«Uždek, Senele, žiburį, kad Žodis nepaklystų…» (iš Janinos Survilaitės eilėraščių rinkinio «Knygnešys»)
1993m. iš Rusijos Čkalovo srities Orienburgo kalėjimo į LR Gyventojų Genocido centrą buvo atvežti politinių kalinių archyvai. Juose su broliu Algirdu perskaitėme Tėvo Jono Survilos bylą:
…1941 spalio 8d. Čkalovo srities Teisės komisijos teisėja F. Zivirova uždarame posėdyje perskaitė kaltinimą: Survila Jonas Martyno gm. 1899m. Tauragės apskrityje, LTSR, lietuvis, išsilavinęs, pradinės mokyklos vedėjas, buožė, Šaulys, už uždraustos lietuviškos literatūros platinimą 12 kartų teisto buržuazinio nacionalisto Martyno Survilos sūnus kaltinamas pagal baudžiamojo kodekso straipsnius 85-2, 58-4, 58-11.
…Jonas Survila 1940m. Raseinių apskrityje kūrė ginkluotą antisovietinę organizciją “Šaulių bataljonas”, su savo draugais veikė pagal grandininį principą, tikslu nuversi Tarybų valdžią…
Galutinis nuosprendis:
Survilą Joną Martyno nubausti pagal baudžiamjo kodekso 58-4 straipsnį 10 metų laisvės atėmimu ir pagal baudžiamojo kodekso 58-2,58-11straipsnius sušaudyti, su turto konfiskacija.
Kasacinis skundas atmestas 1941-10-19.
Teismo nuoprendis Jonui Survilai įvykdytas 1941-12-19.
50 metų mūsų šeima buvo pasmerkta laikytis rusiškojo “Raudonojo teroro” instrukcijų: “…. Svarbiausia, kokiai klasei priklausai, kokia kilmė, išsilavinimas, auklėjimas, profesija – būtent šie klausmai nulėmė mūsų likimus.
Su Senelio knygnešio Martyno Survilos vardu ir veikla šeimos Atmintyje išliko lietuvių Tautos pastangos išsaugoti gimtąją kalbą, kurią gelbėdami, 1869/1886 metais Knygnešiai per Prūsijos sieną pernešė apie 4 milijonus lietuviškų spaudinių.
„Spaudos draudimo metai (1864-1904 ) į Lietuvos istoriją įėjo kaip tautinės priespaudos įvaizdis, o knygnešiai – kaip pasišventusių kovotojų dėl demokratinės kultūros sintezė ir simbolis,“ – rašoma antrame P. Rusecko leidinio įvade „Knygnešys“,
KGB archyvuose Martyno Survilos bylose, nebuvo įrašo, kad Survila būtų ką nors iš savo bendražygių išdavęs. Jo kuprinėse rastos tik lietuviškos knygos, taigi, netikėkime propaganda, kad knygnešiai „buvo savanaudžiai spekuliantai“… Tauta didžiuojasi knygnešių istorija. Šveicarai stebisi unikaliu politiniu mažos tautos reiškiniu – Europos kultūros paveldu, demokratinių rašto iškovojimų simboliu!
Martynas Survila – KNYGNEŠYS, ilgai bendravo su Tilžėje įkurta Otono Mauderodės (Tilžės pirklio) spaustuve, spausdinusia lietuviškas knygas, o Survila knygas pernešdavo per Prūsijos sieną. Survila gerai skaitė ir rašė, todėl KGB protokoluose prie Jo pavardės pažymėta: „raštingas“- t.y. žodžio „pavojingas“- sinonimas!
Pirmą kartą Survila caro žandarų sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 lapkričio mėnesį ir nuteistas Kauno gubernijos teisme… Atlikęs bausmę, švento darbo nemetė. Kartais pavykdavo išsisukti uriadnikus, stražininkus ir šimtininkus – “caro šunis ” palakinant arbata, alkoholiniais gėrimais.
Senelis dažnai atliko Žvalgo pareigas, nes gerai matė, kad tamsoje nepaklystų; gerai girdėjo, užuosdavo žandarų ginklų paraką. 18 amž. pabaigoje caro įsakymu – Kygnešius galėjo šaudyti vietoje.
Varnaičių kaime visą naktį degdavo Senelės, Onos žiburys, kad Senelio nešamas Žodis nepaklystų, o lovytėse sapnuodavo šeši maži vaikiukai, dėl kurių ateities mokėti lietuvių kalbą aukojosi abu tėvai. Senelė prie ratelio išmokė vaikus skaityti…
Atsivertusi Rimšos kūrinį “Vargo mokykla”, visada matau Senelę.
Varnaičių kaime stovi tautos Atminimo kryžius, o Eržvilko Pašaltuonio kapinėse ant Senelio kapo budi mano Tėvo, mokytojo Jono Survilos pastatytas marmuro paminklas “Knygnešys – Martynas Survila”.
Senelių sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias. Prof. Antanas Tyla studijoje apie knygnešių veiklą „Garšvų knygnešių draugija“ įdėtas to kelio žemėlapis.
..1892 m. žandarai sulaikė Martyną Survilą ir užprotokolavo jo kuprinėje suradę Adomo Žeimio leidinį, išleistą Tilžėje: „Maskolių nedorybės Kražiuose”(1893),“Aušrą“, „Varpą“, „Baltąjį erelį“,“Aidą“. Areštavo ir nuteisė.
… 1893 metais balandžio 19 d. Lietuvos pasienyje, areštavus vieną bendražygį – A. Diksą, Martynas Survila buvo išaiškintas, nes 45-ios lietuviškos knygos, rastos pas A. Diksą, buvo nešamos Survilos užsakymu platinti Žemaitijoje. Knygnešystė reikalavo daug pasitikėjimo, slaptumo, tačiau galvotesnio lietuvio siela, sujaudinta, jog tauta liks be lietuviško rašto – nugalėjo visas kliūtis.
…1894 metais žandarai pradėjo Kauno gubernijos teisme šešias bylas. Viena iš jų – Martynui Survilai, nuteisiant jį sėdėti Archangelsko gubernijos cariniame vienučių kalėjime. Savo knygnešystės veikloje Rusijos caro kalėjimuose, kartu susumavus, Senelis buvo 12-ka kartų areštuotas, teistas, iš viso iškalėjo 7 metus.
Nuolat caro kareiviai siautėjo, prie Lietuvos sienos su Prūsija tankiai išstatyta sargyba buvo budri ir žiauri, sekamas kiekvienas knygnešių žingsnis, o jų namuose nuolat daromos kratos.
„…1899 m. spalio 8 dieną Pasienio žandarmerija darė kratą knygnešio M. Survilos namuose ir surado 20 lietuviškų knygų. Suimtas 1899 gruodžio 1 d. Teismas nubaudė pinigine bauda ir 6 mėnesių areštu Daugpilio kalėjime.“
KGB byloje Nr. 382. perskaičiau Survilos paskutinio arešto aplinkybes -189 puslapiai, su užrašu: „slaptai“, ir primityvus žandaro protokolas: „1895-tų metų spalio 28 dieną buvau nedideliame pasienio poste už 20 varstų nuo Jurbarko. Pasienio apsauga pastebėjo knygnešius, kurie nešė uždraustą spaudą Survilos užsakymu.”
1901-07-17d.Survila areštuotas, namuose padaryta krata, tardytas Tauragės dabuoklėje, perkeltas į Kauno kalėjimą. M. Survilos bylų protokoluose rašoma: „Martynas Survila, Adomo, 42-jų metų amžiaus, gimęs Varnaičių kaime, raštingas. Apklaustas kaltinamasis, savęs kaltu nepripažino…“
…1902 m. vasario 13 d. Justicijos ministerijos ypatingųjų bylų kanceriarija skelbė:” Martynas Survila nuteistas šešiems mėnesiems kalėti Rusijos Sankt Peterburgo gubernijoje, o baigus bausmę, uždrausta dvejus metus gyventi sostinėje Sankt Peterburge bei gubernijoje…”
Susijaudinusi perskaičiau 1902 m. spalio 23 d. laišką “Ponui Vilniaus teismo prokurorui”:
„…turiu garbės pranešti Jūsų didenybei, kad kaltinamasis valstybiniu nusikaltimu valstietis M. Survila, reikalaujant vyriausiajai kalėjimo valdybai (š.m. kovo 10 d. Rašto Nr. 287 ), 1902 m. birželio 1 d. iš Kauno kalėjimo etapu išsiųstas Sankt Peterburgo miesto komendanto dispozicijon, į miesto vienučių kalėjimą…“
Atlikęs bausmę, Survila ištremtas į Jakaterinoslavską…
1902-jų metų tremtis buvo paskutinė, nes 1904-siais spaudos draudimas buvo panaikintas.
Meilę knygai ir tautos gyvenimo tiesai paveldėjau iš Senelio Knygnešio, nuo gimimo žinau, kad lietuviui pavojingiausia – Meilė TĖVYNEI, meilė nuskriaustam, krašto istoriją mylinčiam. Su Senelio veikla iki mirties lyginsiu visus istorinius Lietuvos įvykius.
Sovietmetį knygnešystės tema buvo tabu,o besidomintiems grėsė kalėjimas, tačiau Lietuva liko gyva! Budo išvydusi aušrą tekant, ir prisikėlimo Varpui sugaudus.
Filosofas A. Maceina rašė: “Dabartis yra praeities ir ateities susitikimas, kurios erdvė – patsai mūsų būvis: mes buvojame iš praeities į ateitį. ”
Parašyti jaudinantys prisiminimai, kaip sušaudytų Lietuvos partizanų kruvinų rūbų kišenėse rasdavo priešų peršautas klasikų poezijos ar Lietuvos istorijos knygeles… Ištrinti Knygnešių atminimą „ tai reikštų sudeginti visus tiltus, kuriuos taip atkakliai savo svajonėmis, viltimis ir pasišventimu Knygnešiai tiesė į ateitį, virtusią jų gyvenimo dalimi ir turinčią lietuvių tautai ypatingą prasmę…„ (J. Kundrotas )
Aplankau Knygnešių Atminimo stelą Kauno karo muziejaus kieme, kur pagal alfabetą 31-oji įrašyta Senelio pavardė:
SURVILA MARTYNAS. ŪKININKAS.
Turime išsaugoti viltį, jog Žodis: “KNYGNEŠYS“ liks gyvas, nors mėginamas nupiginti ar visai iššluoti iš Tautos Atminties. Vidurinių mokyklų ir gimnazijų programose nėra pažintinių temų apie knygnešius, nėra temų apie išeivijos kovas dėl Tėvynės išlaisvinimo kovų okupacijos metais, nėra išeivijos išaugotų etninės kultūros vertybių branginimo akcentų ir t.t.
2023-ių metų rašytojos J. Survilaitės asmeninėmis lėšomis 30-tą kartą nuo (1993) bus skiriamos Knygnešio Martyno Survilo vardinės premijos:
JŪRATEI SUTKUVIENEI – už knygnešystės tyrinėjimus ir publikacijas, rengiant papildytą žinyną LIETUVIŠKOS SPAUDOS DRAUDIMAS 1864-1904 metais ir už talką Dzūkijos mokykloms rengiant moksleivių konferencijas Būdvietyje ČIA ISTORIJA PRAĖJO KNYGNEŠYS.
GINTAUTUI ČERNECKIUI – mokytojui ir bibliofilui, kuriančiam neblėstančią knygnešystės šviesą Žemaičiuose – moksleivių žygius, parodas ir Literatūros kūrinių konkursus tema: “Draustos knygos”.
“Ar dar kuri kita tauta per mažiau nei šimtmetį tiek kartų bandė atkurti savo valstybingumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam nebėra ir laisvės viltis jau galutinai užgesinta, ją vis iš naujo įžiebdavo nenumaldomas laisvės troškimas.”(alkas.lt; V. Navaitis)
Telieka įamžintas Lietuvos Knygnešių, savo kuprinėse atnešusių Tėvynei NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVIŠKĄ RAŠTĄ.