Paprasčiausiai todėl, kad viešųjų ryšių kontoros buvo parengusios scenarijus ir raudoną kilimėlį į Daukanto rūmus oligarchų klano parinktam Gitanui Nausėdai. Atsarginis variantas – Skvernelis, kuris nežinia kodėl, staiga pasidarė panašus į Kubos taikos balandėlį. Būtų labai įdomu sužinoti, kiek pinigų avansu jau suvalgė Mykolas Katkus su VSD, uoliai dirbantys Tulpės ir Landsbergio klikos naujajam projektaui?
Ir staiga tik šast – nenumatytas įvykis, kuris visą viešųjų ryšių „bizniuką“ penkeriems metams į ateitį gali sugriauti taip, kad neliks akmens ant akmens. Tokiam scenarijui aiškiai nebuvo pasirengta, jei viešumon metamas tik „Istorinės klaidos“ ir Brazausko išrinkimo sostan koziris.
1992-aisiais Juozaitis buvo visiškai ne prie ko. Nei jis šmėžavo LTV, nei dalyvavo kokiose nors viešųjų ryšių akcijose. Ne už AMB žmonės balsavo, bet prieš beretinę isteriką, kuri plūdo iš landsberginės-kubiloidinės draugijos. A, Juozaitis, iš arti matęs tą virtuvę ir būdamas gal šiek tiek laisvesnis ir sąžiningesnis žmogus, kalbėjo, ką galvoja. Daugelis sąžiningų sąjūdiečių slapčiomis galvojo panašiai. Ten nebuvo joks komunistų revanšas. Žmonės paprasčiausiai neturėjo iš ko rinktis, o konservatorių puikybė ir demagogija jau ir tikriems sąjūdiečiams po II Sąjūdžio suvažiavimo daugeliui stovėjo skersai gerklės.
Landsberginė publika patys padirbėjo taip, kad laimėtų Brazauskas. Juokinga, bet jų premjeras Abišala (gal irgi komunistų šnipas) pašaldė Lietuvos žmones prieš rinkimus taip, kad nieks nebalsuotų už konservatorius.
Po rinkimų tada patriarchas ėmė plyšauti, kad komunistai ir visokia grįžtančioji runkelinės vatos banga atsirita. O kas tam sukūrė sąlygas? Kodėl nei Latvijoje, nei Estijoje taip į dantis nuo komunistų nebuvo gauta?
Aišku kas dėl visos tos nelaimės kaltas – Arvydas Juozaitis.