Vasario mėnesį ir gegužės pradžioje prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo buvo aptartos dvi su valstybinės lietuvių kalbos vartojimu susijusios aktualios temos: „Gimtosios kalbos išdavystė arba kaip naikinama tautinė Lietuvos valstybė” ir „Pavojus lietuviškam žodžiui neišnyko ir po šimto metų” (Respublika, 2022 02 12-18 ir 05 7-13 ). Išsakyta daug pagrįstų priekaištų valdžiai. Noriu pasidalinti keletu kilusių minčių.
Kiekvienos kadencijos Seimo nariai darbą pradeda iškilminga vieša priesaika. Malonu stebėti naujos kadencijos Seimo narius, sutartinai įsipareigojančius nuosekliai vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis.
Visada rusena viltis, kad atsinaujinęs Seimas geriau spręs valstybės ir piliečių reikalus. Deja, gana greitai tenka nusivilti, kai pamatai, kad dalis parlamentarų duotą priesaiką, taigi ir Konstituciją, pamiršta arba tiesiog jų nepaiso.
Štai imkime visiškai paprastutį, nesudėtingą, bet visuomenei labai aktualų nelietuviškų tikrinių vardų rašybos klausimėlį. Didysis mūsų Tautos žadintojas daktaras Vincas Kudirka XIX a. pabaigoje paskelbtose rašybos taisyklėse (Statrašos ramsčiuose) nustatė paprastą, bet stebėtinai informatyvią, skaitytojams patogią jų rašymo tvarką: „§ 9. Svetimus vardus ir pavardes rašome taip, kaip ištariama, o kabutėse (skliausteliuose) pridedame, kaip rašoma tam tikroje kalboje […]”.
Svetimvardžių rašybos „laisvė”
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, užuot patvirtinusi šią puikią taisyklę, paskelbė savaip suprastą svetimvardžių rašybos laisvę: esą juos galima rašyti visaip. Kalbos darkytojams to ir tereikia: apsisiautę europietiškumo skraiste, prie nepaskaitomai rašomų svetimų vardų jie sagsto lietuviškas galūnes („gramatina”). Nepaiso, kad „begramatindami” juos sudarko, net sukarikatūrina, o tu, skaitytojau, žinokis. Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trampas „autentikams” Trumpas, dabartinis Džo Baidenas – jiems Joe Bidenas, buvęs britų premjeras Džonas Meidžoras – jiems Johnas Majoras. Štai kokia ta Kalbos komisijos įteisinta svetimvardžių autentika ir jų rašybos laisvė: tikras rojus kalbos darkytojams, bet patyčios garbingiems žmonėms ir vargas skaitytojams.
Savikritiškai pagalvokime: tautų rašmenys skiriasi, net jeigu jų kilmė bendra. Imkime, pavyzdžiui, mums įprastus lotyniško pagrindo rašmenis. Kokie jie įvairūs. Tam pačiam garsui, pvz., „š” žymėti, anglams, lenkams reikia dviejų raidžių (sh, sz), vokiečiams net trijų (sch). Manau, sutiksite, kad tiesioginė rašančiojo, bet ne skaitytojo pareiga tuos dalykus išsiaiškinti ir lietuviškuose tekstuose, įskaitant dokumentus (pasą ir kt.), visus svetimvardžius rašyti paskaitomai, t.y. pagal tarimą lietuviškais rašmenimis ir su lietuviškomis galūnėmis. Autentiška forma teiktina čia pat skliausteliuose arba asmenvardžių rodyklėse. Tai vienintelis informatyvus ir skaitytojams patogus būdas svetimvardžio autentikai lietuviškame tekste išsaugoti. Jis puikiausiai tinka ir nelietuvių tautybės piliečių asmenvardžių įrašams Lietuvos Respublikos išduodamuose pasuose ir kituose asmens dokumentuose. Tuo metu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įteisinta „autentika”ir „laisvė” maloni tik savanaudžiams autoriams, žiūrintiems vien savo patogumo ir visiškai negalvojantiems nei apie skaitytojų laukiančius vargus, nei apie tikros autentikos išsaugojimą. Skaitytojams belieka srėbti Kalbos komisijos išvirtą jovalą.
Įžymus ir sąžiningas mūsų kalbininkas Vincas Urbutis (1919 -2015) Kalbos komisijos darbus, diegiant „autentišką” svetimvardžių rašybą, pagrįstai įvardijo kaip lietuvių kalbos išdavystę (žr. Vincas Urbutis. Lietuvių kalbos išdavystė. V. „Vaga”, 2007, 260 p.). Šiai prof. Urbučo išvadai pritarė net 54 mokslo laipsnius ir vardus turintys kalbininkai. Palyginkime: Kalbos komisija turi tik 17 narių. Tarp jų, be abejo, yra sąžiningų mokslininkų, bet, deja, panašu, kad Kalbos komisijoje šeimininkauja mūsų „europiečiai”, žiūrintys savanaudžių autorių patogumo, bet pamirštantys paprastą kalbos vartotoją ir jo konstitucinę teisę visą viešą informaciją gauti taisyklinga valstybine lietuvių kalba. Jeigu būtų kitaip, nelietuviškų tikrinių vardų rašyba seniai galėjo ir privalėjo būti protingai sutvarkyta.
Kalbos komisija jaučiasi galinti nepaisyti Konstitucinio Teismo argumentų, kuriais grindžiama šio teismo išvada apie pareigą piliečio pase nelietuviškus asmenvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis. Tie argumentai yra universalūs. Jie tinka visai nelietuviškų tikrinių vardų fonetinei rašybai pagrįsti. Neprivertė jos susimąstyti ir 2004 m. paskelbta nepriklausomų teisininkų doc. Stasio Šedbaro, LMA nario eksperto, Lietuvių katalikų mokslo akademijos nario prof. habil. dr. Prano Vaičekonio, adv. Jono Ivoškos ir prof. habil. dr. Alfonso Vaišvilos išvada, kad „svetimvardžių „autentiškoji” rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams”. Šią tvirtai argumentuotą išvadą yra patvirtinusi Lietuvos teisininkų draugijos valdyba (2004 05 10) ir Lietuvos advokatų taryba (2004 06 10). Neatsižvelgiama net į žymiausio mūsų informatikos mokslo atstovo akademiko Laimučio Telksnio bei jo kolegų nuomonę. Jų sukurtiems lietuviškai kalbantiems ir skaitantiems robotams, kaip ir žmonėms, išskyrus poliglotus, „autentiški” svetimvardžiai yra nepaskaitomi.
Apskritai visi iki vieno Kalbos komisijos ir mūsų „europintojų” mėginimai pateisinti „autentišką” svetimvrdžių rašybą yra paneigti. Deja, teisės ir kalbos mokslo požiūriu tvirtai argumentuoti visuomenės prašymai sutvarkyti svetimvardžių rašybą pagal minėtą kudirkišką taisyklę yra skandinami biurokratinio atsirašinėjimo pelkėje.
Panašiai elgiasi ir Seimas su lietuvišką rašybą ginančiais įstatymų projektais. Jie tiesiog atmetami. Tokio likimo sulaukė Seimo narių Audroniaus Ažubalio, Agnės Bilotaitės, Lauryno Kasčiūno, Stasio Šedbaro, Vytayto Juozapaičio, Arvydo Anušausko, Agnės Bilotaitės teikiamas įstatymo projektas XIIIP-471, numatantis galimybę nelietuviško asmenvardžio autentišką formą pateikti paso papildomų įrašų pirmajame puslapyje, o asmens tapatybės kortelėje – kitoje jos pusėje (specialioje eilutėje). Atskleidus pasą, iš karto matytųsi abu įrašai: valstybine ir atitinkama kita kalba. Šį projektą rėmė Asociacija „Talka kalbai ir tautai”, turinti 70 tūkstančių Lietuvos piliečių mandatą (!), daugelis kitų visuomeninių organizacijų ir 40 visuomenės veikėjų.
Konstituciją pamiršta ir Seimo nariai
Deja, ne tik Kalbos komisija, bet nereti atvejai, kai Seimo nariai taip pat pamiršta Konstituciją, ant kurios padėję ranką iškilmingai prisiekė ja vadovautis. Taip atsitiko 2022 m. sausio 11 d., kai 83 Seimo narių balsais buvo įteisintos už lietuviškos abėcėlės ribų esančios „q”, „w” ir „x” raidės nelietuvių tautybės piliečių asmenvardžiams dokumentuose rašyti. Beje, toks ribotas sprendimas nedžiugina ir mūsų piliečių lenkų, nors būtent jiems pirmiausia stengtasi įtikti. Jau prieš 15 metų dienraštis „Kurier Wilenski” (2007 04 20) šmaikštavo, kad iš „q”, „w” ir „x” įteisinimo laimėtų ne lenkai, bet kinai, nes būtent jų asmenvardžių perrašai minėtos raidės yra svarbesnės. Lenkams toli gražu jų nepakanka. Tiesa, teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai „w” raidės pakaks, bet Valdemarui Tomaševskiui reikėtų dar ir „sz”(„š”), bet ji „nelegalizuota”. Keistai atrodys pusiau lenkiškai, pusiau lietuviškai rašoma pavardė. Tokių bus ne viena.
„Prieš” balsavo 29, balsuojant susilaikė 7, posėdyje nedalyvavo 22 Tautos atstovai (iš viso jų turime 141). Nemaloniai nustebino Respublikos prezidento Gitano Nausėdos žingsnis: rinkimų kampanijos metu pasisakęs už kudirkišką svetimvardžių rašymo taisyklę, dabar savo parašu ir antspaudu patvirtino akivaizdžiai Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą, ribojantį valstybinės lietuvių kalbos vartojimą, rašant nelietuviškus asmenvardžius asmens tapatybės dokumentuose.
Manau, kad Seimo narių balsavimą dėl vieno ar kito įstatymo projekto priėmimo galima prilyginti Konstitucijos ir logikos egzaminui. Šiuo požiūriu vadovaujantis, tenka konstatuoti liūdną faktą: 83 Seimo nariai, balsavę už „q”, „w” ir „x” įteisinimą, egzamino neišlaikė, nes, ribodami valstybinės lietuvių kalbos vartojimą piliečių asmens dokumentuose, įžūliai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Stebina, kad valstybės prezidentas su tuo šiurkščiu pažeidimu susitaikė, jį savo parašu ir antspaudu patvirtino.
Logikos požiūriu vertinant, tenka konstatuoti, kad minėtų trijų raidžių šalininkai ir jiems nuolaidžiaujantis prezidentas nesugebėjo suvokti projekto XIIIP-471 pranašumo. Juk pastarasis projektas greta įrašo valstybine kalba numatė galimybę pateikti ir autentišką nelietuviško asmenvardžio formą. Atskleidus pasą, iš karto matytųsi abu įrašai. Jie būtų ir asmens tapatybės kortelėje. Toks sprendimas būtų nepriekaištingas. Deja…
Štai tokios liūdnos senolio godos. Sakysite, jos ir negali būti kitokios. Galėtų, dar ir kaip galėtų, jeigu matytų, kad Lietuvos valdžia laikosi duoto priesaikos žodžio, nuosekliai vadovaujasi Konstitucija, girdi Tautos balsą ir argumentų kalbą supranta…
respublika.lt