Žmogus, kokiame laike begyventų, kokioje padėtyje beatsidurtų, kokius išbandymus bepatirtų, visada turi galimybę rinktis. Tą patį galima pasakyti apie tautą ir valstybę. 1940-ųjų Lietuvos pasirinkimo tragizmas – tai, kad valstybė nesigynė. Tiksliau, išsigimusi valdžia nusišalino nuo pareigos ginti valstybę ir jos žmones. Valdžia, atiduodama tautą priešui, ją išdavė. Kiekvieno tuomet gyvenusio lietuvio pasirinkimas nubrėžė skiriamąją liniją tarp tų, kurie pasipriešino okupantui, ir tų, kurie jam tarnavo.
Bet dar didesnis tragizmas yra tai, kad penkis dešimtmečius trukęs okupantų ir koloborantų valdymas suformavo sovietinės elgesio kultūros modelį, kurio tąsa tapo dabartinės visuomenės atpažinimo ženklu. Tad matome naują, savaip vertybes suvokiančią terpę, turinčią nedaug bendro su vakarų demokratijos kultūra. Tai akivaizdu. Todėl priežasčių to, kas šiandien vyksta Lietuvoje, reikia ieškoti žmonių pasirinkime lemtingais 1940-iais. Juk sovietai, žlugus sovietinei sistemai, neišnyko. Uždraudus komunistų partiją, koloborantai nebuvo teisiami. Atvirkščiai – pasklidę po įvairias partijas, jie vėl užėmė valstybėje dominuojančią padėtį. Imperijai žlugus, naujai susikūrusias valstybes ėmė valdyti tautiniai klanai, kurių gimdytoja TSKP. Ne išimtis ir Lietuva. Blaiviai mąstantiems seniai aišku, kad Lietuvoje įsitvirtino klaninė kleptokratinė demokratija, kur partijos ir valdymo institucijos yra priemonė mulkinti rinkėjus ir kvailinti vakarus, realizuojant sau naudingus projektus. Narystė Europos Sąjungoje yra tinkama forma tiems projektams pridengti.
Procesai, vykstantys Lietuvoje, labai panašūs į vykstančius Rusijoje. Vienas iš daugybės simboliškų dalykų, kur galima įžvelgti paraleles – Sergejaus Magnickio byla Rusijoje ir pedofilijos byla Lietuvoje. Ir ten, ir čia kertinis problemos akmuo – teisingumas. Ir ten, ir čia ieškodami teisingumo žūsta žmonės. Ir ten, ir čia teisėtvarka yra tiesiogiai atsakinga už tų žmonių žūtis. Tad valdoma demokratija tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje yra panaši. Tik Lietuvoje tai vyksta subtiliau, o buvimas Europos Sąjungoje sudaro regimybę, kad mūsų šalyje veikia vakarų tipo demokratija. Tačiau valdžios kaita, keičiantis to paties kūno partijoms, yra ne kas kita, kaip tų partijų gerbėjų mulkinimas ir nepralošiamas valdančiojo klano žaidimas. Štai kodėl taip įnirtingai puolama trečia grupuotė, kuri nori savo dalies „atkato“ piniginių srautų dalybose. Bet kam dalintis trims, jeigu galima palikti taip, kaip yra? Ekonomistas Raimondas Kuodis yra pasakęs, kad banką lengviausia apvogti tada, kai jam vadovauja vagys. Tačiau ir valstybę, jos žmones lengviausia apvogti tada, kai jai vadovauja vagys ir sukčiai. Nepriklausomybė nėra laisvė, jeigu dominuoja kleptokratija ir nepotizmas. Demokratija įmanoma tik tuomet, kai žmonės yra laisvi ir gali kontroliuoti valdžią. Ateina laikas, kai piliečiai pradeda tai suprasti ir viltis gyventi laisvoje valstybėje įgauna pagrindą. Tam reikia labai nedaug: sąžinės, garbės ir orumo.
ekspertai.eu