavadinimų rašybos problemas, turėtų skelbti moratoriumą de facto egzistuojantiems lenkiškiems gatvių pavadinimams.
Dabartinė savivalė ir chaosas neprisideda nei prie pilietinės santarvės Lietuvoje, nei prie tarpvalstybinių santykių gerinimo.
Kreipdamiesi į Jus, valstybės, Seimo ir Vyriausybės bei diplomatijos vadovus, tikime, kad Jūsų valioje yra galimybė tai padaryti. Drauge reiškiame įsitikinimą, kad Lietuvos valstybei žengus šiuos žingsnius, tarpvalstybiniai santykiai su Lenkija įgautų naują, abiems šalims ir tautoms XXI amžiui būtiną pagreitį, padėtų Lietuvai geriau išreikšti ir apginti savo interesus tiek ES, tiek NATO, tiek ir pasaulyje.
Lietuvos J.Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo valdybos nariai: Adam Blaškevič, Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius, Gražina Drėmaitė, Paminklosaugos komisijos pirmininkė, Alvydas Jokubaitis, VU TSPMI profesorius, Sabina Karmazinaitė, VU TSPMI magistrantė, Herkus Kunčius, rašytojas, Lietuvos PEN klubo pirmininkas, Alvydas Nikžentaitis, valdybos pirmininkas, Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Vytautas Plečkaitis, Kovo 11-os akto signataras, Virginijus Savukynas, LRT žurnalistas, Zbigniev Siemenovič, Šalčininkų rajono ligoninės direktorius, Vygaudas Ušackas, Europos Sąjungos misijos Afganistane vadovas, Rimvydas Valatka, Kovo 11-os akto signataras, portalo „15 min.“ vyr. redaktorius, Tomas Venclova, profesorius, rašytojas, Renata Vidtman, radijo „Znad Wilii“ žurnalistė.“
-.-.-.-.-.-.-.-
Apie J.Giedroycą (pagal Vikipedia)
Publicistas, politikas, kūrėjas ir žurnalo „Kultura“ redaktorius Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroycas) gimė 1906 m. liepos 27 dieną Varšuvoje, mirė 2000 m. rugsėjo 14 d. Paryžiuje. Studijavo istoriją ir teisę, dirbo Žemės ūkio, Pramonės ir prekybos ministerijose, visą gyvenimą aktyviai domėjosi publicistika ir leidyba. 1946 m. Romoje įsteigė Literatūros institutą, tais pačiais metais išėjo pirmasis žurnalo “Kultūra” numeris – vienas intelektualiausių leidinių Europoje. Žurnale “Kultūra” buvo spausdinami V. Mačernio, H. Nagio, A. Nykos – Niliūno, H. Radausko, T. Venclovos ir kitų žymių lietuvių kūrybos darbai.
1953 m. J. Giedroycas inicijavo Kulturos bibliotekos leidimą (serija apėmė politinio ir memuarinio pobūdžio literatūros kūrinius bei knygas), 1962 m. įsteigė pusmetinį (nuo 1972 m. ketvirtinį) žurnalą Istorijos sąsiuviniai (skirtą naujausiai Lenkijos bei Vidurio Europos šalių istorijai). Žemaičių vyskupystės muziejaus biblioteka J. Giedroyco nurodymu nuo 2001 m. gauna šio ketvirtinio žurnalo numerius. Paskutinis J. Giedroyco gyvenimo dešimtmetis buvo paskirtas Europos ir naujosios Rusijos santykiams analizuoti. Stabilumą tarp Europos ir Rusijos J.Giedroycas laikė svarbiausiu dalyku.
Jerzys Giedroycas – Friburgo (Šveicarija), Vroclavo Balstogės, Varšuvos (1998), Šcecino (2000), Jogailos universitetų daktaras honoris causa, Lenkijos istorijos draugijos garbės narys(1991), Lenkijos PEN klubo laureatas (1989), Šv. brolio Alberto (1993), Polytikos (1995) premijų bei Lenkų kultūros fondo „Auksinio skeptro“ (1999) laureatas. Jis apdovanotas Garbės legiono medaliu (1938), Rumunijos karaliaus karininko kryžiumi (1930), Prancūzijos Garbės legiono karininko kryžiumi (1996). 1997 m. J. Giedroycui suteikta Lietuvos garbės pilietybė, o 1998 m. – Gedimino ordinas.
Lenkų visuomenėje J. Giedroyco pusbrolis prof. Mykolas Giedraitis pasakojo: „Jurgis žinojo savo pavardės lietuvišką variantą – Giedraitis. Neseniai mes radome lietuviškoje spaudoje, ir net oficialiuose Lietuvos dokumentuose, nuorodas apie Jurgį, kaip “Giedroycą”. Mūsų šeimai ta forma, atrodo ne kas kita, kaip lietuviškos pavardės lenkiško varianto sulietuvinimas. Drįstu siūlyti, kad šiam žymiam Giedraičių giminės nariui – Lietuvos piliečiui ir I laipsnio Gedimino ordino savininkui – būtina grąžinti lietuvišką pavardės variantą.“
Giedraičiai – viena seniausių lietuvių kunigaikščių giminių, davusi daug garbingų žmonių, puoselėjusių lietuvybę, kultūrą. Giedraičių giminės atstovai vaidino svarbų vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jie užėmė svarbius valstybės postus, buvo pavietų, vaivadijų pareigūnai, aukšti kariuomenės vadai, garsūs katalikų Bažnyčios hierarchai ir strategai.
Vienas pirmųjų lietuvybės puoselėtojas Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1576-1609), Livonijos, o vėliau Žemaičių vyskupas Steponas Jonas Giedraitis (1778-1802), Žemaičių koadjutorius (padėjėjas), o vėliau vyskupas ordinaras Juozapas Arnulfas Giedraitis (1802-1838), Žemaičių sufraganas (aukštesniojo vyskupo padėjėjas) Simonas Mykolas Giedraitis (1804-1844), Žemaičių koadjutorius Ignas Giedraitis (1824-1829). Ypatingai daug Žemaitijai davė vyskupas Merkelis Giedraitis. Jo dėka sustiprėjo Žemaičių vyskupija: plėtėsi jos teritorija, buvo statomos bažnyčios. Vyskupas M. Giedraitis brangino lietuvių kalbą, sakė lietuviškus pamokslus, jo lėšomis išleistos lietuviškos knygos.
Varniuose, Katedros Vyskupų kriptoje, palaidoti keturi garsūs vyskupai Giedraičiai, o vysk. Merkeliui pastatytas paminklas prie Žemaičių vyskupystės muziejaus.
Istorikų teigimu, ir šiandien kultūriniai Varnių procesai yra suvokiami bei grindžiami Europos dimensija, kurią simbolizuoja 19 – 21 a. Varnių – Paryžiaus – Oksfordo kultūrinių sąlyčių trikampis.